Liepos 2-ąją ant archeologinio paminklo bei jo papėdėje gausiai susirinkę svečiai galėjo pasinerti į padavimų apie piliakalnį siužetus, kurie buvo įgarsinti bei inscenizuoti net deginant statines, taip vaizdiškai ir muzikaliai tarsi perkeliant legendas į autentišką jose aprašomų įvykių vietą.
Šiųmetė kuršiška gyvosios istorijos diena pasižymėjo ir labai turininga, įvairialype edukacine programa protėvių paveldą atskleidžiant lauko paskaitose apie plačiajai visuomenei beveik nežinomus ritualinius kuršių karo žirgų palaidojimus, senovės žmonių mitybos ypatumus, ikoninius kuršių kovos peilius bei pačių piliakalnių anatomiją, jų kompleksų analizę.
Tradiciškai netrūko ir būrio aukščiausios klasės įvairiausių sričių amatininkų, vyko parodomosios rekonstruktorių kovos, kuriose pirmą kartą dalyvavo ir XIII-XIV a. vokiečių ordinų riteriai, nuobodžiauti neleido senoviniai žaidimai, pilvui gurgti – pagal archajiškus receptus vietoje pagamintų pikantiškų patiekalų degustacija, pliaupiantį lietų ir debesis vaikė folkloro grupės.
Kunigas ir archeologai
Rašytiniuose šaltiniuose (Kuršo žemės pietinių sričių dalybose) Imbarės pilis pirmą kartą paminėta 1253 m. ir lotyniškai užrašyta, kaip Embare.
Ji priklausė senovinei kuršių Ceklio žemei, XII-XIII a. buvo vienas jos centrų. Šalia piliakalnio atrastos trys gyvenvietės, kapinynas, alkvietės.
Ant Salanto upės terasos aukštumos ankstyviausi įtvirtinimai suręsti dar bronzos amžiuje, I-ajame tūkstantmetyje pr. Kr. Šiam laikotarpiui priskiriami piliakalnio aplinkoje rasti trys apeiginiai akmenys su dubenėliais (du išliko iki mūsų dienų).
Šis senovės paminklas dėl įspūdingo savo dydžio, beveik 20 metrų siekiančių šlaitų nuo seno domino tiek vietinius žmones (sukurti padavimai, legendos), tiek krašto tyrinėtojus, mokslininkus.
Dar 1885 ir 1886 m. minėtą piliakalnį žvalgė žymus to meto archeologas Tadas Daugirdas, o 1989 m. kuršių paveldo paminklą bandė kasinėti greta esančio Kalnalio kaimo klebonas, aistringas senienų kolekcininkas Juozapas Žiogas.
Neprasprūdo Imbarės piliakalnis ir pro už 5 km Nasrėnuose gyvenusio Žemaitijos vyskupo Motiejaus Valančiaus akis, kuris rinko tautosaką, ir po žymiojo žemaičio mirties 1875 m. praėjus šešiolikai metų, 1891 m. JAV, Plymouthe buvo išleista jo knyga „Pasakojimas Antano tretininko“.
Joje randame vieną pirmųjų išspausdintų padavimų apie Imbarės piliakalnį „Karė pas Salantų pilę“. Dabar žinoma apie tuziną padavimų ir legendų apie Imbarę versijų.
Profesionalių archeologų desanto įspūdingasis kuršių archeologinis ansamblis kairiajame Salanto krante sulaukė 1969 m.: vadovaujant Vytautui Daugudžiui paties pilies kalno aikštelės, papėdės gyvenviečių, kulto vietų kasinėjimai su pertraukomis vyko net 11 sezonų iki 1989 m.
Paskutinį kartą šį objektą 2007 m. tyrė Kretingos muziejaus istorikas, archeologas Julius Kanarskas, kuris dalyvavo šeštadieniniame renginyje kaip lektorius.
Deja, daugiausiai apie Imbarės kuršių materialinį paveldą galėjęs papasakoti senovės kapinynas kelis šimtmečius buvo ariamas, vietiniai rinko baltų vikingų įkapes, nešė jas į kalvę (anot vietinių pasakojimų), kur perlydyti žalvariniai papuošalai virsdavo įvairiais buities, ūkio padargais.
Dėl šios priežasties įkapių iki mūsų dienų išlikę labai nedaug: jos saugomos Kretingos, Lietuvos nacionaliniame ir Šiaulių „Aušros“ muziejuose.
Tačiau V. Daugudžio archeologiniai tyrimai buvo itin išsamūs, detalūs ir leido į paminklą pažvelgti kitomis akimis.
Paaiškėjo, kad pilis buvo patyrusi ne vieną antpuolį, deginta (piliakalnyje rasti perdegę grūdai), o šios istorinės aplinkybės padarė įtakos ir tautosakos motyvams, sukurtiems padavimams, plitusiems iš lūpų į lūpas, perduotiems iš kartos į kartą.
Pagal V. Daugudžio tyrimų medžiagą buvo sukurtas ir viso Imbarės archeologinio komplekso maketas, vaizdo XII a. rekonstrukcija (autorius – žymus dailininkas architektas, senovės tyrinėtojas Sigitas Benjaminas Lasavickas). Ją galima išvysti Kretingos muziejuje.
Piliakalnio aikštelę iš visų pusių supo aukšta, medinė tvora-siena su vidinėmis patalpomis, stebėjimo bokštais, buvę trys įvažiavimai į pilį.
Aikštelę dalijo kadaise 5 metrų aukštį siekęs gynybinis pylimas su ant jo suręsta tvora, pakraščiuose buvę pastatai, priešpipyje – ilgas, rentinės konstrukcijos, kazemato tipo pastatas (jame rasti ginklai, geležiniai darbo įrankiai, papuošalai ir kt.). Iš pažeidžiamiausios šiaurinės pusės įtvirtinimus saugojo gynybiniai pylimai ir 2 metrų gylio, tokio paties pločio grioviai.
Tarp kapinyno ir gyvenvietės aptikta senovės šventykla: akmenimis išgrįsta, beveik apskrita aikštelė su laužaviete ir per vidurį stūksojusiu arti 1,5 m ilgio akmeniu, kuriame buvo išgręžtos 75 piltuvėlio formos, 3-6 cm skersmens aukojimams skirtos duobutės.
Deja, šis itin vertingas reliktas mįslingai dingo.
Dar viena šventvietė su akmenų žiedu galimai buvo įrengta piliakalnio apačioje, vienoje iš gyvenviečių. Jas tyrinėjant be įvairios keramikos, buities dirbinių rasta ir geležies lydimo rudnelių, o tai byloja apie senovinės metalurgijos zonas.
Sulaukė pripažinimo
Nepaisant to, kad Imbarės piliakalnis turi itin gausią, detalią archeologinių tyrimų medžiagą, yra apipintas padavimais, nuo jo atsiveria žadą atimanti panorama, o 2012-2013 m. už Europos Sąjungos lėšas bei Salantų regioninio parko direkcijos (SRPD) iniciatyva buvo sutvarkytas bei pritaikytas lankymui, šis archajiškas kuršių paminklas tik pernai tapo visaverčio, gyvosios istorijos, kuršių genties populiarinimo renginio vieta. Idėją realizavo Kretingos rajono Salantų kultūros centras (SKC) kartu su klaipėdiečių įkurtu kuršių gyvosios istorijos, rekonstruktorių klubu „Pilsots“.
Po pernykščio milžiniško susidomėjimo renginiu šiemet jis dar labiau išaugo bei virto tarptautiniu: liepos 2-ąją atvyko kviestiniai svečiai iš Latvijos, Estijos, Čekijos.
Fiestos organizatoriai – tie patys.
Pagrindinis šventės organizatorius iš SKC ir klubo „Pilsots“ Aurimas Rapalis simbolinėje apeigoje atidarant festivalį užsiminė, jog piliakalnį kad ir vienai dienai paversti gyvosios istorijos vieta buvo sunku.
„Labai daug darbo įdėta, norint šį nuostabų protėvių paminklą įveiklinti skleidžiant žinią apie mūsų krašto autochtonų kuršių istoriją, jų paveldą, kultūrą.
Tai yra labai svarbu, nes gręžiantis į seniausius laikus mes išvystame baltiškąjį pradą, iš kurio išsvystė moderni valstybė.
Stengiamės parodyti, jog kultūros sąvoka, su ja susiję renginiai nebūtinai turi būti įdomūs tik tada, kai jie yra pop stiliaus: aš kultūrą regiu basose kojose ir girdžiu žirgo prunkštime, kalavijų žvangėjime, archajiškose dainose.
Žmonėms smalsu ir prasminga susipažinti su giliausiais istoriniais klodais, ką įrodo ir gausus dalyvių skaičius nepaisant jau kone tradicija tampančio, festivalį užklumpančio lietaus. Gyvosios istorijos dieną Imbarėje pasirinko ir geriausi Lietuvoje rekonstruktorių klubai, amatininkai, svečiai iš užsienio“, - „Vakarų ekspresui“ sakė A. Rapalis.
Į šventę specialiai atvyko ir geriausias šalyje piliakalnių žinovas, knygų autorius, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto doc. dr. Gintautas Zabiela.
„Prasmingas, gražus renginys. Labai puiku, kad jame iškeliama aukščiau visko švietėjiška funkcija: vyksta paskaitos įdomiomis temomis, amatininkai gyvai demonstruoja savo įgūdžius, demonstruoja archajiškus dirbinių gamybos metodus ir kt.
Greta to galima pasivaržyti senovinėse rungtyse, dalyvauti senoviniuose žaidimuose, stebėti rekonstruktorių dvikovas, kai naudojamos autentiškų ginklų kopijos, šarvuotė.
O legendų įgarsinimas ir jų pateikimas misterijos forma apskritai yra nuostabi idėja. Tokių renginių dėka labai prasiplečia žmonių akiratis, požiūris į pačius piliakalnius, išryškėja svarbus jų istorinis, paveldosauginis ir edukacinis vaidmuo“, - „Vakarų ekspresui“ teigė archeologas.
Žinių šulinys
Pirmoji Imbarės renginio dalis buvo skirta pažinčiai su priešistorės laikų paminklais, žmonių gyvensena, laidosenos ypatumais, ginkluote ir kt. Tai - savotiškas žinių užtaisas dalyviams prieš iššaunant kulminacinius programos akcentus.
Vyko paskaita apie piliakalnių specifiką, jų evoliuciją, pasakota, kaip atpažinti išlikusias gynybines struktūras, kas sudaro piliakalnių kompleksą, kokius radinius galima aptikti tiesiog lapurviuose ar kurmiausiuose ir kt.
Svečiams demonstruotos ir tikros kuršiškų indų šukės, šlakas iš geležies lydymo rudnelės, piliakalniuose aptiktų strėlgalių replikos.
Žymus istorinių peilių meistras Vykintas Motuza pristatė rekonstruotus kuršių kovos peilius, kurie laikomi šios genties pasididžiavimu ir vienu iš ginklakalystės šedevrų, sužavėjusiu net skandinavų vikingus: šie ėmė kopijuoti kuršių smogiamuosius kovos peilius.
Meistras dalijosi patirtimi apie šio tipo ginklų atkūrimo proceso subtilybes (naudojami istoriniai įrankiai, darbo metodai, medžiagos), kovos peilių savybes, svarbą to meto kariams, vietą ir išskirtinumą Baltijos regiono karybos materialiajame pavelde.
J. Kanarskas pasakojo apie išskirtinį laidosenos paprotį kuršių tradicijoje, kuomet kartu su kariu į kapą paguldoma ir žirgo galva.
Kuršiams svarbi buvo simbolika: svarstoma, kad pats žirgo vaizdinys susijęs su mitiniu baltu žirgu, nunešančiu į anapusinį, mirusių protėvių pasaulį.
Žirgo kūno mėsą kuršiai vartodavo maistui (piliakalnių gyvenvietėse aptikta nemažai šių gyvūnų kaulų), o į kapą greta galvos su puošniomis kamanomis buvo dedamos balnakilpės ir kt.
Šia proga festivalyje dalyvavo žemaitukų augintojas iš Klausgalvių Liudas Augaitis su raitųjų skautų „Raitijos“ jojikais.
Garsieji žemaitukai, organiškai įsilieję į renginį, vaikštinėję ant piliakalnio, jo šlaitų suteikė savito kolorito: raiteliai sukiojosi šen bei ten, pasigirsdavo garsus žvengimas, prunkštimas, vaikai galėjo paglostyti kumeliuką.
Itin įdomi ir gana retai plačiau nagrinėjama tema: archajiškų laikų maistas. Apie jį, remiantis radiniais piliakalniuose bei senovės gyvenvietėse, pasakojo gastronomijos istorikas prof. Rimvydas Laužikas.
Kasinėjant Imbarę, pvz., buvo rasta daugiausiai kviečių bei miežių grūdų, mažiau – avižų, rugių, sorų, žirnių. R. Laužiko paskaitos metu svečiai sužinojo, kad maistui vartojamos buvo ir laukinės monažolės sėklos (grūdai), kurias reikėdavę surinkti anksti ryte, dar neišgaravus rasai, mat šie augalai sausas, subrendusias sėklas tiesiog išbarsto vėjyje.
Mitybos racioną sudarė ir laukinio barščio lapai, kuriuos dėdavo į sriubą, tad barščių patiekalo pavadinimo kilmė neturi nieko bendro su burokėliais.
Klaipėdietė, senovinių patiekalų gamintoja Edita Nurmi ant laužo kepė ypatingai marinuotą bebrą, buvo galima paragauti kitokių patiekalų, kurie gaminti naudojant archajiškus maisto gamybos metodus, indus, rakandus, receptus, produktus, vartotus viduramžiais.
Piliakalnio papėdėje vyko improvizuoto turgaus diena: savo dirbinius pardavinėjo ir vietoje juos gamino juvelyras, kapšadirbis, batsiuvis, peiliadirbis, kanklių meistras, stikladirbė, tošininkai, kalviai, gintaro meistrai, medinių indų gamintojai, audėja, siuvėja adata, juostų vijimo meistrės, veikė hospitalierių ordino stovykla, įvairiausių rekonstrukcijų ekspozicijos, galima buvo pašaudyti iš lanko ir kt.
Koncertavo viena žymiausių Latvijos folkloro grupių „Vilki“, lietuvaičiai iš grupės „Svirtis“.
Kovos, legendos
Tradiciškai panašaus pobūdžio renginiams Imbarėje žiūrovai galėjo mėgautis vakaro kovomis. Renginyje dalyvavo palyginti didžiulis būrys rekonstruktorių neapsiribojant vien kuršių gentimi.
Galima buvo išvysti besikaunančius jotvingius (klubas „Jotvos sūnūs“), žemgalius, o ypatingo šarmo suteikė kautynės, kurias galima būtų pavadinti istorinėmis.
Kuršiams teko sunkūs istoriniai išbandymai, ypač susidūrus su krikščioniškais ordinais, kurie vedini savų tikslų pasirodė Baltijos pakrantėje. Vakarų Europos riteriai ir jų brolijos buvo visai kitokie kariai ir organizacijos nei iki tol kuršiams matyti. Būtent šiuos karius, tokius kokie jie buvo XIII - XIV a., pristatė gyvosios istorijos klubas „Freigarde“ iš kaimyninės Latvijos.
Buvo ir daugiau braliukų: labai puošniais (skaros, sermėgos žvilga nuo priaustų ar prisiūtų žalvarinių žiedelių), rekonstruotais kostiumais išsiskyrė latgalių genties atstovai iš klubo „Kroma kolna bruoliste“.
Festivalio kulminacija tapo savotiška kelių legendų apie Imbarės piliakalnį inscenizacija.
Pagal vieną jų pilies kunigaikščio gražuolė dukra įsimylėjo į nelaisvę patekusį, jauną kryžiuotį bei padėjo jam pabėgti. Už tai motina ją išbarusi (žemaitiškai „inbarusi“) ir užkeikusi vienatvėje amžius gyventi nematomoje pilyje.
Ši išnirdavusi tik retkarčiais. Kartą drąsus smuikininkas Puika išdrįso užeiti į užkeitąją pilį ir pamilti jos valdovę, taip ją išvaduojant nuo amžino prakeiksmo. Tačiau tvirtovė prasmegusi vos tik Puika nusprendęs pasmuikuoti ant kalno susirinkusiam jaunimui.
Šį epizodą iliustravo „Maros rijos“ - unikalus dviejų muzikantų Tado Dešuko (atliko Puikos vaidmenį ir virkdė smuiką) ir Lauritos Peleniūtės edukacinis projektas.
Ant paties piliakalnio buvo uždegtos ir aukštai iškeltos statinės, kurios inscenizavo M. Valančiaus paskelbtą legendą apie Imbarės pilies gynėjų ir kryžiuočių kovą.
Pasakojime minima, jog laukdami vokiečių ordino karių puolimo pilėnai ant Salanto terasos aukštumų Kalnalyje bei Nasrėnuose pastatė stulpus, aprišo su šiaudais ir užmovė ant viršaus smalines statines.
Vietiniai kariai „pastatė prie tų sargus ir įsakė neprieteliams pasirodžius uždegti, o patys po valdžia Klausiagaliaus didiame buryje susirinko ant pilelių.
Sargai, mamatę vokieczius paminėjais traukianczius isz puszyno iszlendant, uždegė Nasrų stulpą. Beregiant ir antras pradėjo tvatėti. Narsus žmonės vienas kitam sake: „Kas bus, kas nebus – žiemaitis nepražus. Kbisme ir muszime!“ (originali 1891 m. knygos kalba – aut. past).
Legendose, padavimuose apie etninėse kuršių žemėse esančius piliakalnius niekada nerasime paminėtų jų pačių: herojais įvardijami žemaičiai. Taip yra dėl to, kad po XIII a. įvykusios Livonijos ordino karinės ekspansijos ir pietinių Kuršo žemių nukariavimo etninė sudėtis ėmė keistis.
Dalis kuršių buvo išžudyti, dalis – bėgdami nuo Ordino persikėlė ryčiau, o ištuštėjusias kuršių žemes bėgant šimtmečiams užėmė žemaičių genties žmonės. Tokiu būdu kuršiai ir žemaičiai asimiliavosi, ir dabar didžioji dalis buvusios kuršių teritorijos jau priklauso etninei Žemaitijai (dalis – Mažajai Lietuvai).
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą