„H“ diena: kaip visa šalis per vieną naktį perėjo prie dešiniosios eismo tvarkos

Švedija šį sprendimą atidėjo iki 1967-ųjų, kai didžiuosiuose miestuose tūkstančiui gyventojų teko daugiau kaip 200 automobilių. 1967 metų rugsėjo 3-ioji tapo „H“ diena (švediškai „Höger“ reiškia „dešinė“) – tą dieną švedai pirmą kartą pradėjo važiuoti dešine kelio puse. Šalis per vieną naktį turėjo visiškai pakeisti savo kelių sistemą.

Kodėl Švedijoje taip ilgai buvo važiuojama kaire puse?

Dar prieš išrandant automobilį Švedijoje buvo įprasta, kad arklių traukiami vežimai prasilenkdavo „kairiaisiais bortais“, kitaip tariant, eismas vyko dešine puse. Tiesa, aiškaus įstatymo tuo metu nebuvo, tačiau didelių problemų nekilo – transporto intensyvumas ir vežimų greitis leido visiems saugiai prasilenkti.

Pirmieji automobiliai Švedijoje pradėjo važiuoti jau kaire kelio puse. Šios tradicijos šaknys siekia senesnius laikus ir siejamos su Prancūzijos revoliucija, Napoleonu bei kitais istoriniais veiksniais.

Tačiau persikelkime į 1927-uosius. Būtent tada Švedijoje pirmą kartą rimčiau prabilta apie būtinybę pereiti prie dešiniosios eismo tvarkos, kurios laikėsi visos kaimyninės šalys – Danija, Suomija ir Norvegija.

Peržengus Švedijos sieną vairuotojams kildavo rimtų sunkumų, ypač tiems, kurie iš šalies išvažiuodavo retai. Pagrindinėse magistralėse buvo įrengtos specialios sankryžos, leidžiančios pakeisti eismo juostų kryptį, tačiau mažuose pasienio punktuose tarp Švedijos ir Norvegijos kartais net nebuvo aiškiai pažymėtos sienos.

Tai reiškė, kad vairuotojai patys turėdavo persirikiuoti į priešingą eismo juostą ir tuo pačiu nepražiopsoti momento, kai įvažiuoja į kitą šalį. Tokie eismo juostų pokyčiai pasienyje kas mėnesį sukeldavo dešimtis avarijų.

Didėjantis automobilizacijos lygis Švedijoje ir visoje Europoje problemą tik dar labiau paaštrino. Tačiau XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje Švedijos vyriausybė nusprendė, kad perėjimas prie dešiniosios eismo tvarkos kainuotų per brangiai. Idėja buvo atidėta, o vairuotojams patarta tiesiog būti atidesniems kertant sienas.

Švedijos kelių paradoksas: važiuojama kaire, o automobiliai – su vairu kairėje

Paradoksalu, tačiau daugiau kaip 90 proc. Švedijoje važinėjusių automobilių turėjo vairą kairėje – jie buvo skirti šalims, kuriose eismas vyksta dešine kelio puse.

Didelę šalies automobilių parko dalį sudarė amerikietiški automobiliai. JAV gamintojai neketino specialiai pertvarkyti gamybos ir gaminti automobilių su vairu dešinėje dėl tokios nedidelės rinkos kaip Švedija.

Visi importuojami automobiliai buvo su vairu kairėje – net nemaža dalis britiškų modelių. Švedijos gamintojai savo šalies rinkai taip pat siūlė tokius pačius modelius kaip Norvegijoje ir pernelyg nesuko galvos dėl vairo padėties.

Tuo metu patys švedų vairuotojai jau buvo įpratę sėdėti „ne savo vietoje“.

Brangus sprendimas: kiek kainavo perėjimas prie dešiniosios eismo tvarkos?

1934–1954 metais Švedijos parlamentas mažiausiai septynis kartus svarstė eismo krypties pakeitimo klausimą. Per šiuos dešimtmečius Švedijos ir Norvegijos automobilių skaičius smarkiai išaugo, o pasienyje besikeičiančios transporto srautų kryptys sukeldavo tikrą chaosą.

Dar viena problema buvo pavojingi lenkimai užmiesčio keliuose. Kai vairas yra kairėje, važiuojant kaire kelio puse vairuotojui sunkiau saugiai matyti priešpriešinę eismo juostą atliekant lenkimo manevrą.

Į diskusijas įsitraukė Šiaurės Taryba ir Europos Taryba. Organizacijų atstovai ragino sukurti vieningą automobilių eismo sistemą visoje žemyninėje Europoje.

Ekspertai apskaičiavo, kad perėjimas prie dešiniosios eismo tvarkos Švedijai kainuotų apie 340 mln. JAV dolerių – ši suma šiandien atitiktų maždaug 500 mln. dolerių.

1955 metais buvo surengtas konsultacinis referendumas. Net 82,9 proc. gyventojų pasisakė prieš perėjimą prie dešiniosios eismo tvarkos.

Tačiau 1961 metais parlamente buvo pripažinta, kad kiekvienais metais būsimos „kelių revoliucijos“ mastas tik didėja. Todėl perėjimas prie žemyninėje Europoje įprasto eismo dešine kelio puse tapo neišvengiamas.

1963 metų gegužės 10 dieną oficialiai paskelbta apie ketverių metų pasirengimą. Prasidėjo svarbiausia automobilinio eismo reforma Švedijos istorijoje.

Parlamentas įsteigė Valstybinę perėjimo prie dešiniosios eismo tvarkos komisiją (Statens högertrafikkommission, HTK). Jai pavesta parengti ir įgyvendinti priemones, kurios užtikrintų saugų eismo krypties pakeitimą visoje šalyje.

Galutinis terminas buvo nustatytas 1967 metų rugsėjo 3 dieną.

Šviesoforai, kavinės ir autobusai: netikėtos Švedijos kelių revoliucijos kliūtys

Per ketverius pasirengimo metus išryškėjo daugybė problemų, susijusių su būtinybe pakeisti eismo kryptį visoje šalyje.

Visa infrastruktūra, kuri tuo metu buvo gana gerai išvystyta, buvo pritaikyta eismui kaire kelio puse. Pokyčiui nebuvo pasirengę šviesoforai, kelio ženklai, ženklinimas, kelių rinkliavos punktai, net pakelės kavinės – jų įvažiavimai ir išvažiavimai buvo suprojektuoti pagal senąją eismo tvarką.

Tačiau daugiausia klausimų kilo dėl viešojo transporto.

Beveik visos autobusų stotelės buvo kairėje kelio pusėje, todėl dalies jų nebuvo galima tiesiog palikti. Be to, visi šalies autobusai keleivių duris turėjo tik kairėje pusėje.

Problema buvo sprendžiama beveik visuose autobusuose įrengiant papildomas duris dešinėje. Tie autobusai, kurie liko tik su kairėje pusėje esančiomis durimis, buvo parduoti į Pakistaną.

„Laikykis dešinės, Svenssonai“: kaip vairuotojai buvo mokomi naujos eismo tvarkos

HTK, negailėdama valstybės biudžeto lėšų, ketverius metus kūrė įvairias priemones, kurios turėjo padėti gyventojams pasiruošti „veidrodiniam“ eismo krypties pakeitimui.

Kaip jau minėta, išskyrus viešąjį transportą, automobilių parkas iš esmės buvo pasiruošęs – dauguma Švedijoje važinėjusių automobilių jau turėjo vairą kairėje.

Didžiausia problema buvo infrastruktūra ir, svarbiausia, žmonių informavimas. Pakeisti kelio ženklus, ženklinimą ir šviesoforus buvo gana paprasta. Kur kas sudėtingiau buvo milijonus vairuotojų išmokyti „mąstyti veidrodiniu principu“ eisme.

Buvo pasitelkta viskas: mokyklos, visuomeninės organizacijos, televizija, radijas, laikraščiai ir žurnalai.

HTK paskelbė konkursą geriausiai „dešiniajai“ dainai sukurti. Jį laimėjo grupės „Telstars“ kūrinys „Laikykis dešinės, Svenssonai“ („Håll dig till höger, Svensson“). Daina buvo nuolat leidžiama per radiją, kad primintų vairuotojams apie artėjančią „H“ dieną.

Nuo 1966 metų spalio per televiziją periodiškai buvo rodomos laidos ir vaizdo siužetai apie eismo dešine kelio puse ypatumus. Pasikeitė vairavimo mokyklų programos.

Vairuotojams buvo dalijamos skirtingų spalvų pirštinės: kairė buvo raudona, o dešinė – žalia. Taip pat išleistas 30 puslapių leidinys su išsamia perėjimo instrukcija.

1967 metų vasarą keliuose pradėti statyti nauji kelio ženklai. Iki rugsėjo jie buvo uždengti juodu audeklu, kad vairuotojai jų nematytų per anksti.

Sunkumų kilo ir dėl vienpusio eismo gatvių – jas teko pertvarkyti, kaip ir daugybę sankryžų. Stokholme naujų kelio ženklų buvo įrengta net daugiau nei senųjų.

Vairuotojai taip pat privalėjo sureguliuoti automobilių žibintus, o geltoną, kaip JAV naudotą, kelio ženklinimą pakeitė europietiška balta spalva.

Iki rugpjūčio visuose keliuose buvo įrengtos naujos, eismą dešine puse rodančios rodyklės, tačiau vairuotojams buvo liepta kol kas į jas nekreipti dėmesio.

Prie pėsčiųjų perėjų atsirado užrašai, raginantys žmones, prieš žengiant į važiuojamąją dalį, pirmiausia pažvelgti į kairę.

Rugsėjį Švedija buvo pasirengusi pakeisti „kairę“ į „dešinę“.

„H“ diena: visa šalis per vieną naktį pakeitė eismo kryptį

Rugsėjo 3-iosios naktį, 1 valandą, automobilių eismas visoje Švedijoje visiškai sustojo. Išimtis buvo tik specialiųjų tarnybų transportas.

Draudimas galiojo iki 6 valandos ryto. Per šias penkias valandas kelių tarnybos nuėmė nuo naujų kelio ženklų juodus uždangalus, įjungė reikiamus šviesoforus ir pašalino senosios, kairiosios eismo tvarkos infrastruktūros elementus.

Darbo rankų trūko, todėl į pagalbą buvo pasitelkta kariuomenė.

Didžiuosiuose miestuose eismas buvo uždraustas ilgiau nei parai. Pavyzdžiui, Stokholme į kelius buvo draudžiama išvažiuoti nuo rugsėjo 2-osios 10 valandos ryto iki rugsėjo 3-iosios 15 valandos.

Pirmosiomis dienomis po perėjimo buvo taikomi papildomi greičio apribojimai – greitis buvo sumažintas 20–40 km/val., palyginti su anksčiau galiojusiomis ribomis.

Didžiosiose sankryžose kelias dienas budėjo eismo reguliuotojai, nurodantys vairuotojams tinkamą judėjimo kryptį.

„H“ diena tapo pagrindine šalies naujiena. Visi laikraščiai mirgėjo antraštėmis ir nuotraukomis, kuriose buvo matyti „pasimetusios“ sankryžos.

Nepaisant didžiulio pasirengimo ir įvairių informavimo priemonių, Švedijoje įvyko nemažai avarijų. Visos jos buvo nedidelės – rugsėjo 3-iosios eismo įvykiuose šalyje nežuvo nė vienas žmogus.

Kaip rašė žurnalistai, perėjimas tapo „sumaitotų automobilių sparnų ir įžeistos vairuotojų savimeilės“ priežastimi.

Tačiau per pirmuosius mėnesius po perėjimo prie dešiniosios eismo tvarkos avaringumas Švedijoje smarkiai sumažėjo.

Pagrindinė priežastis buvo ta, kad vairuotojai buvo itin atidūs ir atsargūs. Vėliau avarijų skaičius vėl grįžo į ankstesnį lygį, tačiau švedams ir į šalį atvykstantiems vairuotojams nebeliko problemų kertant sieną.

Eismo kryptį pakeitė ir tramvajai – jie taip pat pradėjo važiuoti dešine puse. Tačiau metro ir traukiniai iki šiol naudoja kairiosios eismo tvarkos principą.

Švedijoje iki šiol leidžiama vairuoti automobilius, kurių vairas yra dešinėje, nors tokių transporto priemonių šalyje yra labai mažai.

1968 metų gegužę panašią „H“ dieną surengė ir Islandija.