Kretingos pilies kalavijas (2)
Pabaiga. Pradžia čia
Kretingos muziejaus vieno eksponato parodoje nuo birželio 10 d. eksponuojamas pirmą kartą rekonstruotas dviašmenis kalavijas, priklausęs XII a. gyvenusiam ir po mirties sudegintam Kretingos pilies kuršių didžiūnui. Greta bus galima išvysti ir originalą, archeologų atrastą 1988 m.
Ši ekspozicija – ne tik kuršių materialinės kultūros atspindys, bet ir puiki iliustracija, atskleidžianti platų šios jūrų genties akiratį, kontaktus su kitais kraštais, tarptautinę prekybą bei naujausių technologijų ir madų perėmimą.
Naujausi tyrinėjimai atskleidė, kad šiame ginkle susijungė dviejų skirtingų pasaulių – Vakarų ir Rytų – įtaka.
Perimta technologija
Archeologai vieningai sutaria, jog aptariamas kalavijas ir jo dalys yra vietinės gamybos, tačiau pačios apie 83 cm ilgio geležtės technologija atkeliavusi iš Vakarų Europos ir laikoma pažangia. Apie tai „Vakarų ekspresui“ pasakojo archeologas, pernai daktaro disertaciją tema „V-XV a. kalavijų raida Lietuvos archeologinės medžiagos archeologinių tyrimų kontekste“ apsigynęs dr. Andrius Janionis.
Mokslininkai kai kada sako, jog viduramžiais be kalavijo su tavimi niekas net nesiderės.
„Pagal formą tai yra tipinis, kuršiams labai būdingas ir plačiai naudotas vadinamojo T1 (Kuršių) tipo kalavijas, tačiau geležtė yra išskirtinė. Technologiškai ji yra daug modernesnė nei vikingų laikais, X-XI a., kuomet geležį kalė, vijo, virino.
Čia mes susiduriame su iš Vakarų Europos atkeliavusia bei XII a. kuršiams nauja ginklakalystės metodika: geležtė pagaminta iš trijų vientisų sluoksnių. Ši technologija atsirado XI a., o išpopuliarėjo XII a. bei gyvavo iki XV a. vidurio. Lietuvoje žinomi vos keli tokie radiniai iš Andulių, Bandužių kapinyno prie Klaipėdos ir Varsėdžių Šilalės rajone“, - teigė mokslininkas.
Ką reiškia trijų sluoksnių geležtė ir kuo ji ypatinga?
„Tokios geležtės yra formuojamos gana sudėtingu būdu: minkštą šerdį iš visų pusių apvelka kietesniu plienu. Tiesa, tyrėjai pastebi, jog šio, vadinamojo „J“ tipo geležtes identifikuoti sunku, nes radinys turi būti gana gerai išlikęs, o tai – ypač retas atvejis dėl korozijos.
Kretingos kuršio kalavijo geležtė yra stipriai korodavusi, tačiau vienoje iš jos dalių net plika akimi matyti tokios „J“ tipo geležtės pėdsakai. Pranašumas yra spyruokliavime, geležtė atsparesnė lūžiui, tad daug praktiškesnė kovos metu“, - pasakojo A. Janionis.
Kitas vakarų baltų materialinę kultūrą jau daug metų tyrinėjantis archeologas dr. Romanas Široukchovas įžvelgė Andulių kalavijo saitus ir su Rytų kultūra.
„Rankenos ir jos buoželės skersinių ornamentai veikiausiai pagaminti vietoje, t. y. kuršių, tačiau pats motyvas yra perimtas iš Kyjivo Rusios / Bizantijos. Dar vienas įrodymas, kokie platūs buvo kuršių ryšiai“, - „Vakarų ekspresui“ sakė šis Vokietijoje, Šlėzvigo mieste, Baltijos ir Skandinavijos archeologijos centre dirbantis mokslininkas.
Po smūgio sulinko
Kalvis A. Sviklas „Vakarų ekspresui“ pasakojo ir gana kuriozinę situaciją, nutikusią gaminant Kretingos pilies kalaviją.
„Teko atlikti eksperimentą. Man, kaip kalviui, truputį keistai atrodė minkštesnio plieno šerdyje variantas. Paprastai, pavyzdžiui, viduramžių baltiškuose kovos kirviuose, šerdyje naudojamas kieto plieno „gylys“, kuris iš šonų uždaromas minkštesniu plienu. Tad iš pradžių padariau kalavijo ašmenis pagal šią logiką.
Kalavijo rekonstrukcija – asmeninė kraštiečio duoklė jį užauginusiam Kretingos miestui.
Po smūgio į medžio kamieną kalavijo geležtė... sulinko. Teko perdaryti taip, kaip gamino kuršiai. Šįkart po smūgio geležtė tiesiog suspyruokliavo ir atšoko. Kalaviją su tokio tipo geležte nukaliau pirmą kartą gyvenime“, - prisipažino meistras.
Jis pridūrė, jog tiek rankenos buoželė, tiek skersinis yra tuščiaviduriai.
„Šios dalys Vokiečių ordino ir kitų Vakarų Europos kalavijuose yra pilnavidurės siekiant subalansuoti ginklą. O čia balansavimas kuršiams tarsi nerūpėjo“, - teigė A. Sviklas.
Paėmus į rankas beveik idealią ginklo rekonstrukciją (artefakto ilgis – 93 cm, rekonstrukcijos – 96 cm, nes originalas paveiktas korozijos) stebina kalavijo grakštumas, lengvumas.
„Kalavijas, kitaip nei rodo filmuose, neturi būti sunkus, masyvus: didžioji meistrystė yra sukurti lengvą ginklą, kurį laikant, kaunantis nebūtų varginamas riešas“, - tikino A. Sviklas.
Ginklo „mirtis“
Pasiteiravus, koks žmogus galėjo būti palaidotas degintiniame kape Nr. 18, pokalbininkai vieningai sutarė, jog tai turėjo būti aukštą statusą bendruomenėje užėmęs kuršis.
„Gal net pats Kretingos pilies valdovas. Įdomu ir tai, kad šalia jo palaidota moteris – galimai žmona – su labai prašmatniomis įkapėmis: nuostabiai ornamentuotomis įvijinėmis apyrankėmis, prabangia antkakle su stiklo ir žalvariniais karoliais, žiedais, segėmis ir kt. Jei tai buvo pora, jie abu užėmė aukštą statusą. Gausios ginklų įkapės sufleruoja, kog vyras buvo karys“, - svarstė J. Kanarskas.
Jo ataskaitoje parašyta viena įdomiausių aplinkybių: „Išlikusi kalavijo dalis <...> sulūžusi į 7 dalis.“ Tai gali būti susiję su specifinėmis baltų genčių apeigų tradicijomis.
„Kai mes radome kape kalaviją, jis gulėjo dalimis. Tiesa, muziejaus fonduose saugomas ir vienas jau šiais laikais nulūžęs fragmentas, ir pagal jį dr. A. Janionis nustatė geležtės struktūrą. Bet kitos dalys ties lūžių vietomis buvo pasidengusios tokio paties storio rūdžių sluoksniu, kaip ir pati geležtė: vadinasi, jau sulaužyto kalavijo dalys žemėje gulėjo labai, labai ilgai“, - paaiškino muziejininkas.
Tokią iš pirmo žvilgnio keistą aplinkybę galima paaiškinti vis dar labai mįslinga, žavia ir gilia, kaip upės duburys, kuršių dvasine kultūra, įvairialypiais ritualais. Šie žmonės labai mėgo simboliką ir simbolinius veiksmus, todėl ir kalavijai „mirdavo“ kartu su šeimininku ginklą sulanksčius ar sukapojus, kitaip sugadinus. Tai taip pat įrodo ypatingą kalavijo vaidmenį mūsų protėvių kultūroje.
„Žinote, mokslininkai kai kada net sako, jog be kalavijo su tavimi niekas nesiderės. Viduramžių bendruomenėse kalavijas demonstravo aukštesnį žmogaus statusą. Taigi, galima svarstyti, jog ir Kretingos kuršis jam priklausė“, - antrino A. Janionis.
Ar šis kalavijas kada nors buvo panaudotas pagal tikrąją paskirtį, belieka tik spėlioti.
„Rekonstruotas Kretingos pilies kuršio kalavijas yra išties įspūdingas pavyzdys, kokie gražūs, prabangūs ir net technologiškai pažangūs buvo kuršių ginklai. Žmonės muziejuose dažniausiai mato pajuodusias, pažaliavusias jų dalis, artefaktai – tūkstančio ir daugiau metų senumo, o čia išvystame daiktą tokį, koks jis buvo kadaise: švytintį, blizgantį, pilną komplektą su makštimis, diržu, skirstikliais. Edukatyviai tai yra labai paveiku“, - teigė muziejininkas J. Kanarskas.
Kretingos pilies kuršio kalavijas buvo pagamintas šių eilučių autoriaus iniciatyva ir lėšomis. Tikslas: skiepyti kraštiečiams pasididžiavimą savo istorija, ugdyti patriotizmą ir meilę baltiškam pradui, išlaikyti identitetą bei keisti požiūrį į kuršių materialinę kultūrą. Tai – savotiška duoklė miestui, kuris šio straipsnio autorių užaugino.
Meistrai. Kalvis bei vaško modelių žalvarinėms detalėms autorius – A. Sviklas, makštis, medinę, oda aptraukta rankeną gamino Vykintas Motuza, žalvarines dalis išliejo bei galutinį jų retušą atliko meistrai iš Etnopapuošalų-baltiškos juvelyrikos.
Kretingos muziejuje rekonstruotas ginklas ir degintinio kapo Nr. 18 artefaktai eksponuojami nuo birželio 10 d. iki rugsėjo 13 d. Artefaktas saugomas Kretingos muziejaus fonduose.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą