Aušra Butkevičienė: negaliu atskirti, kur - darbas, o kur - pomėgis

Jau du dešimtmečius Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centre, jos vadovaujamoje džiazinio meno raiškos studijoje „Junior City Jazz“ auga jauni dainininkai - čia vaikai mokosi ne tik valdyti balsą, pažinti džiazo ir populiariosios muzikos pasaulį, bet ir drąsiai reikšti save, kurti, bendrauti bei atrasti scenos džiaugsmą. Aušra tiki, kad muzika yra kur kas daugiau nei garsai - tai patirtys, emocijos ir ryšys, kuris suburia žmones.

Su ja kalbamės apie džiazo atradimą, mokytojų įkvėpimą, auklėtinius ir muzikos galią.

Kodėl būtent džiazas? Kuo ši muzika jus taip užbūrė, kad tapo profesija, gyvenimo dalimi?

Džiazas - dėl to, kad tai ne klasika (juokiasi). Iš tiesų, stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Estradinės muzikos katedrą (vadovaujamą Prano Narušio), nes pati rašiau dainas, dainavau, o tai buvo vienintelė akademinė mokykla Lietuvoje, ruošianti neklasikinės krypties atlikėjus. 

Būtent šiame skyriuje mane ir įtraukė džiazas, nes tuo metu tai buvo viena stipriausių aukštųjų mokyklų Baltijos šalyse, kur buvo galima mokytis džiazo vingrybių. Kadangi džiazo katedra negalėjo taip vadintis, ji priklausė estradinės muzikos krypčiai.

© Asmeninio albumo nuotr.

Įstojusi patekau į tikrų profesionalų terpę, kur muzikantai neskaičiavo laiko muzikavimui, tobulėjimui ir bendram grojimui. Kadangi oficialiai vokalo klasės nebuvo (pirmaisiais metais mano dėstytojas buvo Viačeslavas Tarasovas, o likusius metus iki baigimo - šviesaus atminimo Vida Kuraitė), kartu su instrumentalistais nėriau į džiazo pasaulį - mokiausi harmonijos, aranžavimo, fortepijono ir, žinoma, vokalo subtilybių.

Viskas buvo labai įdomu. Ši muzika mane įtraukė ir nepaleidžia iki šiol. Prie atlikėjos veiklos kiek vėliau prisidėjo pedagogika, todėl šiandien savo patirtį ir žinias galiu perteikti savo mokiniams.

Jūsų kelyje greičiausiai buvo žmonių, kurie padėjo augti kaip atlikėjai ir mokytojai. Kas labiausiai įkvėpė jus pačią? Kokias pamokas iš savo mokytojų šiandien nešatės į darbą su vaikais?

Pirmoji mokytoja, atvedusi mane į sceną dar pirmokę, buvo Pakruojo 1-osios vidurinės mokyklos muzikos mokytoja a. a. Liucija Ragaišienė. Atsimenu traškantį salės parketą, salės kvapą ir visus pamokymus, kaip reikia elgtis scenoje. Mokyklos salė man tada atrodė labai didelė. Tačiau mokytojos ramybė, jausmas ir įkvėpimas, kad tuoj įvyks kažkas nuostabaus, gyvi iki šiol.

Gyvenimą sudėtinga įsprausti į kažkokį rėmą. Bet man - ir baladė, ir vidinis svingas su aistra bei improvizacija gyvenimo vingiuose yra tango.

Mokytojas, labai tikslingai nukreipęs mane į muzikos kelią, Romas Klupšas. Jis supažindino mane su muzikos stiliais, kūrybinėmis įžvalgomis, mokė tiek gyvenimiškų, tiek muzikoje reikalingų tiesų.

Daug įdomiausių muzikos ir atlikimo pamokų davė koncertmeisterė a. a. Danutė Paulavičiūtė.

Šių mokytojų reiklumas, bet sykiu ir meilė savo darbui, optimizmas visada buvo mano, kaip dainininkės, kūrėjos, o dabar ir kaip mokytojos, pavyzdžiai.

Dabar mano mokytojai yra mano mokiniai. Jie visi tokie skirtingi, ir kiekvieną kartą ateidama pas juos galvoju - kaip įdomiau, kaip geriau, kaip padėti jiems pažinti muziką ir jos mokytis.

O kada atradote pedagogiką?

Greičiau pedagogika pati mane susirado. Skirtingu metu tai vienoje, tai kitoje mokykloje reikėjo dainavimo mokytojų - tai aš ten ir apšilau kojas.

2005 metais Luizės jaunimo centre įkūrėte „Junior City Jazz“ studiją. Jau du dešimtmečius čia auga jauni dainininkai. Kaip prasidėjo ši itin sėkminga istorija?

Baigusi studijas išvykau į gastroles, tačiau kūrybinis alkis, daug muzikinių idėjų galvoje, troškimas visa tai realizuoti sugrąžino mane atgal į Lietuvą. Optimizmas tryško per kraštus, ir atlikusi tyrimą pamačiau, kad Klaipėdoje 2004 m. nebuvo nė vienos įstaigos, kur vaikai ir jaunimas galėtų mokytis džiazo pakraipos muzikos programos.

© Asmeninio albumo nuotr.

Būtent šia mano siūloma programa susidomėjo tuometis KKLJC direktorius Aleksas Bagdonavičius. Programą pristačiau ryte, o vakare gavau skambutį: „Susirink vaikų ir ateik.“ Taip ir atėjau 2005 m. rugsėjį.

Kaip manote, kas yra tas ypatingas dalykas, dėl kurio vaikai ateina pas jus ir taip noriai pasilieka?

Nepaneigsi, džiazas ir visos šios muzikos kryptys, kurių mes mokomės su vaikais, yra įtraukianti muzika. Tai tarpdisciplininis ir daug ką apimantis menas, kuriame vaikas, jaunuolis gali ugdyti įvairiausias savo kompetencijas. 

Mūsų mokytojų komandos pagrindinis tikslas - kad mokinys pamiltų muziką ir į repeticijas ateitų su džiaugsmu. Taigi, pats ugdymo procesas ir viskas, kas vyksta klasėje, ir yra ypatinga. Kitas aspektas - koncertai. Jie pas mus tampa teatralizuoti, edukaciniai, kad vaikai, dalyvaudami ir mokydamiesi, sužinotų naujų muzikinių dalykų.

Daugelis sako, kad jūs mokote ne tik dainuoti. Ko iš tiesų vaikus išmoko džiazas? Gal svarbiausia pamoka slypi ne scenoje, o gyvenime - drąsa būti savimi ir nebijoti savo balso?

Pas mus pamokoje iš šalies gali pasirodyti, kad vyksta chaosas. Vaikai guli, bėga, ritasi, juokiasi (juokiasi). Tai yra vidinė laisvė, nes reikia vaikui leisti būti vaiku ir žaisti. Skirtingo amžiaus grupėms - skirtingos užduotys. Su vyresniais kalbame apie džiazo muzikos istoriją, randame sąsajų su Lietuvos muzikos dalykais. Analizuojame dalykus, kurie mums pasiseka, o kas ne ir kodėl.

Jau vien tai, kad pas mus jaunimas bendrauja, kalba, susiranda naujų draugų, kartu mokosi, muzikuoja, man atrodo, šiais technologijų laikais yra tikra vertybė. Vienam atsistoti scenoje nėra lengva, bet kartu su bendraamžiais - viskas įveikiama. O džiazas toks ir yra - dinamiškas, niekada nestovintis vietoje ir kviečiantis improvizuoti.

Per tiek metų su vaikais turbūt sukaupta daugybė ypatingų prisiminimų. Ar būna, kad pagalvojate, kad dėl tokių akimirkų verta visa tai daryti?

Kiekvienais metais, po kiekvieno koncerto, kai matai žibančias vaikų akis ir kaip jie viską padaro - suvaidina, padainuoja, juda, - supranti, kad dėl to ir darai. Didžiausia vertybė yra tos akimirkos, emocijos, kurias jie išsineša su savimi ir pasideda į patirčių skrynelę. Kada nors tikrai išsitrauks (juokiasi).

Jūs vienu metu esate mokytoja, atlikėja, kūrėja, aranžuotoja. Kas uždega jūsų pačios kūrybinę kibirkštį?

Kai darai tai, ką iš tiesų labai mėgsti, negali atskirti, kur yra darbas, o kur - pomėgis (juokiasi). Mano darbas tikrai nėra nuobodus. Vienos idėjos padiktuoja kitas, ir toks tas ratas. Norėčiau, kad kūrybai būtų daugiau laiko. Bet esu laiminga, kad savo kūrybines idėjas galiu realizuoti kurdama vaikams, darydama aranžuotes.

Ar jūsų namuose irgi nuolat skamba dainos, gimsta naujos idėjos ir visi gyvena muzikos ritmu?

Aušra namuose mėgsta tylą (juokiasi). Arba tylią, ramią muziką. Pailsiu klausydamasi soul, R&B. Bet kai turi vaikų, tai namų muzika yra namų darbai, buitis ir viskas, apie ką sukasi šeima (juokiasi).

Šeima juokauja, kad su manimi per miestą paprastai nepraeisi - visus pažįstu (juokiasi), ir su visais reikia pasilabinti. O kaip kitaip - mokiniai, tėvai, kolegos. Muzika tikrai suburia!

Esate parašiusi knygelę vaikams apie džiazą. Jei prieš jus sėdėtų vaikas, kuris sako: „Aš nieko nežinau apie džiazą, kodėl turėčiau jo klausytis?“ - ką jam atsakytumėte?

Knygelę rašė tikrų profesionalų kūrėjų komanda. Mes turime tokį posakį ir net esame parengę edukacinę programą KKLJC pavadinimu „Kas tas džiazas?“ Jei klaustų vaikas ar paauglys, vesčiausi į klasę ir paimprovizuočiau kartu su juo.

Džiazas - tai muzika, kurią turi patirti. Arba duočiau paskaityti stebuklinę pasaką - knygelę „Luizianos paslaptis. Kaip išgelbėti užburtąjį orkestrą?“ (juokiasi).

Kokia svajonė dar laukia savo eilės, gal kažkas dar neišdainuota ir neįgyvendinta?

Mano svajonės paprastos. Kad būtų sveikata ir taika. Tada visoms idėjoms keliai atviri!

Ir pabaigai, jeigu reikėtų savo gyvenimą palyginti su džiazo kūriniu - kokia tai būtų muzika?

Gyvenimą sudėtinga įsprausti į kažkokį rėmą. Bet man - ir baladė, ir vidinis svingas su aistra bei improvizacija gyvenimo vingiuose yra tango.