Į Dreverną - paragauti tikro skonio

„Parengėme kelias edukacijas: mažesnę, skirtą vaikams, ir didesnę - suaugusiesiems. Didžiosios edukacijos metu pristatome net 13 vikinginių patiekalų. Ši programa įtraukta į pamario turistinį maršrutą “Žuvies kelias„. Mažesnė edukacija orientuota į moksleivių grupes. Joje vaikai sužino, ne ką ir kaip mūsų protėviai valgė, o patys didžiulėje senovinėje dūminėje krosnyje, rekonstruotoje pagal Kernavėje atrastos krosnies pavyzdį, išsikepa po kepaliuką duonos. Dūminėje krosnyje ir orkaitėje iškepta duona - kaip diena ir naktis. Man labai smagu, kad Drevernoje žmonės gali pajusti tikrą skonį“, - džiaugėsi pašnekovė ir pridūrė, kad edukacinėje erdvėje yra ne tik dūminė krosnis, bet ir akmeninė lauko laužavietė bei požeminė krosnis, kurioje kepama mėsa.

Žemėje kepta mėsa

Paprašyta išsamiau papasakoti apie požeminę krosnį, E. Nurmi išdėstė ne tik instrukciją, kaip ją pasistatyti, bet ir pateikė receptą, kaip po žeme išsikepti mėsos ir ištroškinti košę.

"Reikia iškasti gana gilią duobę ir jos dugną išgrįsti akmenimis, taip pat akmenis sudėti palei duobės sienas. Tada užkurti duobėje didelį laužą, kad akmenys gerai įkaistų. Kol laužas dega, galime pasiruošti mėsą. Jos marinatui naudoju meškinius česnakus, pipirlapius, garstyčias, išrūgas.

Pamarinuotą mėsą reikia įvynioti į didelius varnalėšų lapus ir aplipdyti moliu - padaryti molinį cepeliną.

Kai laužas išdega, tuos molinius cepelinus sudedame ant įkaitusių akmenų ir ant jų viršaus taip pat sudedame įkaitusius akmenis nuo šoninių sienų. Duobę užpilame žemių sluoksniu, užklojame lininiu audiniu. Kad mėsai nebūtų liūdna, dar į žemių sluoksnį galime įstatyti košės puodynę. Į puodynę pilti kruopas, pavyzdžiui, miežines, pridėti morkų, prieskonių ir užplikyti verdančiu vandeniu. Puodynė visa turi būti žemėse, tik dangtelis kyšoti. Tada dar ją užklojame storu sluoksniu šiaudų ir paliekame ramybėje. Po maždaug 4 valandų jau galima traukti iš krosnies gardų maistą. Jeigu tokiu būdu gaminama žvėriena - tai jai reikia visos nakties. Tokiu būdu pagaminta mėsa ir košė tokia gardi, kad su jokiais „Delimano“ puodais tokio skonio neišgausi", - teigė E. Nurmi.

Pašnekovė pridūrė, kad į lapus ir molį taip pat galima įvynioti ir tiesiog lauže išsikepti ir baltą pieno sūrį. „Išeina neapsakomo skonio sūrio suflė“, - intrigavo pašnekovė.

Geriausia edukacijos dalis - ragauti tai, kas pagaminta savo rankomis. Asmeninio albumo nuotr.

„Prieš 1 000 metų“

Edukacijos Drevernoje dalyviai, anot E. Nurmi, ne tik išsamiai susipažįsta su senovinėmis maisto gamybos technologijomis, bet taip pat turi galimybę gyvai pačiupinėti, kaip praeityje žmonės rengėsi, kokius papuošalus dėvėjo, kokias ginklais kariavo, pašaudyti iš didžiojo lanko. Edukacijoje naudojama daug senovinių daiktų rekonstrukcijų.

Taikydamasi prie karantino apribojimų, kol negalėjo pakviesti į edukacijas žmonių gyvai, E. Nurmi pradėjo filmuoti senovinių patiekalų rekonstrukcijas. Trumpuose filmukuose pristatoma kokio nors daikto, pavyzdžiui, puodo ar peilio, rekonstrukcija ir gaminamas patiekalas panaudojant tą daiktą. Filmuoti siužetai viešinami „Youtube“ ir „Facebook“ platformose paskyroje „Prieš 1 000 metų“. „Pateikiami paprasti receptai, kad žmonės, pasižiūrėję filmuką, galėtų ir patys pabandyti. Parengsime ir seriją filmuotų edukacinių siužetų, kurie bus išsiųsti mokykloms, bibliotekoms“, - sakė E. Nurmi.

Vikinginio laikotarpio patiekalų rekonstruktorė Edita Nurmi duoną su vaikais kepa tikroje dūminėje krosnyje. Asmeninio albumo nuotr.

Paklausta, kiek žino senovinių receptų, Edita nusijuokė: „Daug, labai daug. Vien iš pieno kelios dešimtys. Tad manau, kad šitas ciklas truks bent kelerius metus“, - sakė rekonstruktorė.

Senovinio maisto edukacijos Drevernoje - didžiulio projekto pradžia. Kartu su amatininkų gildija „Lamata“ rekonstruktoriai senosios mokyklos erdvėje ketina įkurti visus metus veikiantį amatų ir laisvalaikio centrą LAMATA, kuriame lankytojai galės gyvai susipažinti ir patys išbandyti senuosius amatus: nusižiesti puodynę, pasigaminti odos krepšelį, nusiausti juostą ir pan.