„Gyvenimas prie jūros jau yra šventė“

Šiemet Jūros šventei sukanka 91 metai. Kaip ir kasmet, mūsų miestas sprogs nuo renginių gausos. Pasiteiravome, kaip klaipėdiečiai vertina šį didžiausią savo miesto renginį, ko jame pasigenda.

Aurimas MOCKUS, irkline valtimi „Kuršis“ plaukęs per Ramųjį vandenyną

Šeštadienį vakare esu pakviestas į Rimanto Kaukėno paramos fondo GALA labdaros vakarą Nidoje, skirtą padėti vėžiu sergantiems vaikams. O į Jūros šventę bet kuriuo atveju reikės nueiti. Svarbu, kad oras būtų geras. Yra sakoma, kad tikras klaipėdietis per Jūros šventę išvažiuoja iš miesto. O aš manau, kad tikras klaipėdietis bent jau vieną kartą praeina per ją. Reikia ne pykti, kad Klaipėda kelias dienas šurmuliuos, o džiaugtis.

Vaikystėje gyvenau Herkaus Manto gatvėje, antrame name nuo viaduko. Atsimenu, ten pajudėjusi nuo parko eidavo eisena. Mes iš namų galėdavome ją stebėti. Neptūnas plaukiodavo po Danės upę, gatvėse paradai, būdavo įdomu. Sentimentų turiu tik vaikystei, o ne sovietiniam paveldui.

Man, tikriausiai kaip ir daugeliui žmonių, labiausiai imponuoja šventinė eisena. Pastaruoju metu įmonės tikrai stengiasi gražiai pasirodyti. Man, kaip klaipėdiečiui, vienareikšmiškai įdomus tradicinių ir istorinių laivų paradas „Dangės flotilė“.

Nemanau, kad žmonėms, gyvenantiems prie jūros, gali būti per daug jūrinių akcentų, nebent jeigu prie kiekvienos sankryžos būtų pastatyta po inkarą.

Mes turime kuo didžiuotis - kapitoną, kuris vienas pirmųjų atsiliepė į skęstančio laivo „Titanikas“ pagalbos šauksmą. Manau, kad žmones, garsinusius Klaipėdą, galėtume ir dažniau prisiminti.

Šventėje pasigendu senojo mūsų kultūros paveldo, galėtų senas tradicijas pademonstruoti amatininkai. Buvau po truputį pradėjęs svarstyti, ar nereikėtų Klaipėdai organizuoti kokias nors Mėmelio krašto dienas, kurių metu klaipėdiečiai virstų mėmeliečiais ir grįžtų į senovės Klaipėdą. Vokietijoje mačiau, kaip žmonės švenčia apsirengę savo krašto tautiniais drabužiais. Senajai kultūrai ir mes turėtume rasti vietos. O juk kažkada Klaipėdos krašte gyveno kuršiai. Esu dėkingas klubo „Pilsots“ entuziastams, kurie propaguoja kuršių gyvenimo būdą. Man tokie žmonės labai imponuoja.

Galėtų būti daugiau atrakcijų su vandeniu: ar kokios nors šuolių į vandenį varžybos, ar kas įdomiau, ar juokingiau įšoks, ar bėgimas slidžiu stiebu, kabančiu virš vandens. Reikėtų pagalvoti įdomesnių atrakcijų, kad būtų galima ir pasijuokti. Miesto gatvėse galėtų atsirasti didelės pripučiamos čiuožyklos, vykti kovos su vandens šautuvais ir t. t. Taip būtų daug smagiau gyventi ir miestas dar labiau šurmuliuotų.

Eugenijus GENTVILAS, Seimo narys

Nebūtinai einu į Jūros šventę. Šiek tiek esu piktas. Klaipėdos meras traktuoja, kad aš esu išrinktas į Seimą Vilniuje vienmandatėje rinkimų apygardoje, tad turiu Vilniuje ir prašyti patalpų kaip Seimo narys, ir Klaipėdoje neduoda. Tačiau į visokius renginius kviečia. Kai su meru aptariami savivaldos reikalai, esu kviečiamas kaip klaipėdietis. Tai nesuprasi, aš klaipėdietis ar ne.

Bet kai galiu, dalyvauju šventėje. Būnu mieste, tačiau paprastai nebesu aktyvus renginių dalyvis. Man imponuoja šventės dvasia, o ne koks nors konkretus renginys. Vainikų nuleidimo į jūrą ceremonija jautri, graži, kartais joje dalyvauju, kartais ne. Man patinka, kai mieste yra šurmulys, labai smagu, bet didesnį įspūdį man daro ne konkretika, o estetika.

Esu ne Klaipėdoje gimęs ir augęs, tad kokia buvo Jūros šventė, kai buvau vaikas, nežinau. Esu su tėvais kažkada buvęs pas gimines ir toje Žvejo šventėje. Į Klaipėdą atvažiavau 1988 metais.

Man labiausiai įsiminė keturios Jūros šventės, tie ketveri metai, kai buvau meru. Visai kas kita, kai esi ne eilinis žiūrovas ar vartotojas, o atsakingas organizatorius. Tada į šventę žiūri padidintai, žinai, ko pritrūko, kas nepavyko, vertini ne tik tą jausmą, bet ir detales.

Dabar būdamas pašalinis stebėtojas nesiimu vertinti to, ko Jūros šventei trūksta, nenorėčiau ieškoti sliekų. Džiaugiuosi, kad ji ir toliau turi gražias tradicijas, kurios tęsiamos, puoselėjamos. O geriausiai tai, ko trūksta, žino tie, kurie organizuoja šventę.

Ramunė BANDZIENĖ, LNK TV žurnalistė

Kasmet einu į Jūros šventę, nes bent jau jos pradžioje dirbu. Būtinai pažiūriu eiseną. Turiu tradiciją aplankyti mugę. Pasidairau, kas vyksta ant vandens, - būna labai gražių renginių. Žavi senųjų laivų paradai, tikra jūrinė dvasia.

Manau, kad Jūros šventės renginiai dabar jau yra nusistovėję: ir eisena, ir laivų paradai, ir vandens varžybos, ir žuvusių jūrininkų atminimo pagerbimas jūroje. Jūrininkai patys organizuojasi šventinį vakarą. Tai tokie tradiciniai dalykai, kurie yra ir turi likti, ir jų, tų jūrinių akcentų, mano nuomone, visiškai pakanka, vis tiek tai yra masinė šventė.

Žinojau istoriją, kokia svarbi buvo pirmoji Jūros šventė, kaip Antanas Smetona kalbą rėžė apie jūrines tradicijas. Bet mačiusi tos šventės nebuvau. Esu kilusi iš Aukštaitijos. Jūros šventę pirmą kartą pamačiau, kai pradėjau mokytis Klaipėdoje. Pirmosios Jūros šventės man paliko labai didelį įspūdį. Nebuvau mačiusi tiek daug šventiškai pasipuošusių žmonių, ypač jūrininkų, kurie žygiuodavo. Man labai gražu buvo.

Klaipėdos be Jūros šventės neįsivaizduoju. Ji svarbi ir jūrinės kultūros tradicijų puoselėjimui. Jai jau vos ne 100 metų.

Jūros šventė smagi dar ir tuo, kad sulaukiame svečių. Suvažiavimas artimų žmonių ar draugų visada džiugina.

Lilija BRUČKIENĖ, mokytoja

Vien minios, alaus ir žirnių man neužtenka, kad būtų šventė. Daugelyje Jūros šventės renginių jau 10-15 metų nesilankau. Jie būna labiau pramoginio pobūdžio ne gerąja prasme. Kartais, jeigu būna koks nišinis renginys, koncertas, kuris sudomina, tai nueinu.

Vaikystėje mes eidavome į šventę, laukdavome eisenų, jas prisimenu. Gal todėl, kad tada švenčių būdavo mažiau, gal kad vaikai kitaip į jas reaguoja nei suaugusieji.

Vis dėlto Klaipėdos be Jūros šventės neįsivaizduoju, ji turėtų būti. Bet manau, kad ji galėtų būti pritaikyta įvairiems skoniams. Dabar dėmesys koncentruojamas į masinius renginius, o nišinių pritrūksta. Pasigendu akademinės muzikos, šokių spektaklių ir pan. Kažkada Koncertų salės kiemelyje yra buvęs subtilus gero lygio koncertas. Kartą ėjau į varpų koncertą.

Esu mačiusi šventei įspūdingai Anatolijaus Klemencovo papuoštą miestą. Tai jis darė ne vienerius metus. Tie papuošimai būdavo išskirtiniai, netikėti, keisti, estetiški. Atsimenu, tada rytais, kol dar nebūdavo žmonių, eidavome pasigrožėti papuoštu miestu.

Vaclavas STANKEVIČIUS, Vilnius TECH Lietuvos jūreivystės akademijos direktorius

Žinoma, kad eisiu į Jūros šventę, man tai šventas dalykas. Mano jaunystė, branda, visas mano gyvenimas susijęs su jūra. Tai didžiausia mano šventė ir aš stengiuosi dalyvauti visur, kur tik įmanoma, bet tų renginių tiek daug, kad ne į visus suspėju. Bet eisenoje, vainikų nuleidimo į jūrą ceremonijoje būtinai dalyvauju kiekvienais metais.

Pirmą kartą jūrą pamačiau tada, kai 1971 metais atvažiavau į Klaipėdą stoti į Jūreivystės mokyklą. Ji, kaip dabar ir Lietuvos jūreivystės akademija, aktyviai dalyvaudavo Jūros šventės renginiuose. Aš pirmoje Jūros šventėje kaip Jūreivystės mokyklos kursantas dalyvavau 1972 metais. Ji buvo įspūdinga ir visam gyvenimui liko mano atmintyje.

Klaipėdos be Jūros šventės neįsivaizduoju. Tai mūsų gyvenimo dalis. Ačiū Dievui, kad mes turime jūrą, Jūros šventę, Klaipėdą. Jūrinių akcentų šventėje yra daug, bet jų niekada nebus per daug - kuo jų daugiau, tuo geriau. Visada galima dar ką nors sugalvoti. Matau, kad jūrinės organizacijos, savivaldybė labai aktyviai dirba ta linkme.

Gintaras VAIČEKAUSKAS, buvęs laidos „Reidas“ vedėjas

Gyvenimas prie jūros jau yra šventė. Nieko gražaus apie Jūros šventę pasakyti negaliu, nes per tą šventę dažniausiai išvažiuodavau. Vieną kartą su bičiuliu išvykome į Žagarę. Jis, pamatęs, kokia ji graži, ten iš karto nusipirko namą.

Nesu masinių renginių gerbėjas: mugių, stumdymosi ir pan., bet mėgstu nueiti į didelius roko koncertus. Man ta Jūros šventė, nežinau... Tais laikais, kai rengdavau laidą „Reidas“, per tą šventę įvykdavo kraupių avarijų - viskas per alkoholį. Tas neskanumas yra išlikęs mano atmintyje. Pastaruoju metu jau tokių dalykų nebebūna.

Esu kaunietis, vilnietis. Vaikystėje atvažiuodavome pas giminaičius į Klaipėdą. Atsimenu, kad mano mama juokdavosi, jog eisenoje nešamuose plakatuose būdavo gramatinių klaidų.

Kiekvienas miestas turi savo šventę, pavyzdžiui, yra festivalis „Midsummer Vilnius“, Žagarė turi Vyšnių festivalį, uostamiestis - Jūros šventę. Neatvažiuosiu į ją. Klaipėdoje jau trejus metus nesu buvęs.

Esu kosmopolitas. Gimiau Kaune, gyvenau Vilniuje, mokiausi Kaune, dirbau Klaipėdoje 30 metų, dabar gyvenu Vilniuje, čia anūkai, senstantys uošviai. Šiais laikais, kai per tris-keturias valandas gali visą Lietuvą pervažiuoti, mūsų mažoje valstybėje gali būti tikras kosmopolitas. Bet man labiausiai patinka būti Žagarėje.