Įdomiausios ąžuolų istorijos

Ne veltui vykstant mūsų kraštų christianizacijai vienu pirmųjų taikinių tapo šventieji seni ąžuolai, gojai, kurie imti naikinti.

Regis, iš žilos senovės kilusi pagarba ąžuolams yra užkoduota lietuvių genuose. Tą įrodė ir neseniai kilęs neregėtas skandalas Vilniuje, kai nekilnojamojo turto vystytojai ciniškai, be leidimo nupjovė jų tikslams trukdžiusį šimtametį ąžuolą.

Šis visuomenėje plačiai aptariamas ir žinomas įvykis paskatino atsigręžti bei supažindinti su, autoriaus manymu, įdomiausiais, legendų skraistėmis apgaubtais ir iki mūsų dienų išlikusiais Vakarų Lietuvos ąžuolais.

Šventumo vaizdiniai

Norint bent šiek tiek suvokti ąžuolo mitinę ir sakralinę reikšmę, galima dirstelėti į senųjų metraštininkų darbų turinį.

Klaipėdoje gimusio istoriko, mitologo Mato Pretorijaus (1635-1704) veikale „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“ aprašoma kelionė po Skalvą, Ragainės (dab. Nemano Karaliaučiaus srityje) valsčių.

„Man buvo parodytas ąžuolas, kurio šakos buvo keistai susipynusios ir suaugusios ir kuris aplinkiniams buvo šventas. <...> Sužinojau, <...> kad ąžuolas, žiūrint į jį apskritai kaip medį, nereikalaująs jokio garbinimo, tačiau jie šitą medį, išskirdami iš kitų, garbiną todėl, kad jiems neva dievų ir protėvių aiškiai prisakyta, jog jeigu jie šitam medžiui neparodysią pagarbos, tarkime, jeigu jie jo nepasaugotų ir nukirstų arba apkapotų, tai jie garantuotai būtų nubausti, ir jis galėjo pateikti daugybę šito pavyzdžių“, - pokalbio turinį su vietiniu atskleidė istorikas.

Pamenamas ir pats garsiausias ąžuolas Romava, apie kurį rašė visi prūsų metraštininkai. Šiam medžiui suteiktas ir mitinis vaizdinys: esą jis buvęs „viršuje labai platus ir toks tankus, kad nei lietus, nei sniegas negalėjo prasiskverbti, nes jis ir žiemą nenumesdavo savo lapų ir žaliuodavo. Ir jis turėjo tris šakas“. Jos reiškė prūsų dievų panteono trejybę: Pikolį (Potolą, Patulą), Perkūną ir Patrimpą.

„Kronikininkai pažymi, kad dievams aukojamas kraujas buvo pilamas ant ąžuolo, todėl ąžuolas atrodė taip baisiai, kad niekas, tuo labiau koks nors svetimas žmogus, negalėjo žiūrėti be siaubo. Tas medis ir jo lapai laikyti tokiais šventais, kad žmogus, gavęs bent vieną tokį lapą, jautėsi saugus nuo apžavų ir nelaimių“, - rašė M. Pretorijus.

Žaibo trenktas ir degantis Plokščių ąžuolas 2015 m. liepos 6-ąją. Rimos ŠORIUTĖS-KUPREŠENKIENĖS nuotr.

Nemirtingas senolis

Vakarų Lietuvos regione yra išlikę keletas ypatingą reikšmę bei istorijas turinčių ąžuolų, ir visi jie išsiskiria savo amžiumi bei išvaizda.

Bene įdomiausi bei šiuos laikus siekiantys nutikimai lydi Plokščių ąžuolą Kretingos rajone. Spėjama, per 600 metų skaičiuojantis medis pirmiausia žymi kuršių alkvietę, nes greta galiūno praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje buvo aptiktas apeiginis akmuo su dubeniu skysčiams aukoti. Jį dar spėjo nubraižyti Kretingos kraštotyrininkų patriarchas Ignas Jablonskis (1911-1991). Reliktą susprogdino melioratoriai.

Pačiame ąžuole, jo drevėtame kamiene, XIX a. buvo įkelta koplytėlė su šventųjų skulptūromis. Šis netoli Juodupio rymantis medis nuo seno buvo laikomas stebuklingu, šventu, globojamas vietos bendruomenės, prie jo rengiamos šventės, susibūrimai.

Plokščių ąžuolo fenomenas - jo stebėtinas gyvybingumas. Medžio viršūnę kadaise nulaužė vėtra. Ąžuolas žaliavo toliau. 2012-aisiais į medį trenkė žaibas. Nesudegė. Tačiau labiausiai šį galiūną išgarsino karšta 2015-ųjų liepos 6-oji, karaliaus Mindaugo karūnavimo diena.

Plokščių kaimo gyventojai su siaubu išvydo, jog žaibas vėl trenkė į ąžuolą, ir šįkart - tiesiai į medžio šerdį, todėl užsidegė išdrevėjęs kamienas. Juodupio kanalas - išdžiūvęs, be vandens. Visa bendruomenė ėmė nešti sklidinus kibirus iš namų, lėkė per laukus gesinti įžymybės.

Vėliau išvydo, kad nuo žaibo smūgio iš ąžuolo drevės iškrito koplytėlė su švč. Mergele Marija. „Koplytėlės langelis - lyg išspirtas, tačiau stiklas - nesudužęs. Mistika“, - pasakojo viena iš tos dienos liudytojų. Žinoma, buvo pokštaujama, kad pagonių dievas Perkūnas taip atkeršijo karaliui Mindaugui, kuris dėl karūnos priėmė krikštą ir pirmasis apkrikštijo Lietuvą.

O vietiniams buvo nejuokinga: manyta, kad žaibas ir ugnis pražudė senolį. Sunaikino šventąjį medį. Tik jis ir toliau krečia šposus: dievai žino, kaip, bet sugebėjo atsigauti, nors visas jo kamienas iš vidaus - vien anglys. Šiandien ąžuolas vėl puošiasi žaliais lapais.

Be kita ko, žmonės nuo seno mitologizavo žaibo trenkto ąžuolo medieną. Tokios pliauską ar nuoskilą naudojo, kai mėždavo mėšlą laukuose, rišdavo po vežimu. Buvo tikima, kad žaibo trenktas medis yra ypatingas ginklas prieš požemių valdovą Veliną.

Mingėlos ąžuolas. Kalbama, kad jam - 600-700 metų. Šis medis apipintas legendomis apie sergančio senelio aplankyti išėjusį ir vilkų sudraskytą berniuką bei kirvį pakėlusio vyro šmėklą.

Gilė ir šmėkla

Legendinis Mingėlos ąžuolas specialiai nupjauta viršūne stūkso Plungės rajone, netoli kuršiško Vieštovėnų piliakalnio. Galiūnas, menantis pagonybės laikus ir šlamantis istorijomis apie savo kilmę, nukeliančią net į XIII a.

Išlikęs pasakojimas apie berniuką, kuris gūdžiais viduramžiais bandė savaip gelbėti susirgusį senelį. Vaikas išėjo parnešti gilių.

Grįžtant ėmė temti ir atsitiko kai kas baisaus. Visai netoli namų berniuką sudraskė vilkai. Sugniaužtoje, pabalusioje saujoje žmonės rado vieną išgelbėtą seneliui gabentą ąžuolo gilę. Ją toje pat vietoje, kur žuvo berniukas, ir pasodino. Užaugo didžiulis ąžuolas.

Kita istorija nukelia į XV a., kai LDK Jogaila krikštijo Žemaitiją. Šiuo tikslu specialiai buvo kertamos šventgirės, gojai, šventi ąžuolai. Apie šiuos faktus yra rašęs kronikininkas Janas Dlugošas (1415-1480).

Taigi, buvo atėjusi ir minėto ąžuolo eilė, bet žmonės nedrįso pakelti kirvių prieš šventą medį. Išskyrus Mingėlą. Už 10 metrų audeklo ir muškietą. Viso nekirto, tik viršūnę, bet vis viena už tai jį vietiniai vėliau nuskandinę Minijos upėje.

Kita versija - buvo mesta kepurė, kuri netyčia pataikė į Mingėlą, ir šiam teko nukapoti ąžuolo viršūnę.

Anot padavimo, Mingėlos šmėkla naktimis išlipa ir 12 kartų apeina medžio kamieną. Apsikabina. Prašo atleidimo. Ir tai daro šimtmečius.

Ąžuolo viršūnės netekimas išties gali būti ne tik legendinis atvejis. Realus ir susijęs XVIII a. Jėzuitų ordino įsikūrimu netoli esančiame Kulių miestelyje. Mat nukirstos viršūnės vietoje ilgą laiką stovėjo pritvirtinta koplytėlė (sutrūnijo).

Pasakojama, jog net ir įvedus krikščionybę ąžuole gyveno pagoniški dievukai, vidurnaktį prie ąžuolo šokdavo gerosios laumės.

Vienų šaltinių teigimu, Mingėlos (dar vadinamas Vieštovėnų) ąžuolui yra 800 metų, kitų - 600-700 metų. Bet kokiu atveju - tai vienas seniausių ąžuolų Vakarų Lietuvoje.

Būtingės ąžuolas - tarsi paminklas plačiuose tyrlaukiuose. Nudžiūvęs, bet stovi ir mena istorijas apie Čimpos sodybvietę bei netoli jos tryškusį ypatingą šaltinį. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Kitos įdomybės

Vertas aplankyti yra Būtingės ąžuolas: paskutinis senolis milžiniškuose tyrlaukiuose, kuriuose nėra nė medelio pavėsiui ar paukščiui nutūpti. O jis, kad ir nudžiūvęs, vienišas stūkso, tarsi koks paminklas.

Šis medis žaliavo dabar jau sunykusioje tokio Čimpos sodybvietėje, kurios niekas nebepamena. O už kelių žingsnių link jūros nuo viensėdžio tryško ir ypatingas šaltinis. Jis taip pat sunykęs.

Kur šaltiniai, kur ąžuolai, ten - tiesioginės nuorodos į senąsias baltų alkvietes. Dar XX a. pr. Velykų rytą čia žmonės eidavo praustis, merginos basos bėgdavusios vandens namo parnešti, ir vadino šaltinį Čimpos avots. Latviškai „avots“ - versmė, šaltinis.

Paprastai jei per šimtmečius žmonių atmintyje būdavo išlikę kokie nors ritualai, susiję su šaltiniais, ąžuolais, dažniausiai jie atkeliavę iš baltų genčių laikmečio. Tik karta iš kartos pasimiršdavo tikroji tų ritualų prasmė.

Palangą garsina Birutės kalno papėdėje augantis 1934 m. pirmojo atkurtos Lietuvos valstybės prezidento Antano Smetonos 60-mečio garbei pasodintas vadinamasis Tautos Vado ąžuolas. Dar vienas ta pačia proga ir tais pačiais metais sodintas Tautos Vado ąžuolas žaliuoja Smiltynėje.

Įspūdingas, valstybės saugomu gamtos objektu paskelbtas 20 metrų aukščio (4,4 m žemesnis už Olando Kepurės skardį) ąžuolas auga Klaipėdos rajone, Dituvos kolektyviniuose soduose. Vadinasi jis išnykusio Lūžgalių kaimo vardu, o medžio apimtis siekia 7,37 m.

Esama senų (amžius - per 200 metų), municipaliniu lygiu saugomais botaniniais paveldo objektais paskelbtų ąžuolų ir pačiame Klaipėdos mieste: Tremtinių skvere Simono Daukanto g. 11, ties Pievų Tako g. 36A sklypu, netoli Bachmanno dvaro prie Jaunystės g. 22 namo ir kt.

Neišlikusiu, bet pačiu garsiausiu uostamiestyje būtų galima įvardyti Luizės ąžuolą Tauralaukyje: šis šimtametis medis augo sklype prie Klaipėdos g. 6. Ikoniškoji Prūsijos karalienė Luizė 1807-1808 m. Mėmeliui tapus laikinąja valstybės sostine mėgdavusi po ąžuolu pietauti. Šalia jo XX a. pr. pastatytas ir atminimo akmuo su žalvarine karalienės bareljefine plokšte, kurie taip pat neišliko.