Įkvepianti vilko vaikų stiprybė: pokalbis su istorike Rūta Matimaityte

Iš Pagėgių krašto kilusi Rūta Matimaitytė vieniems labiau atpažįstama kaip Vilko vaikų/Wolfskinder paskyros „Facebook“ socialiniame tinkle turinio kūrėja, kitiems – kaip gabi mokinė, dar kitiems – kaip pokalbių laidos „Tiltai“ vedėja ar Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus komunikacijos koordinatorė. Su Rūta kalbamės apie jos kelią iš Pagėgių į doktorantūrą, vilko vaikų istorijos tyrimų ypatumus, išmoktas gyvenimiškas pamokas ir Pagėgių išskirtinumą.

– Rūta, jeigu įrašytume tavo vardą ir pavardę į „Google“ paieškos platformą, ten dominuotų žodžių junginys – vilko vaikai. Ar galėtum trumpai pristatyti, kas jie tokie?  

– Vilko vaikų sąvoka įprastai naudojama  ir taikoma asmenims: vaikams ir paaugliams, kurie pokario metais pasitraukė iš buvusios Rytų Prūsijos (dab. Kaliningradas, – red.) siekdami išvengti bado ir išgyventi.

Dauguma tokių vaikų pateko į Lietuvą laikinai arba visam laikui ir liko čia, tarsi iš naujo sukurdami naują vilko vaiko tapatybę. Rytprūsiečių vaikų likimai Lietuvoje buvo skirtingi: vieni išvyko dar pokario metais, kiti po 1990 metų, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę.

– Ši tema – tikra tavo aistra: dar 2018 m. buvai apdovanota Tautinių mažumų departamento premija už geriausią bakalauro darbą tautinių mažumų tema ir LR Prezidento Antano Smetonos stipendija. Tavo bakalauro darbas, kaip ir dabar rašoma daktaro disertacija, yra būtent apie vilko vaikus. Taip ir knieti sužinoti – kaip užgimė šis potraukis, susidomėjimas tema? Ar prie to kažkaip prisidėjo gimtasis kraštas – Pagėgiai, pasienis? O galbūt šeima?

– Visi išvardinti dalykai tarpusavyje susiję. Atrodo, kad potraukį istorijai visada jaučiau, nuo mokyklos laikų, tai nebuvo tik universitete užgimusi meilė. Buvo pasvarstymų ir minčių, kur kitur galėčiau studijuoti, tačiau visada manyje gyvas bendras domėjimasis istorija nugalėjo.

Turbūt pirminis susidomėjimas vilko vaikais kilo dėl to, nes turiu artimą ir tiesioginį ryšį su vienu vilko vaiku.

Tai mano tėčio brolio žmona, teta Elena Matimaitienė (Ella Karin Macik, – red.), su kuria ir aš, ir visa šeima esame artimi. Jos pasakojimas apie save, praeitį ir savo kilmę, jos emocijos tuo metu man, tada dar paauglei, paliko labai gilų įspaudą.

Šis mano tetos, vilko vaiko, pasakojimas, kurį girdėjau, paliko labai stiprų įspūdį – atrodo, juk žinojau, kad ir mano senelis buvo ištremtas, bet jaučiau, kad tai visai kitokia istorija.

Man tikriausiai įstrigo tai, kad pasakojama apie vaikus. Mano tetai, kai ji turėjo patirti vilko vaikų dalią, buvo vos 3–4 metukai.

Archyvų nuotr.

Su teta Elena Matimaitiene. Asmeninio albumo nuotrauka

Tam tikros įtakos turėjo ir mano gyvenamoji vieta, kadangi netoli mano namų yra atminimo vieta, paminklas – kryžius, skirtas vilko vaikams. Taigi pati mano aplinka buvo palanki – taip tos detalės po truputį susijungė.

Kai pradėjau studijuoti Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, buvo ir kitų minčių, ką galėčiau kaip būsima istorikė tyrinėti.

Pirmaisiais studijų metais buvau susižavėjusi medievistika. Tačiau pradėjusi labiau į šią sritį gilintis, ryšio su viduramžiais nepajutau. Su vilko vaikų tema visiškai priešingai – tą temą labai pajaučiau.

Renkantis būsimojo kursinio darbo temą, buvo tarsi normalus žingsnis pabandyti, pažiūrėti, kas gi už vilko vaikų temos slepiasi iš tikrųjų.

Supratau, kad man labai įdomu ir manau, neblogai sekasi bendrauti su žmonėmis, o vilko vaikų tyrimai iš dalies ir yra apie tai. Remiantis sakytinės istorijos metodu, rašomi, filmuojami interviu.

Man tikriausiai labiausiai ir patiko ta dalis, galimybė pabendrauti su žmonėmis, išgirsti jų istorijas, jų atsiminimus. Tad prie tyrinėjimų pasirinkimo prisidėjo ir mano kilmės vieta, ir tai, kad mano aplinkoje buvo vilko vaikų.

– Yra toks posakis, kad net ir mylimiausiame darbe koks 30 proc. laiko bus sunku. Kokių sunkumų kyla tyrinėjant tokią temą?

– Nors ir minėjau, kad man labai patinka bendrauti su žmonėmis, imti interviu, juos pažinti, tačiau tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Tuo metu trečio kurso bakalauro studentei išbandyti žodinės istorijos tyrinėjimų lauką ir kalbinti žmones, kurie savyje nešioja labai skausmingą ir trauminę patirtį, buvo gana sudėtinga.

Sudėtinga buvo ir emociškai – po interviu jausdavausi išsekusi, pavargusi, atrodo, kad tų žmonių skausmas, jų praeitis ir mane netiesiogiai veikia, perimu jų išgyvenamus jausmus.

Svarsčiau ir apie kitas temas, kurios emociškai būtų lengvesnės, bet nenorėjau pasiduoti.

O kita, galbūt labiau profesinė, kliūtis, kuri pastojo kelią jau rašant magistro darbą, buvo archyvinės medžiagos išsidėstymas įvairiose šalyse – Vokietijoje, Kaliningrade, Lietuvoje, ir pačių dokumentų fragmentiškumas – iš jų labai mažai galima sužinoti apie vilko vaikus. Šis darbas – it surinkimas mažų gabalėlių į didelį paveikslą ar dėlionę.

Tai gana sudėtinga, bet manau, gera patirtis dirbant su dokumentais, jų paieška. Man tai aktualu, nes mano disertacija bus ne vien apie vilko vaikus, bet ir kitus stichinius migrantus, kurie pokario metais atvyko į Lietuvą – baltarusius, rusus, ukrainiečius.

– O kuo tave nustebino, ką netikėto atradai bendraudama su vilko vaikais?

– Grįšiu prie žmogiškosios dalies: tikriausiai žmogaus stiprybė. Kiek žmogus gali ištverti, net būdamas vaikas, patekdamas į tokias nedraugiškas ir sudėtingas sąlygas.

Ypač tuomet, kai jis praranda tą pirminio saugumo instanciją – šeimą, atsidurdamas visai kitoje, nepažįstamoje, aplinkoje – Lietuvoje pokariu, kai vyko partizanų karas, tremtys, sovietizacija.

Rasti, kaip išgyventi tokioje aplinkoje, prisitaikyti, net sukurti savo gyvenimą čia – tai mane labiausiai ir stebina kaip žmogų. Kaip tokias nežmogiškas sąlygas galėjo pakelti vaikai, iš kur ta stiprybė?

– Galbūt dėl to tau ir svarbu kalbėti vaikams? Kiek žinau, esi vedusi jau ne vieną pamoką, integruotų dalykų projektus vilko vaikų ir kitomis temomis.

– Pradedu savo pamokas nuo klausimo – ar žinote ką nors apie vilko vaikus? Labai dažnai, kas mane išties ir stebina, sulaukiu atsakymų, kad mano mokiniai ne iš interneto džiunglių, knygų ar filmų, skirtų vilko vaikų siužetui, žino apie juos, bet dažnai mokinių artimoje aplinkoje yra tokių žmonių.

Mokyklos, kuriose vedu pamokas, išsibarsčiusios po visą Lietuvą. Neretai įsivaizduojame, kad su vilko vaikais susijusi labai konkreti geografinė teritorija, kad jų daugiausiai Vakarų Lietuvoje, Klaipėdos krašte, bet netgi vesdama pamoką Vilniuje sulaukiau tokių atsakymų. Ir iš tiesų, jeigu pasižiūrėtume į vilko vaikų įveiktus kelius, kur jie šiuo metu yra, tai būtų beveik visa Lietuvos teritorija.

Vesdama pamokas mokiniams stengiuosi perteikti kiek kitokią perspektyvą, paprašydama jų įsivaizduoti arba save tokioje situacijoje, arba mažesnius savo šeimos narius. Tokia perspektyva sukuria empatijos ryšį, ji paliečia žmones, ji prasminga.

Tai sudėtingos temos, bet manau, kad mokiniams irgi reikia tokių sudėtingų, kartais ir trauminės atminties temų, nors jas, žinoma, reikia adaptuoti, pritaikyti mokiniams. Taip pat manau, kad tose pamokose praturtiname vieni kitus – aš mokiniams suteikiu istorinį pasakojimą, o jie man savo klausimais ir reakcijomis pasiūlo naują perspektyvą, kaip galima į šią temą žvelgti.

– Norėčiau paklausti kiek galbūt asmeniškesnio klausimo – tavo Vilko vaikai/Wolfskinder „Facebook“ paskyroje galima vis rasti nuorodų į grožinę literatūrą, kurioje liečiama vilko vaikų tema – tai ir minėto Alvydo Šlepiko kūryba, Sigito Gedos eilėraščiai ir daugybė kitų. Baigei Algimanto Mackaus, žymaus poeto vardo gimnaziją. Koks tavo asmeninis santykis su literatūra? Ar nesvarstei studijuoti lietuvių ar vokiečių filologijos?

– Nežinau, galbūt tik vėliau šitą klausimą sau uždaviau – kodėl man literatūra tokia artima? Kiek save pamenu, grožinės literatūros visada buvo tiek namuose, tiek ir ant darbo stalo. Po bakalauro studijų buvo tokių minčių, galbūt stoti į literatūros studijas, bet tikriausiai literatūra yra labiau mano hobis ar tam tikras įkvėpimo šaltinis.

Manau, kad istorikui, nesvarbu, kokį laikotarpį jis nagrinėtų, grožinė literatūra, rašytojo žvilgsnis į konkrečią temą praturtina vaizduotę.

Žinoma, dabar nėra taip, kad istorikai labai kritiškai ir skeptiškai žiūrėtų į grožinę literatūrą, mūsų fakultete turime doc. dr. Tomą Vaisetą, kuris derina dvi – istoriko ir rašytojo – tapatybes. Man tai labai gražus ir įkvepiantis pavyzdys, kaip istorikas gali turėti daugiau vaidmenų.

– Nusikelkime keletą metų į praeitį – artėja baigiamieji egzaminai, stojimai į aukštąsias mokyklas. Ar tavo tėvai, artimieji nerimavo, kad rinkaisi studijuoti istoriją, humanitarinius mokslus?

– Esu labai dėkinga ir laiminga, kad mano šeima nuo pat bakalauro studijų ir dabar, doktorantūroje, visą mano studijų kelią mane labai palaiko. Niekada negirdėjau nurodymų, kur stoti ar rinktis prestižinėmis suprantamas sritis, kaip teisė ar medicina.

Mano tėvai man sakydavo, kad rinkčiausi kelią, kuriame jausčiausi laiminga. Kartais nesuprasdavau, kaip kiti tėvai gali būti kitokie, nors aplinkoje tikrai buvo tokių atvejų – nestok, neik, neperspektyvu, ką veiksi baigęs?

Ištraukiama tradicinė, vis dar gyva formuluotė – ką galima veikti baigus humanitarinius ar socialinius mokslus. Studijuodama bakalauro studijose pastebėjau tendenciją, kad kai abiturientas įstoja ne ten, kur linksta jo širdis, jis neretai tokias studijas nutraukia ir anksčiau ar vėliau grįžta ten, apie ką svajojo ar ką iš tiesų norėtų veikti.

Manau, kad spaudžiantiems tėvams galima net tokį klausimą pateikti – ar jūs tikrai norite aukoti mano laiką, ar leisti man iš karto studijuoti tai, ką noriu?

Taip pat tikiu, kad labai prasminga dalintis savo pavyzdžiais, gerąja patirtimi ir sakyti: nebijokite bandyti. Todėl manau, jog geriau pabandyti, o ne vėliau griaužtis, kad nepabandžiau ar nepadariau.

Savo studijų metu mačiau ne tik istorijos mokslą metančius studentus, bet ir tokius studentus, kurie norėjo čia ateiti, čia mokytis, o įstoję į Istorijos fakultetą jaučiasi visiškai save realizavę ir dirba ten, kur ir svajojo dirbti.

Tada ir santykis su tėvais gali pasikeisti – jei jie mato, kad jų vaikas laimingas, jam sekasi, tikriausiai supranta, kad nereikia siūlyti to, ką mano esant perspektyviau, ar kur patys save norėjo realizuoti.

– Aš esu pirmos kartos vilnietė ir tik neseniai suvokiau, kiek mažai esu mačiusi Lietuvoje. Berods, niekados nesu užsukusi ir į Pagėgius – kas tavo krašte tokio ypatingo, ką turėtų pamatyti ar aplankyti kiekvienas lietuvis?

– Pirmiausia reiktų išlipti iš Vilniaus ir pakeliauti apskritai po Klaipėdos kraštą – lyginant su visa Lietuva tai išskirtinis, netgi vizualiai, regionas.

Tai supratau keliaudama po Didžiąją Lietuvą, kur dominuoja visiškai kitoks peizažas, neretai ir medinė architektūra.

Rekomenduočiau apžiūrėti mūsų krašte išlikusią vokišką raudonųjų plytų architektūrą, kuri parodo krašto išsivystymą ir išskirtinumą.

Taip pat patarčiau pasivaikščioti miestuose ir miesteliuose, apžiūrėti senus išlikusius vokiškus namus, aplankyti Rambyno regioniniame parke įsikūrusį Martyno Jankaus muziejų. Kaip pasienio miestą galima aplankyti ir Tauragę.

Ten gyvena ir dalis mano giminių, tad šis miestas man kaip ir antrasis gimtasis miestas, iš Tauragės krašto kilę ir mano seneliai. Verta pavaikščioti po Tauragę, pamatyti, koks tai miestas, užeiti į Tauragės krašto muziejų, kuris vizualiai ir skoningai pristato Tauragės, kaip pasienio miesto, istoriją.

– Yra toks pajuokavimas, kad per šventes visi vilniečiai grįžta į gimtinę, suprask, anokie jie ir vilniečiai. Ar pati jautiesi esanti vilnietė? Kaip pasikeitė tavo požiūris į gimtąjį kraštą jau gyvenant Vilniuje?

– Ne, turbūt nesijaučiu vilniete ir niekada ja nesijausiu, neturiu tokio noro jaustis. Dabar, tiesą sakant, susiklostė visai paradoksali situacija, nes karantino metu grįžau gyventi į tėviškę.

Mokslams, darbui ir beveik visam gyvenimui persikėlus virtualią erdvę, gavau galimybę laiką leisti čia, o taip pat iš naujo permąstyti savo santykį su gimtine. Iš tikrųjų keistas jausmas, nes nuo to laiko, kai išvažiavau į Vilnių, praėjo daugiau nei 6 metai, į Pagėgius grįždavau tik aplankyti šeimos.

Per tuos 6 metus mano gyvenimas išties pasikeitė. Grįžusi iš tam tikro sostinės burbulo atradau ir pažinau savo gimtinę ir jos žmones iš naujo. Pamačiau, kokių problemų jiems kyla kasdienybėje, kodėl kartais dominuoja neigiamas ar net kritiškas požiūris į tam tikrus politinius ar socialinius klausimus.

Atvažiavusi į Vilnių, nejaučiau tiek meilės savo kraštui, kiek jos jaučiu dabar. Įstojusi į Vilniaus universitetą, Istorijos fakultetą, troškau noru studijuoti, patirti, pasiimti iš studijų ir gyvenimo Vilniuje kuo daugiau.

Atvykusi į Vilnių studijuoti turėjau labai gražų įsivaizdavimą apie savo kraštą, bet gana dažnai susidurdavau ir su neigiamu stereotipu apie Pagėgius, kraštą, kuris buvo siejamas su kontrabanda ar tam tikrų korumpuotų politikų pavardėmis.

Savo kraštą Vilniui norėjau parodyti kitaip. Kartais galvoju, kad mums trūksta gerųjų krašto ambasadorių, kurie galėtų daugiau kalbėti tiek Vilniui, tiek visai Lietuvai apie Pagėgių istoriją, kultūrą, apie mūsų kraštą kūrusius jo žmones.

Kartu kviesčiau mūsų krašto žmones būti atviresniems, parodyti meilę kraštui, neišsižadėti savęs, priimti savo kilmę ir ja didžiuotis.

 

Sidebar placeholder