Jaukiomis miesto gatvelėmis vaikšto gimtinės ilgesys: kaip Klaipėdoje skleidžiasi ukrainietiška tapatybė?

Nors daugeliui gali atrodyti, kad ukrainiečių bendruomenė Lietuvoje ryškiai matoma tapo tik po 2022-ųjų karo, iš tiesų ukrainiečiai Klaipėdoje gyvena jau kelis dešimtmečius. Vieni čia atvyko dar sovietmečiu dirbti uoste, statybose, pramonės įmonėse ar laivyne, kiti - studijuoti. Tuometinė Sovietų Sąjunga skatino darbo jėgos migraciją tarp respublikų, todėl ukrainiečių šeimos Klaipėdoje kūrėsi natūraliai, kaip ir daugelio kitų tautų žmonės.

Sovietmečiu tautinė tapatybė dažnai buvo nustumiama į antrą planą. Viešai puoselėti nacionalines tradicijas ar kalbą nebuvo paprasta. Daugelis ukrainiečių bendravo rusiškai, jų vaikai lankė rusakalbes mokyklas, o ukrainietiška kultūra dažniausiai gyvavo šeimos rate - dainose, virtuvėje, šventėse, prisiminimuose apie gimtinę.

Vis dėlto net ir tada ukrainiečiai Klaipėdoje išlaikė savitą bendruomeniškumo jausmą. Miestas prie jūros jiems tapo vieta, kur buvo galima kurti stabilesnį gyvenimą, auginti vaikus, dirbti ir tikėtis ateities.

Nepriklausomybės metai: tarp integracijos ir tylos

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pasikeitė ne tik valstybės santvarka, bet ir tautinių bendrijų padėtis. Ukrainiečiai, kaip ir kitos bendruomenės, galėjo laisviau puoselėti savo kultūrą, kalbą bei tradicijas.

Tačiau ilgą laiką ukrainiečių bendruomenė Klaipėdoje buvo gana nedidelė ir mažai matoma viešajame gyvenime. Dalis žmonių jau buvo integravęsi į lietuvišką aplinką, jų vaikai ar anūkai kalbėjo lietuviškai, kūrė mišrias šeimas. Kai kurie save laikė nebe emigrantais, o tiesiog klaipėdiečiais.

Situacija ėmė keistis po 2014 metų, kai Rusija aneksavo Krymą ir prasidėjo karas Rytų Ukrainoje. Tada Lietuvoje sustiprėjo dėmesys ukrainietiškai tapatybei, atsirado daugiau solidarumo akcijų, kultūrinių renginių, paramos iniciatyvų. Klaipėdoje taip pat imta aktyviau telkti ukrainiečių bendruomenę.

Tačiau tikrasis lūžis įvyko 2022 metų vasarį, prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai į Ukraina.

Karas pakeitė viską

Per keletą mėnesių Klaipėda tapo prieglobsčiu tūkstančiams nuo karo bėgusių ukrainiečių. Į miestą atvyko moterys su vaikais, senjorai, žmonės, netekę namų, darbo ir įprasto gyvenimo.

Klaipėdiečiai reagavo itin jautriai. Buvo renkama humanitarinė pagalba, siūlomi būstai, organizuojami paramos koncertai, savanorių tinklai. Teatro aikštė ne kartą tapo solidarumo su Ukraina vieta, o miesto centre dažnai plevėsavo mėlynos-geltonos vėliavos.

Šiandien tikslų ukrainiečių skaičių Klaipėdos regione įvardyti sudėtinga, nes dalis žmonių išvyksta, grįžta į Ukrainą ar persikelia į kitus miestus. Tačiau skaičiuojama, kad Klaipėdos apskrityje šiuo metu gali gyventi keliolika tūkstančių ukrainiečių, o pačioje Klaipėdoje – iki dešimt tūkstančių karo pabėgėlių ir seniau čia įsikūrusių ukrainiečių šeimų.

Miesto gyvenime jų buvimas tapo aiškiai matomas: ukrainiečių kalba girdima gatvėse, prekybos centruose, mokyklose, viešajame transporte. Daugelis įsidarbino paslaugų sektoriuje, logistikoje, gamyboje, sveikatos apsaugoje, grožio srityje ar maitinimo versle.

Kai kurie ukrainiečiai Klaipėdoje pradėjo savo verslus - įsteigė kepyklėles, grožio salonus, nedideles prekybos vietas. Kiti įsiliejo į kultūrinį miesto gyvenimą, organizuoja koncertus, meno dirbtuves, edukacijas.

Mokyklose - nauja kasdienybė

Didžiausi pokyčiai matomi švietimo sistemoje. Po 2022 metų Klaipėdos mokyklos ir darželiai priėmė šimtus ukrainiečių vaikų. Mokytojams teko prisitaikyti prie naujos realybės: dirbti su vaikais, kurie dažnai buvo patyrę karo traumų, nemokėjo lietuvių kalbos ar ilgėjosi namų.

Dalis mokyklų organizavo papildomas lietuvių kalbos pamokas, psichologinę pagalbą, integracines veiklas. Vaikai gana greitai pradėjo prisitaikyti - ypač jaunesnio amžiaus mokiniai.

Vis dėlto iššūkių netrūksta. Tėvai dažnai nori, kad vaikai išlaikytų ukrainietišką tapatybę ir gimtąją kalbą, todėl dalis šeimų papildomai mokosi nuotoliniu būdu pagal Ukrainos programas. Kai kuriems vaikams tenka gyventi tarp dviejų švietimo sistemų: lietuviškos ir ukrainietiškos.

Bendruomenė pabrėžia, kad svarbu ne tik integracija, bet ir galimybė išsaugoti savo kultūrą. Todėl ukrainiečiams aktualios neformaliojo ugdymo veiklos, savaitgalinės mokyklėlės, kultūros centrai, meno kolektyvai.

Tradicijos, kurios telkia

Klaipėdoje gyvenantys ukrainiečiai aktyviai mini savo valstybines ir religines šventes. Rengiami koncertai, tautinių šokių pasirodymai, amatų dirbtuvės, tradicinių patiekalų vakarai.

Prie bendruomeninių veiklų prisideda ir Klaipėdos tautinių kultūrų centras, kuriame nuolat vyksta įvairių tautinių bendrijų renginiai. Čia organizuojamos ir ukrainiečių kultūros iniciatyvos, paramos koncertai, susitikimai.

Pastaraisiais metais itin svarbios tapo bendrystės akcijos Ukrainai palaikyti. Klaipėdoje ne kartą vyko koncertai, eisenos, labdaros renginiai, kuriuose dalyvavo tiek ukrainiečiai, tiek lietuviai. Tokios iniciatyvos padeda ne tik rinkti paramą, bet ir mažina atskirtį - žmonės jaučiasi matomi, reikalingi, priimti.

Ukrainiečiai stengiasi išlaikyti savo kalbą, dainas, kulinarinį paveldą. Ant bendruomenės stalų vis dar garuoja barščiai, varenyčiai, Kūčių valgiai, skamba liaudies dainos. Net karo akivaizdoje kultūra tampa atsparumo forma.

Ar Klaipėda tapo antraisiais namais?

Daugelis ukrainiečių šiandien gyvena tarp dviejų jausmų: dėkingumo Lietuvai ir ilgesio namams. Vieni tikisi grįžti pasibaigus karui, kiti jau kuria gyvenimą čia. Leidžia vaikus į mokyklas, mokosi lietuvių kalbos, ieško ilgalaikio darbo.

Klaipėda jiems tapo saugumo miestu. Tačiau bendruomenės atstovai pabrėžia, kad labai svarbu išlaikyti ir savo tapatybę. Ukrainiečiai nori ne tik prisitaikyti, bet ir būti matomi kaip savita kultūros dalis.

Tam sąlygos mieste iš esmės sudarytos gana palankios. Veikia tautinių bendrijų organizacijos, vyksta kultūriniai renginiai, savivalda remia integracines iniciatyvas. Kita vertus, bendruomenės atstovai kalba ir apie ilgalaikių sprendimų poreikį. Nori daugiau ukrainietiško švietimo galimybių, kultūros projektų, psichologinės pagalbos karo traumų paveiktiems žmonėms.

Ukrainietiškas pėdsakas uostamiestyje

Šiandien ukrainiečių bendruomenė jau tapo neatsiejama Klaipėdos gyvenimo dalimi. Jie dirba miesto įmonėse, gydo ligoninėse, kuria verslus, dainuoja scenoje, moko vaikus, savanoriauja.

Karas Ukrainoje atnešė daug skausmo, tačiau kartu atvėrė ir kitą tiesą - Klaipėda geba būti atvira, solidarumu paremta bendruomene. Miestas prie jūros priėmė tūkstančius žmonių ne kaip svetimus, o kaip kaimynus.

Galbūt todėl ukrainietiška daina šiandien Klaipėdoje skamba nebe kaip tolimo krašto aidai. Ji tampa pačios miesto istorijos dalimi: gyva, jautria ir dar teberašoma.