Gydytojas žudė šunis ir svėrė mirštančius žmones, kad išmatuotų „sielą“ – šokiruojantis eksperimentas

Nors Makduhlas tvirtino, kad sugebėjo nustatyti sielos egzistavimą ir net jos masę, mokslo bendruomenė greitai paneigė šio prieštaringo eksperimento rezultatus, praneša IFLScience.

Makduagas buvo įsitikinęs, kad siela turi fizinę masę ir ją galima išmatuoti svarstyklėmis. Jo manymu, kai siela palieka kūną, žmogaus masė sumažėja, o svorio skirtumas prieš ir po mirties rodo sielos svorį.

Eksperimentui gydytojas sukūrė specialią lovą-svarstykles. Jis pakvietė šešis savanorius, nepagydomai sergančius tuberkulioze, kurie buvo nejudrūs. Tai, Makdugalo nuomone, leido gauti tikslius svorio rodmenis prieš ir po mirties.

Stebėdamas pacientus, jis užfiksavo, kad vienas iš jų mirties metu prarado 21,3 gramo, o kitų svorio sumažėjimas sudarė apie 20 gramų. Remdamasis šiais duomenimis, gydytojas padarė išvadą, kad siela egzistuoja ir jos svoris yra apie 21 gramą.

Po to Makduagas atliko kontrolinį eksperimentą su 15 sergančiais šunimis, iš kurių dalis buvo nužudyta. Jis manė, kad gyvūnai neturi sielos, kurią būtų galima išmatuoti. Iš tiesų, šunys po mirties nesumažėjo svorio, o tai atitiko jo hipotezę.

Makduagas savo išvadas paskelbė vietos laikraščiuose ir mokslo žurnale. Tačiau mokslininkai netrukus kritikavo eksperimentą, nurodydami daugybę klaidų. 

Metodika buvo abejotina: nustatyti tikslų mirties momentą yra labai sunku, o nedideli svorio pokyčiai galėjo būti sukeliami drėgmės išgaravimu dėl prakaitavimo ir kūno temperatūros pakilimo po kraujotakos sustojimo.

Be to, svarstyklės galėjo būti netikslios, o ne visi žmonės mirė nejudėdami. Šunims svorio netekimas buvo minimalus dėl prakaitavimo per letenas ypatumų.

Galų gale Makdugeilas neįrodė sielos egzistavimo, bet įėjo į istoriją kaip gydytojas, kuris stebėjo mirštančius žmones ir žudė gyvūnus dėl ginčytino eksperimento, kuris sukėlė mokslo bendruomenės pašaipas.

Šaltinis: cursorinfo.co.il