Alksnynės balvonas

Hamletiška rūstaus veido kario dilema

(14)

Nuo vasario 24 d. Rusijos pradėto karo Ukrainoje pradžios visoje Vakarų Lietuvoje vienas po kito buvo demontuoti, išvežti į Grūto parką ar sunaikinti Raudonosios armijos karius šlovinę monumentai, tačiau Kuršių nerijoje esantis Alksnynės memorialas iki šiol vienintelis liko nepaliestas.

Būti ar nebūti? Tokį hamletišką klausimą rugpjūčio mėnesį spręs Neringos miesto taryba, mat politikams reikės pasirinkti vieną iš penkių ekspertų grupės pasiūlytų memorialo likimo variantų: nuo visiško sunaikinimo iki nieko nedarymo.

„Vakarų ekspreso“ žiniomis, greičiausiai bus nueita precedento visoje Lietuvoje neturinčiu keliu: menamiems Tarybų Sąjungos didvyriams skirtas akmuo su rūstaus veido kario bareljefu išliks, tačiau tarnaus jau kaip paminklas sovietinei propagandai demaskuoti ir beprasmėms karių žūtims atskleisti.

Šiam tikslui pasitarnaus informacinis lauko stendas, o likę memorialo elementai bus sunaikinti, betoninių trinkelių aikštelė paversta pamario pieva. Tokiai idėjai pritaria ir Palangoje gyvenantis bendravardis minėto kūrinio autoriaus, 2005 m. mirusio skulptoriaus Juliaus Vertulio sūnus J. Vertulis.

Tuo tarpu sumanymo kritikai būgštauja, kad palikus akmenį ši vieta taps nauju savotišku Tarybų Sąjungą garbinančių ir Kremliaus politiką palaikančių veikėjų altoriumi.

Į kaimynus nesidairė

Riedėdami plentu iš Smiltynės į Nidą daugiau kaip pusę amžiaus tuoj už buvusios Alksnynės girininkijos sodybos žmonės mato pakelėje 1967 m. įrengtą ir akį Kuršių nerijos gamtinio kraštovaizdžio fone rėžiantį memorialą Antrojo pasaulinio karo aukoms atminti. Pagrindinis akcentas - didžiulis, 2,6 m aukščio akmuo su bareljefu.

Tokiu būdu buvo pagerbti 1945 m. sausio 29 d. iš rytinio kranto ties Stariškių kaimu pusiasalį ledu forsavę ir Vokietijos vermachto karių nukauti raudonarmiečiai. Žuvo jų, kai kurių istorikų vertinimu, mažiausiai 100, tačiau memoriale paminėti tik Tarybų Sąjungos didvyriais po mirties paskelbti 7 kariai.

Po apie 1980 m. vykusios rekonstrukcijos ir 2005 m. už Rusijos Federacijos (RF) ambasados Lietuvoje lėšas atlikto memorialo atnaujinimo įrengti nauji elementai: plokštės su pirmiausia rusų, po to - lietuvių kalbomis iškaltais informaciniais įrašais.

Vienas jų - klišinis, tačiau klaidinantis visuomenę: „1941-1945. Žuvusiems tarybiniams kariams - amžinas atminimas.“ Apie puskilometrį į pietus nuo memorialo susišaudymo metu žmonės žuvo 1945 m. sausio 29 d.

Šioje vietoje po daugiausia Rusijoje švenčiamos vadinamosios Pergalės dienos gegužės 9-ąją (Vakarų Europa Antrojo pasaulinio karo aukų atminimą mini gegužės 8-ąją) kasmet padedamos gėlės, vainikai su RF vėliavos spalvų kaspinais, o anksčiau - ir neseniai uždraustomis Georgijaus juostomis.

ALTERNATYVA. Nebeliks ir granitinių plokščių su septynių Tarybų Sąjungos didvyriais paskelbtų karių pavardėmis. Vietoje to siūloma įrengti stendą sovietų propagandai demaskuoti.

„Alksnynės balvonu“ pramintas atminimo akmuo šiemet jau buvo ir išterliotas raudonais dažais, ir uždengtas juodu polietileno gabalu, mat Neringos savivaldybė neskubėjo sekti kaimynų pavyzdžiu.

Jau demontuoti Raudonajai armijai ar jos kariams šlovinti skirti įvairūs monumentai (akmenys, paminklai, skulptūros) Klaipėdoje, Klaipėdos rajone, Gargžduose, Palangoje.

Tokia delsimo pozicija dalį visuomenės stebino, dalį - piktino. Viešojoje erdvėje pasipylė spekuliacijos, esą Neringos politinis elitas bijo vos už kelių kilometrų nuo Nidos esančios Rusijos (jos anklavo Kaliningrado srityje), pataikauja prorusiškam elektoratui (kitais metais vyks savivaldos rinkimai) ar tiesiog neturi politinio stuburo priimti ryžtingus sprendimus.

Dabar aiškėja, kad Neringos politinė valdžia pasirinko eiti dar nepramintu taku.

Penki scenarijai

Pavasarį BĮ Neringos muziejams buvo pavesta suburti ekspertų grupę, kuri pateiktų savo rekomendacijas. Jas paruošė Klaipėdos universiteto istorikai prof. dr. Vasilijus Safronovas, dr. Zigmas Vitkus ir Vilniaus muziejų istorikė, menotyrininkė dr. Rasa Antanavičiūtė.

Aštuonių puslapių dokumentas perduotas svarstyti neseniai Neringos mero Dariaus Jasaičio potvarkiu sudarytai Neringos miesto savivaldybės Kuršių nerijos žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo, meninių objektų statymo ir pašalinimo, gatvių pavadinimų suteikimo komisijai.

Ši turės parengti Neringos miesto tarybos sprendimo projektą su siūlymu ar siūlymais, kaipgi pasielgti Alksnynės memorialo atveju. Ekspertai įvardijo penkis scenarijus.

Pagal pirmąjį būtų nieko nedaroma. Antruoju atveju memorialo erdvėje siūloma įkomponuoti naują stendą su išsamiu informaciniu tekstu apie memorialo atsiradimą ir istoriją. Dar kita rekomendacija - memorialą išardyti, o jo vietoje pastatyti informacinį ženklą, koks objektas čia stovėjo ir kodėl buvo pašalintas. Ketvirtasis variantas - kompleksą visiškai demontuoti, kad neliktų nė žymės.

Paskutinioji alternatyva, eskpertų akimis, Alksnynės memorialui būtų tinkamiausia: siūloma palikti pagrindinį memorialo akcentą - akmenį su bareljefu - kaip paminklą karo aukoms, bet demontuoti visus kitus atminimo akmenis ir plokštes su įrašais, o vietoje jų įrengti stendą su išsamia informacija.

„Memorialas tokiu atveju nevirstų ekspozicija, jis toliau išlaikytų esamą funkciją (priminti), bet iš dalies pakistų atminimo objektas. Juo būtų parodyta pagarba visiems čia žuvusiems kariams (taip pat galimai ir Vokietijos kariams).

Pasirinkus tokį sprendimą, iš viešosios erdvės būtų pašalinti labiausiai abejotini (ne visą istoriją atskleidžiantys, hiberbolizuotu vertinimu pagrįsti, todėl klaidinantys) įrašai, liudijantys sovietmečiu konstruotą pasakojimą, bet būtų išsaugotas šios vietos istoriškumas ir aiškių sovietinės ideologijos žymių neturintis meninis objektas (akmuo su bareljefu) bei sukurta praeities refleksijos vieta - ne žygdarbiui, bet sovietinei propagandai ir istorijos hiperbolizacijai atspindėti“, - teigiama ekspertų dokumente.

Paprasčiau kalbant, būtų išardyta viskas, išskyrus patį akmenį, o šalia jo pastatytas stendas su išsamia informacija, kaip išties vyko susišaudymas tą lemtingąją 1945 m. sausio 29-ąją, kai žuvo dalis Raudonosios armijos 113-ojo šaulių pulko karių, realiai neįvykdžiusių jiems pavestos kovinės užduoties.

Ir kaip po to sovietinė propagandos mašina sukūrė didvyrių mitą, kokios buvo paties memorialo įrengimo aplinkybės ir t. t. Žmonės galėtų sužinoti pusę amžiaus slėptos istorijos dekonstrukciją, o ne tą vaizdą, naratyvą, kuris buvo pateikiamas tarybinės santvarkos metais.

Paminklas propagandai

Neringos taryboje yra 15 narių, iš kurių net 10 priklauso valdančiajai frakcijai, tad didelių abejonių dėl pasirinkto Alksnynės memorialo likimo modelio neturėtų kilti. „Vakarų ekspreso“ žiniomis, valdžia linkusi rinktis penktąjį ekspertų pasiūlytą variantą, kai būtų išsaugotas J. Vertulio bareljefinis akmuo.

„Nebent iki istorinio Tarybos posėdžio už sienos įvyktų kažkas tokio, kas pakeistų mūsų požiūrį. Pavyzdžiui, jei rusai nugriautų Kaliningrade esantį paminklą Liudvikui Rėzai“, - „Vakarų ekspresui“ sakė Neringos meras D. Jasaitis.

PIEVELĖ. Kad ir kokį sprendimą dėl akmens priimtų Neringos politikai, Alksnynės memorialas vis viena bus išardytas ir paverstas pamario pieva.

Jo pavaduotojas Narūnas Lendraitis atkreipė dėmesį, kad bareljefinis akmuo, kitaip nei skulptūros ar paminklai kitose Vakarų Lietuvos savivaldybėse, neturi jokių sovietinės heraldikos ar išreikštų militaristinių ženklų. „Istorikai išsiaiškino, kad pirminiame variante kario galva turėjusi būti su šalmu, tačiau net jo nėra. Nei penkiakampių žvaigždžių, nei TSRS herbo, kūjo su pjautuvu ir pan.

Patį bareljefą kalė ir 1990 m. protestuodamas prieš sovietinį režimą TSRS-Vengrijos pasienyje susideginęs Rimantas Daugintis, kuriam pastatytas kryžius Parnidžio kopos papėdėje.

Tad šis sovietmečio reliktas iš menamus Tarybų Sąjungos didvyrius šlovinančio objekto būtų transformuotas į sovietinės propagandos absurdą atskleidžiantį istorinį paminklą. Šalia stovėtų labai informatyvus istorikų parengtas stendas, dekonstruojantis 1945-ųjų sausio ir vėlesnių įvykių sovietinę interpretaciją“, - „Vakarų ekspresui“ sakė politikas.

Kartu akmuo simbolizuotų ir beprasmę karių žūtį, žmogaus gyvybės nevertinimą, mat Raudonosios armijos vadai karius tą sausio 29-ąją į mirtį siuntė nepaisydami žvalgų pranešimų apie ploną ledą bei aplinkybės, jog nerijos krante vokiečiai buvo įsirengę tikrą gynybinę ugnies sieną.

Raudonosios armijos divizijos vadovybė karius vertė forsuoti marias keletą kartų iš eilės. „Tad, manau, Kuršių nerija gali tapti unikalia vieta bendrame sovietinių paminklų, memorialų likimo Lietuvoje kontekste.

Palikę vieną tą akmenį kaip istorijos liudytoją, šalia jo žmonėms suteiktumėme progą detaliai sužinoti, kaip buvo kuriami tokie memorialai, kurpiamos nebūtos istorijos, klastojami faktai, klaidinta visuomenė, sukuriami herojai ir t. t. Kitos tokios vietos bent Vakarų Lietuvoje nebus“, - svarstė jis.

Minėtai idėjai pritaria ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė bei Neringos miesto tarybos narė Aušra Feser, kuri pirmiausia norėtų išvalyti visą aplinką.

„Toks memorialas su betonu, trinkelėmis ir pakeistu reljefu dabar jokiu būdu negalėtų atsirasti nerijoje.

Ta vieta turi būti visiškai pakeista, virsti gražia pamario pieva su takučiu link paminklinio akmens, stendo“, - „Vakarų ekspresui“ sakė ji. Skulptoriaus J. Vertulio sūnus - taip pat už akmens panaudojimą sovietiniam istorijos klastojimui, propagandai atskleisti.

„Leidau savo tėvo bronzinį kardo paminklą Klaipėdoje demontuoti ir utilizuoti, o pardavus metalą gautus pinigus paversti parama Ukrainos kariams. Iš pradžių buvau ir už Alksnynės akmens sunaikinimą, tačiau kai sužinojau idėją apie stendą, nuomonę pakeičiau. Viešai, lauko informaciniame stende pateikti įvykių dekonstrukciją - stipri idėja, kurią palaikau“, - „Vakarų ekspresui“ sakė J. Vertulis.

Skeptikų netrūksta

Esama ir kitokio požiūrio: idėjos oponentai mano, kad akmenį palikti edukaciniais tikslais būtų didžiulė klaida vien dėl to, kad jis visame krašte liks vieninteliu autentišku Raudonosios armijos paminklu.

„O tai gali paskatinti visus tuos, kurie su Georgijaus juostomis rinkosi dabar jau prie demontuotų skulptūrų Klaipėdoje atsigręžti į Alksnynę. Tas rūstaus veido karys akmenyje bus kaip paskutinis likęs autentas. Ir kas žino? Gal gegužės 9-ąją mes prie jo išvysime minias raudonais gvazdikais nešinų prorusiškų veikėjų, kaip uostamiestyje skambės tarybiniai maršai, aidės skanduotės ir panašiai.

Kitas dalykas: net ir išardžius viską memoriale, išskyrus atminimo akmenį, jis vis viena asocijuosis su Raudonosios armijos šlovinimu. Kas skaitys tą informaciją stende? Sustos specialiai? Abejoju. Visi matys tą patį paminklą, o prie jo, žiūrėk, dar ir gėlių bus pilna, vainikų. Ir vėl mus lydės ta neigiama emocija pravažiuojant“, - „Vakarų ekspresui“ sakė Neringos tarybos opozicijos lyderė Agnė Jenčiauskienė.

Ji pastebėjo, kad dabar, kai vyksta karas Ukrainoje, rusų rankomis žudomi nekalti žmonės, vaikai, naikinami miestai, o Neringoje glaudžiasi karo pabėgėliai iš Rusijos užpultos šalies, yra pats netinkamiausias metas saugoti sovietinius paminklus.

„Knygos, filmai, straipsniai - štai, kas gali būti šaltiniu, ne stendas šalia akmens. Apskritai, kuo jis toks ypatingas? Kuo reikšmingesnis nei trys raudonarmiečiai Klaipėdoje, kardas ar obeliskas Palangoje? Mes nepritarsime siūlomai idėjai“, - dėstė politikė.

Neringoje daug laiko praleidžiantis žurnalistas, legendinės laidos „Klausimėlis“ kūrėjas Juras Jankevičius „Vakarų ekspresui“ taip pat teigė nematantis prasmės dabar palikti akmenį.

„Jį pro langą mato visi, važiuojantys Smiltynės-Nidos plentu. Bet ne tik jį, o ir didelius vainikus, apjuostus Rusijos vėliava, žvakutes, gėles. Akį rėžia, bet Neringos merija kažkodėl šių šiukšlėmis po kurio laiko tampančių dalykų nepašalina net ir metus. Kodėl? Ko bijoma? Tačiau užteko išterlioti rūstų kario veidą, kaipmat komunalininkai jį nuvalė.

Toksiškas tas akmuo, bijo net prisiliesti prie jo, mat RF Kaliningrado sritis šalia. Ne paslaptis, kad dalis neringiškių palaikė glaudžius verslo ar kitokius ryšius su šio anklavo gyventojais. Kita dalis turi sąsajų su Rusija, nes jų tėvai, seneliai kažkada į Neringą atsikraustė“, - samprotavo žurnalistas.

Jo manymu, paliktas akmuo bus visada išnaudojamas prorusiškų jėgų savo propagandai, o stendas to nekompensuos.

„Tai bus toks altorėlis, likęs prie akmens... Aš labai abejoju, ar ta vieta trauks žmones, kurie norės paskaityti apie sovietinę propagandą, 1945 m. sausio 29-osios įvykių dekonstrukciją. Užtat prokremliškus veikėjus tikrai vilios.

Neringos merijai siūlyčiau nukelti tą akmenį ir galbūt įgyvendinti savo idėją su stendu po kokių 10-ies metų. Dabar tam - netinkamas metas. Karas vyksta. Geopolitinė situacija tikrai nepalanki, žinant neblėstančią Rusijos agresiją“, - sakė jis.

Jei akmuo bus paliktas, bus siūloma plento pakelę apsodinti medžių eile, kad memorialo likučių (o kartu ir prie jo dedamų vainikų) nebesimatytų nuo plento.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder