Ta proga rugpjūčio 5-ąją – tikrąją jubiliatės gimimo dieną – Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje buvo aukojamas šv. Mišios.
Brolijos nariai, sveikindami ir laimindami A. Kleinauskienę, dėkojo Viešpačiui už šios moters gyvenimo ir pašaukimo liudijimą.
Kai Kretingos rajono meras Antanas Kalnius, įteikęs puokštę gėlių, paklausė, kur ilgo gyvenimo paslaptis, ji atsakė: „Nebūkit pikti, gyvenkite taikoje su visais.“
A. Kleinauskienė savo gyvenimo dienas leidžia Kretingoje kartu su savo dukra Angele Kleinauskaite.
Ji papasakojo, kad mama Aleksandra Mosteikaitė kilusi iš Šauklių kaimo Mosėdžio parapijoje Skuodo rajone, ūkininkų šeimoje gimė 9 vaikai, užaugo 6. Viena seserų – 90 metų jaunesnioji Aleksandros sesuo Birutė – taip pat dalyvavo iškilmingose šv. Mišiose ir galėjo pasveikinti garbingo jubiliejaus sulaukusią seserį.
„Mano mama visą gyvenimą rašė prisiminimus, kuriuos paskaičius galima suvokti, kokį įdomų ir turtingą, tuo pačiu – pilną iššūkių gyvenimą ji nugyveno“, – sakė A. Kleinauskaitė.
Ji, įdėjusi labai daug darbo, tuos atsiminimus susistemino, suskaitmenino ir pasidalino su „Pajūrio naujienų“ laikraščiu – gaila, kad dėl objektyvių priežasčių visų prisiminimų nėra galimybių publikuoti.
Būtų įdomu, nes šie atsiminimai – ne tik A. Kleinauskienės gyvenimą pasakojantys užrašai. Tai – ištisos epochos liudijimas, atskleidžiantis ir kasdienę buitį, žmonių santykius ir poelgius, įvykius, papročius, tradicijas, laikmečio pokyčius.
Savo prisiminimuose A. Kleinauskienė pasakoja ir apie savo kelią į Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordiną. Ji rašo: „Mano mama buvo tretininkė. Amžinąjį rožinį melsdavosi. Švenčių proga sutaisydavo lauknešėlį ir liepdavo į špitolę nunešti. Jų susirinkimuose dalyvaudavau. Apsigyvenus Kretingoje su dukra 2000 metais pirmą kartą nuėjome į Pasauliečių pranciškonų susirinkimą. Klaipėdos mažojoje bažnytėlėje susitikdavome pranciškonus Nerijų (dabar amžinasis diakonas) ir Modestą. Įsitraukėme. Mūsų brolijoje prieš priimant į ordiną pamokė: „Melskis ir daryk gerus darbus“. Dabar tik meldžiuosi ir aukoju pinigų ordino ir bažnyčios reikalams. Laukiu, kada susitiksiu tėvelius, brolius, seseris. Sakau Dievuliui: „Jėzau, Švč. Marija, jūs tokie šventi, kaip aš jus susitiksiu, į akis pažiūrėsiu, nes esu per visą amžių tiek bloga padariusi. Bet, Dieve, tu esi gailestingas, atleidi kiekvienam ir man atleisi.“
Gimimas, vaikystė, mokslas
Savo gimimą 1925-ųjų rugpjūčio 5 d. gimusi jubiliatė pateikė per švelnų atsiminimą: „Mama, iš kor aš atsėradau?“
„Noejau pri opės, veizo pri krašta ondėnėlie tuoki graži švėisi mergelė. Pasiėmiau ėr parsėnešiau.“
Moteris prisimena, kaip su jaunesne sese jos žaisdavo pagriovy, kaip maža būdama sirgo, o tėvai, pasiėmę ją keliais ėjo apie Šatraminių Marijos koplytėlę, ir duktė pasveiko. Kai buvo penkerių, tėvas išvarė ją žąsiukų ganyti. „Galvoju, tokią mane mažą išvarė ganyti. Saulelė šildo, susiradau raudoną kaspinėlį, užsirišau ant kojos, atsiguliau ant akmenėlio ir užmigau. Ateina papūnis, miegančią paima ant rankų, parneša į trobą: „Aš tep nosėgondau, ka to nomėre, per maža dar ganytė.“ Bendroje ganykloje ganėme visas kaimas padieniui. Viena karvė – viena diena, dešimt karvių – dešimt dienų ganiavos. Papūnėlis gerai sugyveno su visais. Ir su žydais. Priėmė į savo ganyklą neturtingo žydelio karvę. Mūsų karvės jos nepriėmė. Ganėsi ji atsiskyrusi. Kiek maldų prikalbėta, kad surasčiau, kuriame brūzgyne ji įsilindusi. Ganiau ir krautuvininko žydo karvę. Tas sakė, kad, kai tik sekmadienį ateisiu į miestelį, užeičiau į krautuvę – duos beigelį“, – prisimena ji ir tai, kaip dalinosi pyragu su vargetomis, kaip paišdykaudavo su kitais vaikais ir koks kitąsyk alkis apimdavo beganant karves.
Ją, 9-erių metų mergaitę, tėvai išleido mokytis – Aleksandrai tai buvo didelis džiaugsmas: „Patiko vaidinti. Mokytoja rengdavo vaidinimus. Vaidinau lėlę. Reikėjo vaikščioti sustingusiai. Kitame buvau biedna motina. Vaidinome daržinėje. Visas kaimas susirinkdavo ir verkdavo. O iš kur mokytoja gaudavo puikiausius rūbus karaliams?“
Pabaigus 4-is skyrius, mokiniai buvo egzaminuojami. „Nueinu į Mosėdžio bažnytėlę prie Švč. Motinos Marijos statulėlės ir prašau, kad padėtų egzaminus išlaikyti. Komisija: mokęs mokytojas, klebonas, svečias mokytojas iš Dotnuvos ir vienas klasės mokinių tėvų – mano papūnėlis. Visi mokiniai sėdi klasėje. Mane pakviečia prie lentos: „Kas sunkesnis – toks pat gabalas molio, ar žemės? Suk nugarą žemėlapiui. Kas Prancūzijos sostinė? Vokietijos? Lenkijos?.. Išspręsk uždavinį lentoje. Pakalbėk Viešpaties maldą. Galvoju: visokių maldų žinau, bet tokios nesu girdėjusi. Persižegnojau ir meldžiuosi „Tėve mūsų“. Švč. Mergelė padėjo. Surašo penketus. Mokytoja: „Užteks keturių, nes per metus ne taip gerai mokėsi.“
Okupacija ir trėmimai
Vaizdžiai A. Kleinauskienė rašo apie pirmąją sovietų okupaciją, po to – vokiečių: „1940 m. Užėjo rusai. Pasmirdę, nuplyšę, mundierių pečiai nutįsę lig alkūnių. Važiuoja su kalamačkom kelis kilometrus, paskui kelias dienas taiso. Papūnis rusiškai mokėjo, nes Sibire buvo gimęs ir dvylikos metų grįžęs su tėvu (ištremtas prie caro) į Lietuvą. Susipažino su rusais. Vienas aficierius nusipirko žadintuvą. Parodė jam pardavėjas, kaip naudotis. Eina jiedu namo, pradėjo žadintuvas čirkšti. Aficierius sviedė tolyn žadintuvą, tėvui už pakarpos ir abudu į griovį įvirto. „Bombą įdavė“, – rėkia rusas. Papūnis išaiškino, kad taip turi būti, kad gali nusistatyti, kada reikia, kad pažadintų. Prisivogė kažkur ką tik paperėtų paršelių, susimetė į katilą, išsivirė ir valgė. Mes švenčiam Šv. Velykas. Stalas apdėtas visokiais valgiais. Įėjo aficierius, pasiėmė dubenį su mėsa ir išsinešė. Kai papūnis pasiskundė už jį vyresniam, tas atsakė, kad neturėjo teisės taip daryti.(...) Užėjo vokietis. Važiuoja vieškeliu mašinomis. Pėsčias nė vienas nėjo. Vienas įėjo į namus rankas ištiesė ir su viena koja mina, t.y. dviračio jam reikia. Sakom, kad neturim. Apžiūrėjo vienur, kitur, o ten, kur buvo dviratis nosies neįkišo. Važiuoja vokiečių kareiviai mašinoje. Jaunieji linksmi, juokauja, o vyresnis visai nusiminęs, galvą nuleidęs. Vokiečių kareiviai visada švarūs, tvarkingi, apsiskutę, kvepiantys. Užėję prašydavo: „Trinken kalt vasar!“ Bėgdavom, kas pirmas paduos šalto vandens stiklinę. Ant lėkštutės padėdavom ir gaudavom šokolado plytelę. O troba jiems išėjus kvepėdavo.“
Sykį tėvas Aleksandrą pažadino naktį, sako sužinojęs, vokiečiai eis per tvartus ir nustatys, kiek reikės duoti sviesto. Paliepė nuvesti karvę į kitą valsčių, į Laivius, pas giminaitį Praną. Lauke šviežiai pasnigę, tad tikrai bus matyti, kur karvės eita. Duktė tėvui pasiūliusi karvę apauti naginėm. Klausinėjo jos po to, kur karvę dėjo, bet sumaniai mergaitei pavyko išsisukti.
Grįžo rusai. Visus suvarė į vieną kambarį, o patys užėmė visus namus. „Papūnio lovoj miegos aficierius. O papūnis kur? Kai jų namie nebuvo, su seseria prikaišiojom iš anos pusės į paklodę erškėčių spyglių. Atgula rusas, pašoka, kanda, čia pilna blakių, miegot neduoda. Taip atkovojom papūniui lovą“, – vaikystės epizodą prisiminė moteris.
Pasibaigus karui, jubiliatės sesuo Genutė įsimylėjo Palį Galdiką, kuris slapstėsi nuo rusų. Tėvas liepęs Aleksandrai su seseria Zita išardyti duonkepę, o pats parvežė plytų. Seserys iškasė bunkerį, išvedė du vamzdžius, įrengė, pro kur įlįsti. „Išimi rinkius, nuimi skardą, įlendi, uždedam skardą, pelenais užbarstom, žiūrim, kad žarijų būtų. O duonkepio skylę mano kraičio ąžuolinėm blankom uždengėm. Slapstėsi Palis su draugu bene metus. Išlįsdavo naktimis, išeidavo į lauką, su seserim pasišnekėdavo. Gražiai draugavo. Pažadėjo rusai amnestiją. Išvažiavo į Kauną pas tetą vienuolę Oną Galdikaitę. Išdavė okupantai dokumentus ir, kai tik prisiregistravo, suėmė. Tris kartus iš lagerio bėgo“, – Aleksandra savo atsiminimuose rašo apie tai, kad rusai uždėjo visokias prievoles, apie nubuožinimą, apie daiktų ir gyvulių slapstymą, apie tai, kaip partizanams nešė muilo, kapinių sargės suruoštų šovinių ir apie tai, kaip vieną 1948-ųjų pavasario vakarą iš Salantų dviračiu atmynęs milicijos viršininkas pasakė: „Mosteika, rytoj tave veš.“
Tėvas įdavęs Aleksandrai žemės dokumentus, visi išsibėgiojo kas kur. Tėvui neatlaikė širdis – nuėjęs gyvulių pašerti, o jo tykojo stribai. Atėmę pinigus, tada į Sibirą pinigų įdavę kaimynai, dar žmogus pasiėmė ir pupų maišą.
Aleksandra slėpėsi su motina, Zita ir mažąja Birute. Susitikusios miške, sumąstė, kad reikia pažiūrėti, ar trėmimai tebesitęsia. Zita pasirinko būt su mama, abi nuėjusios pas kaimyną, ir buvo išduotos. Aleksandra su Birute pasiliko po egle, slėpėsi ir meldėsi. „Likom su Birute kaip stovim. Nueinam pas tolimą giminaitį. Jis palaipina ant šieno daržinėj. Kopėčias atėmė. Ten pralaukėm vežimo pabaigos. Paskui nakvojom išvežtųjų kaimynų troboj“, – pagal Aleksandros pasakojimą, seserį Birutę priėmė ištekėjusi sesuo dukrai prižiūrėti, o Aleksandros niekas nenorėjo priimti, tad prisiglaudė pas varganiausiai gyvenantį pusbrolį. Jauna mergina siūdavo aplinkiniams drabužius, kad turėtų iš ko siųsti siuntinius į Sibirą. Siuntinys galėdavo sverti 8 kg ir turėjo būti apsiūtas audeklu. Sesuo buvo paprašiusi, kad nenukirptų audeklo, nes tada išeina marškiniai... „Nešdavau po du 12 kg siuntinius 18 kilometrų. Pečiai kruvini likdavo. Duodavau ruskėms kyšį, kad priimtų. Papūnėlis rašė laiške: „Kam siuntinys yr, kam nėr, o Mosteikoms visada yr.“ Kartą nuėjau į Šauklius. Sutikau kolūkio pirmininką. Pakvietė ateiti, klausė, ką tėvas dirba. Sakiau, kad mokykloje parsakytoju (vertėju). Nedaviau džiaugsmo, kad medžius vežioja. Davė pirmininkas vilnų. Nuveldinau visiems trims tūbus, kaliošus nupirkau, kad Cibire nesušaltų. Kai buvau ištekėjusi, vyras nupirko man batelius. Su auliukais! Sutaisiau siuntinį, jau ruošiuosi pro duris. Ateina laiškininkė. Laiškas iš Cibiro. Sesuo neturi batų. Nusiaviau, praplėšiau audeklą, įgrūdau batelius, pati apsiaviau vyro padarytus natpadžius (mano namuose taip vadino medpadžius) ir išnešiau siuntinį. Ir samagono į miltus įkišusi šventėms nusiųsdavau“, – pastangas pagelbėti ištremtai šeimai įvardino Aleksandra.
Kai po metų pusbrolis pradėjo sakyti, kad mergina ieškotųsi kitos vietos, nes bijo, kad nubuožins, nes kaimas jau kalbėjo, jog samdinę laiko, Aleksandra sutiko vaikiną – geležinkelietį Kazimierą, su kuriuo A. Kleinauskienė sulaukė ir deimantinių vestuvių.
Gyvenimas iš pat pradžių nebuvo lengvas: pagyvenę su vyro broliu ir seserimi, nutarė statytis savo namus. Palei geležinkelį buvo apsaugos zona, čia ir kūrėsi – svainis, geležinkelio meistras, davė senų pabėgių, tad, sudėję akmenis, tarpus uždrėbę moliu, pasistatė virtuvę, kambariuką, sandėliuką. Turėjo gyvulių – tetos dovanotą karvę, paršiuką, vištų. Ir štai – šalia laidotuvės, pakvietę Aleksandrą pašeimininkauti. „Mano močiutė, mamos mama, buvo išmokiusi kepti pyragus, duoną, sausainius, papuošti valgius pamokė ir kaimynė Adolfina Paulauskienė, Kretingoje gyvenusio gydytojo Zigmo Paulausko mama. Viskas pravertė – mama visą gyvenimą šeimininkavo vestuvėse, laidotuvėse, buvo žinoma nuo Skuodo iki Liepojos“, – apie mamą pasakojo A. Kleinauskaitė.
Mokėjo Aleksandra ir vaistus suleisti – turėjo sterilizatorių ir švirkštus su adatom. Tai irgi padėjo išgyventi. Kartu su seseria iš Sibiro nelegaliai parsivežė savo paralyžiuotą mamą, kurią Aleksandra slaugė savo namuose. Mama mylėjo anūkę Genutę, žentą Kazimierą. Išgyvenusi ne visus metus, buvo palaidota šalia jos trijų mažų vaikų.
Užsimezgus dar vienai gyvybei, paaiškėjo, kad Aleksandros vyrui skauda galvą. Moteris ilgai vargo – vežė pas gydytojus Klaipėdoje, Vilniuje. „Iš Dievo malonės ir daktarų priežiūros grįžome namo gyvi“, – savo atsiminimuose rašė Aleksandra, su vyru Kazimieru gyvenę ūkiškai, daug dirbę, praėjusio amžiau aštuntajame dešimtmetyje Skuode pasistatę namą. Aprašyti visi vargai – kaip sunku būdavę statybinių medžiagų gauti, kaip jų pirkdavę Latvijos Priekulėje privačiai, kitur. Reikalingų popierių nėra, tad, kai reikėjo priduoti namą, visagalis sovietinis blatas sutvarkė visus reikalus – vienur gauni prekes, kitur – popierius už jas.
Šeimininkauti Aleksandrą kviesdavo iš anksto ir neretai derindavo vestuvių datą, kad tik gautų šią šeimininkę.
„Padėjėjoms nieko neleisdavau išmesti. Jei gabaliukas tik įdėtas į lėkštę, neliestas, tokį trečią veselės dieną sukaitinam. Nesuvalgytus mėsos, likučius liepdavau sudėti atskirai nuo bulvių, kad ir gyvuliukams nesurūgtų. Todėl ir kvietė mane šeimininkauti nuo Skuodo rajono iki Kretingos, Šventosios, Klaipėdos, Liepojos“, – prisiminimuose teigė jubiliatė, kuri mokėjo pagaminti ledus be elektros, kas labai stebindavo vestuvininkus: žiemą šeimininkė liepdavo pripjauti ledo luitų, apkrauti pjuvevom, paskutinę dieną prieš vestuves išvirdavo ledų, sukdavo, kol sustings, ir susuktus į volus salotinėse nešdavo į stalą.
Aleksandros gyvenime buvęs ir toks epizodas, kai ji įsidarbino konditerijos ceche: „Baltymų mikseris – dvi šakutės. Dirbau mėnesį. Ateina algų diena – 70 rublių. Vedėja sako: „Dabar reikia susidėti, nes yra trūkumų.“ „Aš nieko nevogiau, o kad jūs per daug pavogėte, tai ir susidėkite.“
Tai buvo vienintelis valdiško darbo mėnuo. Grįžtu namo, o ten manęs belaukią, į vestuves gaspadinauti kviečia. 4–5 paros, ir turiu 90–100 rublių. Pailsiu, o po to daržai gyvuliai, tarpais ir rūbų pažįstamiems pasiuvu.“
„Kai tėvams prireikė pagalbos, teko spręsti, kaip gyvensime toliau – aš vykstu pas juos į Skuodą ar jie į Kretingą. Nusprendėme, kad kursimės Kretingoje“, – gyvenimo posūkį savo ir mamos gyvenime įvardino A. Kleinauskaitė, sauganti ne tik mamos prisiminimus, bet ir mamos gamintų valgių receptų užrašus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą