Haris Zenkovas: „Būti savimi - ne mada, o būtinybė“

Iš Kretingos kilęs, Vilniuje įsitvirtinęs Haris renkasi ne triukšmą, o tikrumą - ir tai jaučiasi kiekviename jo projekte. Jis nevaidina eksperto, nesiekia būti nuomonės formuotoju, o tiesiog sąžiningai daro tai, kas jam įdomu. 

Šiame pokalbyje - apie vaikystę, kurią formavo krepšinis ir internetas, pirmąjį motyvacinį video-, kuris tapo lūžio tašku, bei apie tai, kodėl autentiškumas šiandien jam svarbesnis už bet kokį populiarumą.

Man svarbiausia ne populiarumas, o autentiškumas ir vidinė ramybė. Noriu pabrėžti jaunimui, kad būti savimi - ne mada, o būtinybė.

Hari, kokia buvo jūsų vaikystė gimtojoje Kretingoje?

Pirmas dalykas, kuris iškyla atmintyje, - krepšinis. Esu iš tos kartos, kuri augo kartu su dviem svarbiausiais Lietuvos krepšinio atgimimo etapais: 1992-aisiais, kai šalis atgavusi nepriklausomybę laimėjo bronzą Barselonos olimpiadoje (tiesa, jų neatsimenu), ir 1999-aisiais, kai Kauno „Žalgiris“ triumfavo Eurolygoje. Tuo metu krepšinis buvo ne hobis - tai buvo viskas.

Pamenu, kaip su tėčiu žiūrėdavome rungtynes - pasitiesdavome laikraštį ant lovos, šalia keturi pakeliai saulėgrąžų, o aš su sąsiuviniu rankoje skaičiuodavau taškus, registruodavau statistiką. Tuo metu nebuvo jokių gyvų transliacijų su „live“ skaičiais ar išsamia statistika - viską dariau pats. Buvau tikras krepšinio fanatikas.

Kartu su tuo mano gyvenime gana anksti atsirado ir technologijos. Antroje klasėje gavau savo pirmąjį kompiuterį - tuo metu man tai buvo tarsi vartai į pasaulį. Internete atradau puslapį NBA.com - iš ten siųsdavausi trumpus vaizdo įrašus, kurių raiška buvo be galo prasta, bet aš tuos kelių pikselių klipukus galėdavau žiūrėti vėl ir vėl. Tai buvo mano langas į platesnius krepšinio vandenis.

Domėjimasis krepšiniu mane atvedė ir prie muzikos - ypač prie repo. Mane labai traukė ši kultūra: tiek amerikietiška, tiek vėliau ir lietuviška. Klausiau „The Game“, „50 Cent“, „2Pac“, Nas, Kanye West, Jay-Z, „Domo“, „Karoonos“ ir kitų to meto atlikėjų. Internetas ir ten matomi vaizdai mane įkvėpdavo pačiam kurti - pradėjau naudoti „Photoshop“ programėlę, montuoti video-, žaisti su vizualais. 

Daug kas, ką išmokau tada iš smalsumo, šiandien tapo svarbia mano darbo dalimi: nuo tinklalaidės „thumbnailų“ kūrimo iki video- montavimo ar socialinių tinklų komunikacijos.

Ar nebuvo sunku augti mažame mieste, kai tavo interesai tokie nestandartiniai?

Jaučiausi balta varna. Išsiskirdavau išvaizda, aprangos stiliumi. Mėgau rengtis kaip reperiai, nešiojau platesnius drabužius, kasytėmis supintus plaukus. Tuo metu Kretingoje dominavo „marozų“, „gezų“ kultūra, todėl mano stilius buvo tarsi iš kitos planetos. Žmonės nesuprato, kodėl taip rengiuosi, ką darau. Buvo net momentų, kai dėl išvaizdos esu „gavęs per žandą“ - bet čia tik vienkartinis atvejis. Iš esmės augome saugiai.

Turėjome labai vieningą krepšininkų bendruomenę. Tarp vyresnių buvo ir tokių, kurie vėliau tapo profesionalais - pavyzdžiui, Arvydas Šikšnius ar Aidas Viskontas. Jie mus jaunesnius prisaugodavo, palaikydavo.

Internetą laikau vienu svarbiausių savo vaikystės dalykų. Kol kiti laiką leisdavo parkuose gerdami ar prie garažų rūkydami, aš žaisdavau krepšinį arba sėdėdavau prie kompiuterio. 

Man svarbu neapsimetinėti - būti išties laimingam, o ne tiesiog kelti į „Instagram“ nuotraukas su šypsena, o po to draugams sakyti, kaip viskas blogai. Noriu būti sąžiningas su savimi.

Mano tėvai nelabai suprato, ką veikiu prie tų „paveiksliukų“, bet dabar, žiūrint iš šios dienos perspektyvos, visa tai man labai pravertė. Pats išmokau daryti dalykus, kurie dabar sutaupo pinigų ir padeda kūrybinėje veikloje.

Kada pajutote, kad Kretinga jums jau per ankšta - ir kodėl pasirinkote Vilnių?

Tiesiog jaučiau, kad mažame mieste netobulėju. Atrodė, jog atiduodu daugiau kitiems, nei gaunu atgal. O man norėjosi augti. Todėl mokykloje paskutiniais metais susiėmiau ir mokslo metų gale metęs krepšinio treniruotes susikoncentravau į mokslus. Žinojau, kad noriu stoti į Vilniaus universitetą, komunikacijos sritį. Galiausiai įstojau į verslo informacijos vadybą - ten, kur ir norėjau.

Studijų aplinka ir sutikti žmonės mane įkvėpė. Mano kurso draugai buvo labai įdomūs ir talentingi žmonės - komikas Mantas Bartuševičius, šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė. Aplinka, kuri skatino būti ne „vidutinioku“, o siekti daugiau. Aš niekada ir nenorėjau būti „kaip visi“, norėjau daryti kažką savaip.

Persikėlęs į Vilnių, ar turėjote aiškų planą, ką norite veikti ir ko siekti?

Iš tiesų - ne. Neturėjau jokio tikslaus plano. Tai buvo laikotarpis, kai tiesiog ieškojau savęs, bandžiau išsigryninti, kuo išskirtinis esu, kur mano stiprybės, ką iš tikrųjų sugebu. Kretingoje buvau ganėtinai „populiarus“, „lyderis“, „kietas“ tarp savo bendruomenės. 

Bet atvažiavęs į Vilnių greitai supratau, kad sostinė - tai jau kitas lygis. Kaip ir krepšinyje: jei esi geriausias Lietuvos krepšinio lygoje, tai dar nereiškia, kad būsi geriausias Eurolygoje.

Vilnius mane išmokė labai svarbios pamokos - nepasiduoti iliuzijai, kad jau esi „pakankamai geras“. Ten sutikau žmonių, iš kurių galėjau mokytis, kurie kėlė kartelę. Socialinis ratas plėtėsi, nes visuomet buvau aktyvus - man patikdavo kalbinti žmones, bendrauti, diskutuoti. 

Tikėjau (ir vis dar tikiu), kad niekada nežinai, kur gali sutikti žmogų, kuris pakeis tavo gyvenimą. Bendravimas yra supersvarbus.

Ar Kretingoje buvo žmonių, kurie jus įkvėpė, skatino siekti daugiau?

Mokykloje mokytojai dažnai kviesdavo mane vesti renginius, dalyvauti skaitovų konkursuose, liepdavo skaityti tekstus per lietuvių kalbos pamokas. Bet man tai nebuvo įdomu - tuo metu norėjau tik žaisti krepšinį. 

Nors turėjau neblogą balso tembrą, buvau komunikabilus, gana aiškiai artikuliuodavau mintis, vis tiek ta sritis nelabai traukė.

Mano svajonė buvo krepšininko karjera, tačiau sulaukus 15-16 metų pradėjau save realistiškai vertinti ir supratau - profesionalas nebūsiu. Tačiau jau tada žinojau, kokius įgūdžius turiu: mokėjau bendrauti, kurti vizualus, turėjau loginį mąstymą, gebėjimą rašyti. 

Todėl po mokyklos pasirinkau komunikacijos kryptį, tikėdamasis, kad ten galėsiu realizuoti save.

Vienas pirmųjų jūsų žingsnių į viešumą buvo motyvacinis video-, kuris tapo tikru hitu. Kaip jis atsirado?

Tais laikais (apie 2014 m.) užsienyje labai populiarūs buvo motyvaciniai vaizdo įrašai. Nusprendžiau sukurti lietuvišką versiją - tikrą ir nuoširdžią. Norėjau tiesiog pasakyti kažką pozityvaus sau ir artimiausiems draugams - įrašas buvo skirtas kaip padrąsinimas prieš Naujuosius metus. 

Tuo metu socialinėje erdvėje labai ryškiai reiškėsi tokie žmonės kaip Algis Ramanauskas ar Andrius Užkalnis. Jie skleidė sarkazmą, neigiamą toną. Aš norėjau būti priešingybė - skleisti pozityvą.

Taigi, įkėliau tą video- ir netikėtai peržiūros pradėjo augti žaibiškai. Straipsnius apie mano kūrybinį projektuką išspausdino dauguma žiniasklaidos portalų. 

Tada sekė ir kritikos banga - pats Algis Ramanauskas pasidalino mano video- su prierašu „tiems, kas šiandien nevėmė“, tarsi užsimindamas, kad jis per daug saldus ar banalokas. Bet, išskyrus šį negatyvą, gavau tiek nuoširdžių žinučių iš žmonių, kad net ir šiandien tai prisimenu su jauduliu.

Vienas žmogus rašė, kad po šio video- paskambino mamai, su kuria ilgą laiką nesikalbėjo. Kitas - kad pakeitė nemėgstamą darbą. Trečias - kad susitaikė su giminaičiais. Buvo kažkas neįtikėtino. Tai parodė, kad net mažas, nuoširdus veiksmas gali turėti didelę įtaką kitų žmonių gyvenimui.

Ar šis video- padėjo žengti pirmuosius žingsnius karjeroje?

Tikrai taip. Viename interviu „15min“ užsiminiau, kad ieškau darbo - ir netrukus pradėjo plaukti pasiūlymai. Nors daugelį jų atmečiau, nes jaučiau, kad tai ne mano kelias, vienas variantas buvo išties artimas - darbas „Sport1“ televizijos komunikacijos skyriuje. 

Tai buvo pirmasis realus profesinis žingsnis, prie kurio prisidėjo mano asmeniniai įgūdžiai ir vieša veikla.

Nuo to laiko viskas klostėsi natūraliai: ZIP FM, darbas „TonyBet“ lažybų bendrovėje, darbas Lietuvos krepšinio lygoje ir BTV televizijoje. Aš nedalyvavau darbo pokalbyje pagal išsiųstą CV. Visos galimybės atėjo per mano darbus ir veiklą - natūraliai, organiškai.

Kaip vertinate šiandieninį jaunimą ir jų požiūrį į karjerą, kūrybą, tikslus?

Pastebiu, kad šiuolaikinis jaunimas dažnai turi vieną tikslą - būti populiarūs. Turėti daug sekėjų, patikti visiems. Bet aš visada klausiu: „Kas iš to?“ Būti populiariam - tai ne profesija, ne vertybė, ne kūrybinis siekis. Ką tu veiksi su ta platforma? Ar iš jos kažką kuri prasmingo?

Aš žiūriu į viską labai paprastai: kaip iš savo mylimos veiklos uždirbti pinigus. Nereikia savęs apgaudinėti, jei nesi nuoširdžiai laimingas, jei veiki ne tai, kas tau teikia džiaugsmą, anksčiau ar vėliau tai išlįs. Yra sričių, kuriose galėčiau uždirbti daugiau, bet jei jos manęs netraukia - tai kam? 

Man svarbiausia ne populiarumas, o autentiškumas ir vidinė ramybė. Noriu pabrėžti jaunimui, kad būti savimi - ne mada, o būtinybė.

Ar šiandien vis dar laikotės tų pačių vertybių, kurias deklaravote tame motyvaciniame vaizdo įraše?

Neseniai pats jį peržiūrėjau. Nors iš techninės pusės šiandien daryčiau visai kitaip - vaizdas, garso kokybė, montažas - tačiau turinio prasme aš vis dar pritariu tam jaunuoliui, kuris prieš daugiau nei dešimtmetį kalbėjo prieš kamerą. Mano požiūris nepasikeitė.

Kalbant apie motyvaciją, tikiu, kad ji yra laikina. Tik disciplina ir valios pastangos leidžia pasiekti rezultatų. Dabar vis daugėja tų vadinamųjų „koučerių“, motyvacinių guru, kurie kalba apie sėkmę, bet dažnai patys nėra nieko pasiekę. Jie „parduoda orą“, realios vertės dažnai nėra. 

Motyvacija - tai impulsas, o kad jis virstų rezultatu, reikia kasdieninių pastangų.

Ar tinklalaidė „Baudos aikštelė“ įkūrimas irgi buvo tik impulsas, kuris tapo nuolatiniu darbu? Kaip viskas prasidėjo?

Tinklalaidžių kultūra dabar klesti, nes žmonėms patinka nuoširdus, natūralus, netelevizinis formatas. Šis konceptas žmonėms prieinamas bet kur ir bet kada. Tai nebuvo kažkokia ilgai brandinta idėja - greičiau prisitaikymas prie rinkos tendencijų. Iš tiesų viskas prasidėjo nuo „Facebook“ puslapio - „Baudos aikštelė“. 

Nereikia savęs apgaudinėti, jei nesi nuoširdžiai laimingas, jei veiki ne tai, kas tau teikia džiaugsmą, anksčiau ar vėliau tai išlįs.

Ten rinkosi krepšinio fanų kompanija, kuri tiesiog rašydavo savo mintis apie krepšinį - laisvai, be spaudimo, be oficialumo. Tokia alternatyvi erdvė tiems, kuriems įprastų sporto portalų naujienos atrodė per daug „nušlifuotos“.

Įdomu tai, kad ten atsiradau visai netyčia. Pradžioje puslapyje kažkas kitas, vardu Haris, ėmė rašyti. Kiti bendruomenės nariai pradėjo manyti, kad tai aš. Kol išsiaiškinome situaciją, vienas iš puslapio administratorių pasiūlė prisijungti iš tikrųjų. Taip ir įsiliejau.

Tuo metu jau turėjau patirties marketingo srityje vienoje lažybų bendrovėje. Mačiau, kiek jie turi resursų ir kaip jiems trūksta kokybiškos, bet žmogiškos, alternatyvios komunikacijos. 

Tiesiog nuėjau pas buvusį vadovą ir pardaviau idėją - padaryti videoturinį, o vėliau - ir tinklalaidę su integruota reklama. Taip tekstai ir memai „Baudos aikštelės“ „Facebook“ puslapyje užaugo iki „YouTube“ kanalo.

Kuo išsiskiria „Baudos aikštelės“ tinklalaidė?

Šiandien tinklalaidžių apie krepšinį - daugybė. Tam, kad išsiskirtum, neužtenka tiesiog pakalbėti apie paskutines varžybas. Reikia kito kampo, analizės, skirtingų charakterių. Man atrodo, kad mūsų stiprybė - komandos sudėtis.

Mes esame trys: aš - vedėjas, „klijai“ ir tas „bajeristas“. Nesu analitikas, bet tikrai nusimanau apie krepšinį. Augustas Šuliauskas - tikras Lietuvos krepšinio analitikos šviesulys. Jo analizės gilios, bet kartu ir suprantamos paprastam klausytojui. 

Žilvinas Aleksandravičius - krepšinio komentatorius, jau kitos kartos žmogus, bet labai pozityvus, turintis tvirtą nuomonę. Mūsų požiūriai neretai skirtingi, bet tai ir patinka klausytojams.

Kalbant apie krepšinį - ne tik apie jį kalbate, bet ir pats esate komandos narys. Kaip atsidūrėte „Kažkur matyti“ komandoje?

Viskas vėl prasidėjo nuo vaizdo įrašų. Komandos vadovas Julius Bliūdžius, pamatęs mano motyvacinį video-, pasiūlė prisijungti. Į pirmąsias rungtynes atvykau net nebuvęs treniruotėje. Įeinu į rūbinę - sėdi Donatas Montvydas, Vaidas Baumila... ir aš, „snarglys“ iš Kretingos, tik įėjau ir net pasidarė truputį nejauku prie tokių žvaigždžių.

Bet sėkmingai įsiliejau, buvau aktyvus, ir dabar esu vienas iš komandos vadovų. Pernai žaidėme C lygoje - ir ją laimėjome. Mūsų komandoje žaidžia net buvę profesionalai: Laimonas Kisielius, žaidęs „Ryte“, „Neptūne“, Justas Sinica, turėjęs Eurolygos patirties. Juos pritraukti nesunku - žino, kad esame linksma komanda. Net trūksta vietų - daugiau norinčiųjų, nei galime priimti.

Be krepšinio, „Kažkur matyti“ komanda aktyviai įsitraukia ir į socialinius projektus. Esame žaidę krepšinį kartu su žmonėmis, turinčiais negalią - tai neįkainojama patirtis. Lankėmės vaikų globos namuose, nepilnamečių kolonijoje. Viename iš susitikimų dalyvavo ir Sergejus Maslobojevas, ir Paul De Miko, Rūta Meilutytė ir daug kitų sporto, meno, pramogų, meno žvaigždžių - jie ne tik atvyko, bet ir kalbėjosi su jaunimu, įkvėpė juos, žaidė kartu.

Mūsų komandoje - daug žinomų vardų, skirtingų charakterių. Visi turi savų ambicijų, kai kurie - tikrai stiprų ego. Bet svarbiausia, kad visi supranta žmogiškumo reikšmę. Gali būti koks nori „kietas“ ir „sėkmingas“, bet jeigu nemoki bendrauti, neturi empatijos - niekas ilgai su tavimi neištvers, nei aikštėje, nei už jos ribų.

O kaip renginių vedimas atsirado jūsų gyvenime?

Visada buvau tas žmogus, kuriam draugų kompanijose tekdavo sakyti sveikinimus, palinkėjimus, pasisakymus. Draugai kartais užklausdavo, kodėl nevedu renginių, bet turbūt tiesiog gyvenau savo komforto zonoje. Buvau įpratęs prie to, ką darau - dirbau ZIP FM radijuje, dirbau su krepšiniu, turėjau veiklos. O pradėti kažką naujo visada šiek tiek baisu.

Situacija pasikeitė, kai ZIP FM keitė kryptį - stotis nusprendė mažinti kalbėjimo kiekį ir koncentruotis į muziką. Tąkart visi vedėjai buvo atleisti. Turėjau daug kolegų, kurie vedė renginius, ir tada pats sau iškėliau klausimą: kodėl, jei žinau, kad galiu, vis tiek to nedarau?

Kai likau be darbo radijuje, tai tapo ženklu - laikas judėti į priekį. Pirmieji, kas pasiūlė vesti vestuves, buvo draugai. Sutikau. Ir pavyko puikiai. Draugai juk nemeluotų - visi sakė, kad net nustebo, kaip sklandžiai, linksmai ir profesionaliai viskas išėjo. Tas pasitikėjimas mane paskatino.

Netrukus susikūriau paskyrą renginių platformoje „Breezit“, pradėjau savo socialinės medijos profiliuose dalintis nuotraukomis, įspūdžiais iš renginių, daugiau apie tai komunikuoti viešai. Ir taip viskas užsisuko. Dabar - jau trečias sezonas, kai turiu nemažai renginių ir tai jau tapo viena svarbiausių mano veiklų.

Man tiesiog labai patinka žmonės. Tai ir yra mano stiprioji pusė. Visur esu natūralus, be dirbtinio fasado. Neinu į personažą, neapsimetinėju. Visada buvau už organiškumą ir tikrumą. Lygiai tą patį stengiuosi perduoti ir renginių metu - skatinti žmones nedaryti taip, kaip „reikia“, o taip, kaip jie patys jaučiasi.

Šitoje srityje tikrai jaučiu, kad save atradau. Ir, tiesą sakant, net gaila, kad anksčiau to nedariau. Bet, matyt, viskam savas laikas. Tiesiog reikėjo priaugti ir subręsti.

Tinklalaidė, sportas, kelionės, renginiai... Kaip viską suspėjate?

Tiesą sakant, turiu daug laisvo laiko. Visada taip ir norėjau gyventi. Aišku, pasitaiko labai užimtų savaičių, bet kai darai tai, kas patinka, net ir pavargęs jautiesi laimingas. Jei viskas liktų taip, kaip dabar - man tai puikiai tiktų. Žinoma, norisi tobulėti: daugiau renginių, didesnės auditorijos tinklalaidei, geresnių honorarų. Tai natūralu. 

Bet nesiverčiu per galvą - neturiu desperatiško tikslo, pvz., patekti į televiziją. Darau tai, ką mėgstu, ir labai neblogai iš to gyvenu.

Turiu nuostabius draugus, tobulą socialinį ratą, sveiką šeimą, sveikas esu ir pats - ko dar gali reikėti? Vienintelis dalykas, dėl kurio nerimauju, tai politinė situacija. Laisvė yra mano pagrindinė vertybė. Turiu net tatuiruotę su Lietuvos kontūrais - labai noriu, kad jos niekada nereikėtų koreguoti. Tikiuosi, kad viskas liks taip, kaip yra dabar.

Ar turite neišsipildžiusių svajonių arba slaptų planų ateityje?

Turiu prisipažinti: esu labai prastas planuotojas į priekį. Aš labiau „čia ir dabar“ tipo žmogus. Kiekvieną dieną stengiuosi išgyventi maksimaliai - kaip citriną išspausti iki paskutinio lašo. Ir dar tą pačią citriną su šaukšteliu prabraukiu, gal dar kažkas liko.

Kiekvieną dieną stengiuosi išgyventi maksimaliai - kaip citriną išspausti iki paskutinio lašo. Ir dar tą pačią citriną su šaukšteliu prabraukiu, gal dar kažkas liko.

Didelių, grandiozinių planų neturiu. Tiesiog noriu viską, ką darau, daryti vis geriau ir kokybiškiau. Kad daugiau žmonių tai pastebėtų, kad būtų naudos. Man svarbu neapsimetinėti - būti išties laimingam, o ne tiesiog kelti į „Instagram“ nuotraukas su šypsena, o po to draugams sakyti, kaip viskas blogai. Noriu būti sąžiningas su savimi.

Prisimenu Vilniaus universiteto signatarės, aktorės Nijolės Oželytės pasakytus žodžius: „Viską gyvenime galima pakeist, išskyrus viena - dieną, kurią pragyvenot.“ Tai labai įstrigo atmintyje. Stengiuosi kiekvieną dieną gyventi taip, kad jos nereikėtų keisti, kad vakare galėčiau sau pasakyti - šiandien tikrai padariau maksimumą.

Aišku, norisi, kad būtų sveika šeima, kad būtų sveiki draugai, o visa kita - priklauso tik nuo manęs. Kiek darysiu - tiek turėsiu.