Istorijos dulkes nupūtus: mėsinėjimo menas Viktorijos laikų Anglijoje

 Tačiau medicinos istoriją visiems laikams pakeitė į operacinę įžengęs chirurgijos antiseptikos pradininkas Josephas Listeris.
Šokiruojanti operacinių realybė

„XIX a. penktajame dešimtmetyje chirurgija buvo nešvarus darbas, kuriame slypėjo daug pavojų“, – rašoma medicinos istorikės Lindsey Fitzharris knygoje „Mėsinėjimo amatas“ („The Butchering Art“). Britų medikai, anot autorės, šio darbo vengė bet kokia kaina ir stengėsi apsiriboti tik išorinių ligų, pavyzdžiui, odos ir paviršinių žaizdų, gydymu. Invazinės procedūros buvo atliekamos retai: 1840 m. Karališkoje Glazgo ligoninėje buvo atlikta tik vos per šimtą operacijų.

Tie chirurgai, kurie ryždavosi operacijoms, tai atlikdavo daugybės žmonių akivaizdoje. Medicininis vojerizmas buvo visiškai įprastas dalykas. „Vieši skrodimai buvo tarsi teatro spektakliai – tokia pat populiari pramogų forma kaip gaidžių peštynės ar pririštos prie grandinės meškos pjudymas šunimi“, – rašo autorė.

Universitetinio koledžo teatras atrodė maždaug taip pat, kaip ir kiti mieste esantys operacijų teatrai. Čia buvo scena, kurią iš dalies užstojo puslankiu įrengtos pakylos, kylančios iki pat palubės. Scenos viduryje stovėjo medinis stalas, paženklintas ankstesnių „skerdimų“ žymėmis. Po stalu grindys buvo užpiltos pjuvenomis, kad sugertų iš nupjautos galūnės pasipilsiantį kraują.
Chirurgai, ryšintys kruvinas prijuostes, retai plovė rankas ir instrumentus, todėl su savimi nešiojosi pūvančios mėsos dvoką, kurį patys profesijos atstovai linksmai vadino „sena gera ligoninės smarve“.

Tie patys chirurginiai instrumentai buvo naudojami keliems pacientams iš eilės, tik paviršutiniškai nušluosčius. Chirurgai manė, kad pūliai – natūrali organizmo gijimo proceso dalis, o ne pragaištingas sepsio ženklas, todėl pooperacinės infekcijos nulemdavo didžiąją dalį mirčių. „Buvo saugiau atlikti operaciją namuose, o ne ligoninėje, kur mirštamumo rodiklis buvo 3-5 kartus didesnis negu namuose“, – rašo istorikė.

Infekcijos ir nešvarumai buvo ne vienintelės problemos. Chirurginės operacijos kėlė baisų skausmą pacientams. Tie, kurie pasiryžo gultis po peiliu, buvo pasmerkti neįsivaizduojamoms kančioms. Operuojamų žmonių riksmai „susimaišydavo su gatvės triukšmu: vaikų juoku, žmonių klegesiu, pro šalį lekiančių karietų dundėjimu“.

Asmenybė, pakeitusi medicinos istoriją

Į šią niūrią aplinką netikėtai žengė Josephas Listeris – jaunas ir ambicingas chirurgas, gimęs talentingo optiko, ištobulinusio mikroskopą, šeimoje. Baigęs medicinos mokslus ir tapęs Karališkosios chirurgų kolegijos nariu, J.Listeris pradėjo karjerą Karališkoje Glazgo ligoninėje. Čia jis susipažino su šokiruojančia pooperacinių infekcijų statistika: nuo žaizdų infekcijų, kurias tuo metu gydytojai vadino „gangreniniu užkratu“ arba „ligoninių liga“, mirdavo apie pusė pacientų.

J.Listeris ėmė sukti galvą, kaip pagelbėti kenčiantiems pacientams. Perskaitęs prancūzų chemiko ir mikrobiologo Lui Pastero tyrimą apie fermentacijos ir puvimo procesus, J.Listeris padarė išvadą, kad žaizdų infekcijas gali sukelti mikroskopiniai organizmai, esantys ore.

1865 m. medikas sužinojo apie karbolio rūgšties naudojimą Karlailo miesto kanalizacijai valyti ir pastebėjo įdomų faktą – ten, kur buvo naudojamas karbolis, žmonės rečiau sirgo. Šis atradimas paskatino jį pradėti eksperimentus operacinėje.

Tų pačių metų rugpjūtį karbolį chirurgas panaudojo vienuolikos metų berniukui Jamesui Greenleesui, kuriam buvo lūžusi koja, gydyti. Berniuko žaizdas J.Listeris tepė karbolio tirpalu ir berniukas išvengė infekcijos. „J.Listeriui neliko abejonių, kad karbolis yra tas taip ilgai ieškotas antiseptikas, todėl ėmė drąsiai juo gydyto visus ligoninės pacientus“, – rašo L.Fitzharris.

Netrukus medikas sukūrė karbolio purškiklį operacinės orui valyti, specialų antiseptinį tvarstį žaizdoms iš septynių sluoksnių medvilninio audinio, sumirkyto karbolio rūgštyje, taip pat reikalavo chirurgų sterilizuoti chirurginius instrumentus ir plauti rankas karbolio tirpalu.

Nors pokyčiai turėjo būti revoliuciniai, J.Listeris susidūrė su didžiuliu pasipriešinimu. Daugelis to meto chirurgų atsisakė pripažinti mikroorganizmų egzistavimą ir laikė J.Listerio metodus per brangiais ir per sudėtingais. Kai kurie teigė, kad karbolis kenkia pacientams, o medicinos žurnalai iš pradžių net atsisakė spausdinti jo straipsnius.

Tačiau statistika buvo neginčijama – J.Listerio skyriuje mirtingumas po operacijų dramatiškai sumažėjo. Per ketverius metus jo skyriuje mirtingumas po amputacijų nuo 50 proc. smuko iki mažiau nei 15 proc. Karališkoje Edinburgo ligoninėje, kur jis vėliau dirbo, mirtingumas sumažėjo iki mažiau nei 1 proc.

Netrukus brito metodus ėmė taikyti vokiečių chirurgai, o 1877 m. J.Listeriui pavyko sėkmingai operuoti karalienės Viktorijos tarnaitę. Iškart po to jo nuopelnai buvo pripažinti: 1883 m. jam suteiktas riterio titulas, o 1897 m. medikas tapo baronetu.

Faktas
J.Listerio garbei pavadintos bakterijos listerijos, sukeliančios listeriozę – infekciją, ypač pavojingą žmonėms, turintiems nusilpusį imunitetą, nėščiosioms ir kūdikiams.

Apie knygos autorę

Lindsey Fitzharris (nuotr.) – rašytoja ir medicinos istorikė, kurios specializacija – XIX amžiaus medicina ir chirurgija.
Jos debiutinė knyga „The Butchering Art“ sulaukė didžiulio pripažinimo ir pelnė prestižinę PEN/E.O. Wilson mokslo literatūros premiją.

2022 m. pasirodė antroji jos knyga „The Facemaker“, kurioje ji atskleidžia Pirmojo pasaulinio karo plastinės chirurgijos pionierių Haroldo Gillieso istorijas ir jo pastangas atkurti sužalotų karių veidus.

Be knygų rašymo, L.Fitzharris aktyviai dalyvauja mokslo populiarinimo veikloje. Ji veda populiarią laidą YouTube kanale „Under The Knife“, kur pasakoja apie įvairius medicinos istorijos aspektus. Istorikė reguliariai skaito paskaitas universitetuose, dalyvauja mokslo renginiuose ir konsultuoja istorinių filmų bei TV laidų kūrėjus medicinos istorijos klausimais.

Socialiniuose tinkluose ji turi didelę sekėjų bendruomenę, su kuria dalijasi įdomiais medicinos istorijos faktais ir įžvalgomis. Vertinamas jos gebėjimas pritraukti platesnę auditoriją prie medicinos istorijos ypač vertingas šiuolaikiniame pasaulyje, kur mokslo komunikacija tampa vis svarbesnė.