Jaunas režisierius iš Gargždų Vilius Lukošius: visada norėjau papasakoti istoriją

Projektas rengiamas bendradarbiaujant su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ugdymo karjerai konsultante Barbora Dotiene. Straipsnių ciklu siekiame pristatyti gimnazijos absolventus, kurie dirba įdomius, neįprastus darbus ir kaip jie tapo tuo, kuo šiandien yra.

Noras kalbėti ir pasakoti istoriją – nuo pat mažens

Pokalbį su jaunuoju režisieriumi pradedame pasinerdami į vaikystės prisiminimus. Vilius pasakoja: „Neseniai, prieš metus laiko, grįžęs į namus Gargžduose atradau seną, VHS kasetinę kamerą. Tuomet pasiėmiau ją, svarstydamas pafilmuoti, sugalvoti kokį nors projektą.“

Vėliau, anot pašnekovo, paaiškėjo, kad kameroje buvo sena vaizdo juosta, kurioje – šeimos šventės akimirkos.

„Pamatau save, 7 metų nykštuką. Toje šventėje aš visą laiką rėkiau garsiai, kad manęs visi klausytų, norėjau papasakoti kažkokią istoriją“, – su šypsena pamatytus vaizdus komentavo gargždiškis, pridurdamas, kad būtent tai puikiai charakterizuoja jo asmenybę.

Pasak pokalbininko, noras papasakoti istoriją jį lydi nuo pat mažens iki šių dienų. Vilius prisimena, kad tėvai vaikystėje dažnai jam sakydavo, kad jis labai daug šneka, yra smalsus, juokais pasakydavo, kad užaugęs bus filosofu. Ir interviu metu atsiskleidžia, kad gebėjimas kalbėti ir laisvai reikšti mintis, noras pasakoti ir dalintis – tikrai Viliui būdingi bruožai.

Kaip pats sako, šeimoje nėra daugiau režisierių ar kino industrijos atstovų, bet jis puikiai prisimena, kad dar sovietiniais laikais tėtis nuomodavo įvairių filmų videokasetes: „Pas mus namie būdavo galima peržiūrėti labai įvairių filmų.“

Polinkis į kūrybą būdingas ne tik Viliui, bet ir jo 7 metais vyresnei sesei, kuri yra dailininkė.

„Ji formavo, lavindavo mano muzikinį skonį, duodavo „The Rolling Stones“ paklausyti, supažindino su kitais kūrėjais“, – apie reikšmingą sesers įtaką užsimena pašnekovas.

Mokykla – kūrybiniams projektams

Prisimindamas mokyklos laikus, Vilius atvirauja – jis buvęs veiklus, o užklasiniai projektai jam buvo svarbesni už pamokų lankymą.

Visgi, mėgstamiausios vaikino pamokos – istorija ir lietuvių kalba – tos, kuriose atsirasdavo proga padiskutuoti, pasikeisti nuomonėmis.

„Labai aktyviai dalyvaudavome su mokyklos prezidentūra: renginių, scenarijų rašymai, kūrybiniai dalykai man būdavo svarbesni. Labai daug pamokų praleisdavau, kad galėčiau eiti į tuos projektus, – atvirauja Vilius, dėl praleistų pamokų skaičiaus girdėjęs ir apie galimą išmetimą iš mokyklos. – Aš nematydavau reikalo eiti į kokią matematiką, kur man neįdomu, traukt šaknies po 5 metų man tikrai nereikės. Užsispyręs buvau, jeigu rasdavau kažką įdomesnio, tą ir pasirinkdavau. Ir tikrai nebuvo, kad neidavau, vien dėl to, kad neičiau. Turėdavau pasiruošti kokiam projektui, norėdavau kino teatre pamatyti kokį įdomų filmą. Aš žiūrėdavau gerus filmus, apie kuriuos skaičiau straipsnius, atsiliepimus, galvodamas, kad geriau praleisiu biologiją ir matematiką, bet tai mane žymiai labiau palies.“

Tarp mokytojų, padariusių didelę įtaką – lietuvių kalbos mokytojos a. a. Daiva Toliušienė, taip pat Rasa Rusteikienė.

„Esu dėkingas šioms mokytojoms, jos galėjo suprasti, kas aš esu ir kas man įdomu. Atrodžiau kaip dar vienas vaikinukas, kuris nenori eiti į mokyklą, nors mane domino kitos veiklos“, – kalbėjo Vilius, akcentuodamas, kad mokyklos nelankymas nenuvedė jo į alkoholizmo, narkotikų vartojimo, ar neaiškių veiklų liūnus.

Kaip pats sako, jis mokslus paaukojo vardan kūrybinės veiklos, o egzaminus išlaikė „per plauką.“ Abi lietuvių kalbos mokytojos juokėsi, kai vaikinas rengėsi laikyti egzaminą, visiškai nepasiruošęs, manė, kad jam to padaryti tikrai nepavyks.

„Pamenu, uždaviau po 5 trumpus klausimus apie kūrinius, kurie gali būti, sužinojau kažkiek informacijos, jos nuoširdžiai juokėsi, kad laikau, ir manė, kad neišlaikysiu. Rėmiausi egzamine filmais, kuriuos mačiau“, – prisiminimais dalinosi režisierius, iš lietuvių kalbos ir literatūros egzamino surinkęs 16 balų.

Visgi, jaunuolis prisimena, kad nors ir nebuvo iš pavyzdingų mokinių, po mokyklos renginių, kuriuose tekdavo pasirodyti, netgi mokytojai, kurių pamokose jis buvo retas svečias, ateidavo ir paspausdavo ranką, pagirdavo.

Teatro būrelyje – pirmosios kūrybos užuomazgos

Nors aktyvus vaikinas lankė futbolą, išbandė breiko šokius, tačiau tolimesnio karjeros kelio galimybes padiktavo ne kas kita kaip teatras. Jis prisipažįsta, kad į teatro būrelį mokykloje, kuriam vadovavo R. Rusteikienė, pateko visiškai atsitiktinai.

„Mes su draugu turėjome projektą prezidentūroje, jis paprašė palaukti, kol aptars teatro reikalus su mokytoja. Pamenu, stovėjau prie durų kampe, o R. Rusteikienė, kuri buvo neseniai pradėjusi dirbti, pakvietė pabandyti“, – istorija dalinosi pašnekovas.

Anot Viliaus, nors pirmosios savaitės jam labai nepatiko, nuostabi pedagogė sugebėjo sudominti, įtraukti.

„Pradėjau suprasti apie kūrėjo ir žiūrovo santykį, kuris man pasirodė įdomus. Tarsi atsirado vieta, kur manęs paklausys, kur galiu papasakoti kažkokią istoriją. Nors buvau mėgėjiškas mokyklinis aktorius, bet pajutau erdvę, sceną, santykį“, – tai, kuo sužavėjo teatras pasakojo vaikinas, į veiklą įsitraukęs nuo 11 klasės.

Po dvejų metų teatro būrelyje Viliui buvo pasiūlyta atlikti pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Nėra baltų durų“, jis pamena, kad vietoj privalomų autorių egzaminams, skaitydavo apie kūrybos žmones, knygas, kurių reikėjo spektakliui.

„Perskaitęs scenarijų aš drąsiai atėjau ir pasakiau, kad fainas scenarijus, bet yra pora scenų, kurios galėtų būti padarytos kitaip. Pasisiūliau, kad perrašysiu tas scenas, net neblizgančios lietuvių kalbos žinios, nesustabdė manęs tikėti savimi. Mokytoja patikėjo, leido man kaip jaunam žmogui įsijungti į kūrybinį procesą, nė kiek manęs nemenkino, nežemino, o tik paskatino, padėjo, ir žinau, kad tą daro ir dabar“, – gerų žodžių pedagogei negailėjo gargždiškis.

Taip jis gavo galimybę truputį parežisuoti, pirmą kartą prisiliesti prie kūrybos, kuri atsiduria scenoje. Tai paskatino ir toliau rašyti scenarijus, pirmiausia – trumpametražiui filmui-komedijai apie Gargždus.

„Pamenu, bėgau pas sesę, rodžiau jos vaikinui, kuris buvo kino scenaristas. Parašęs supratau, kad aš noriu kurti – bet nenoriu būti aktorius, nors artėjant egzaminams dar svarsčiau, mėčiausi – ar noriu būti aktorius, ar režisierius, ar scenaristas“, – dvejones atskleidė Vilius, pridūręs, kad sprendimas stoti į režisūrą nebuvo labai gerai apgalvotas.

Stojimai ir pirmieji metai – emociškai nelengvi

Stojamieji į LMTA režisūros studijas truko tris dienas. Pirmiausia reikėjo parašyti režisūrinę eksplikaciją – tekstą pagrįstą vizualumu, pasakojantį tai, kas yra matoma istorijoje.

„Negali sakyti, kaip kas jaučiasi, bet turi parašyti, matosi personažo šypsena ir pan. Parašiau savo vaikystės atsiminimą, kaip kaimynui galvą praskėliau“, – prisiminė Vilius.

Vėliau reikėjo pasiruošti eilėraštį, pasakėčią ir dalyvauti motyvaciniame pokalbyje. Anot vaikino, pastarasis buvęs itin nesėkmingas, po jo jau buvo pradėjęs dairytis, kur galėtų kitur studijuoti.

„Suvažiavę stojantieji – dauguma vilniečių. Jie turėjo „Skalvijos“ kino akademiją, kur mokyklinio amžiaus moksleiviai gali kurti filmus. Kiti tiesiog turėjo daugiau patirties dirbdami šioje industrijoje. Aš iki savo stojamųjų buvau nufilmavęs tik mokyklos porą klipukų, ir tai – dėl juoko, pakvailiojimo. Kurti istoriją, kur personažas išgyvena, patiria, nebuvau absoliučiai daręs, kai visi kiti po vieną-du sukūrę, todėl jautėsi didžiulė atskirtis“, – įspūdžius atskleidė gargždiškis.

Visgi, įveikti motyvacinį etapą jaunuoliui iš Gargždų pavyko, jis vėliau svarstė, kad gal jo mėgstamiausio filmo pasirinkimas – prancūzų kriminalinio 1995 m. nespalvoto filmo „Įniršis“ davė papildomų balų. Vėliau studijuojant, per mėgstamų filmų pristatymus kino klube, jo kurso vadovas rodė būtent šį filmą.

Antrasis etapas – vaidyba – didesnių sunkumų Viliui nesukėlė, o trečiajame stojamųjų etape teko pagal duotą temą per dvi valandas parašyti režisūrinę eksplikaciją.

„Prasideda intuityvi kūryba, kur turi rašyti ir patikėti, kad viskas gerai. Lengviausias variantas – pasirinkti tikrą savo istoriją, ją parašyti, truputį pafantazuoti. Jeigu kas nors eisite, žinokite, kad čia yra kelias, kurį reikia rinktis. Nes sugalvojus iš naujo, gali būti daug skylių. Geriausia kūryba – atsispiriant nuo savęs“, – patarimu pasidalino režisierius.

Anot jo, nors ir pavyko įstoti, pirmieji metai ir stojamieji buvo emociškai sunkūs, atsirado nepasitikėjimas savo jėgomis.

„Tu 18 m. vaikinas atvažiuoji į Vilnių, nieko absoliučiai nekūręs, buvau jauniausias. Visi kiti ar kūrę filmus, dirbę, turėję patirties. Aš – vienas iš mažiausiai suprantančių, kas čia vyksta, bagaže buvo tik šimtadienio klipas padarytas – nulis“, – emocijomis įstojus dalinosi pašnekovas.

Jis prisiminė, kad pirmieji jo darbai, lyginant su kurso draugų – patys prasčiausi: „Širdy nujaučiau, ką norėčiau padaryti, bet kadangi buvau tiek emociškai paveiktas, praradęs pasitikėjimą savimi ir dariau tą, ką darė kursiokai, bandžiau atkartoti, savęs nesiklausiau iki galo.“

Jis prisimena, kad streso būta daug, pirmajame semestre reikėjo sukurti 7 minučių filmuką pagal japonišką haiku. Vilius sukūręs meilės istoriją, o iš savo darbo vadovo sulaukęs komentaro, kad vėl sukūrė šimtadienio klipą, bėgo perfilmuoti, tobulinti darbą.

„Pagerinau savo versiją, dariau labai išgyvendamas, stresuodamas“, – sunkią studijų pradžią atskleidė pokalbininkas.

Režisierių kursas, pasak Viliaus, tais metais buvo vienas didžiausių, studijavo 16 studentų. Žinant, kad ankstesniais metais būdavo vienženklis režisūros studentų skaičius, vis sklisdavo kalbos, kad dalis bus išmesti. Juolab, kad žinota, kad norint kartu dirbti, sudaromos poros su garso režisūros, operatorių studentais, kurių buvo kur kas mažiau.

Kadangi studijos buvo labai sunkios, anot gargždiškio, daug kas patys išėjo. Vilius LMTA režisieriaus diplomą gavo pernai, o jo baigiamasis darbas – trumpametražis filmas „Tesla“ buvo atrinktas rodyti didžiausiuose festivaliuose Lietuvoje „Kino pavasaris“ ir „Scanorama“. Kaip pats sako, iš visų baigusiųjų dar dviejų kursiokų darbai buvo demonstruojami festivaliuose, tad savo kūrybos kelio pradžią, kuri prasidėjo nuo absoliutaus nulio, vertina kaip ganėtinai sėkmingą.

Persilaužimas – trumpametražis „Saliarka“

Ir nors pirmieji LMTA studento darbai buvo labai prasti, po kurio laiko atėjo savotiškas suvokimas, ką reikėtų pakeisti.

„Supratau, kad mano vienintelis šansas ir kelias – nebijoti, kad aš esu iš Gargždų ir kad aš užaugau mažame mieste. Ten yra mano temos, kurias aš mačiau. Tokių purvinų, negražesnių istorijų, būdingų provincijai. Jeigu aš noriu kažką padaryti, nusprendžiau, kad nesistengsiu daryti taip, kaip tai daro aplinkiniai, mano idealizuojami žmonės iš sostinės“, – persilaužimo momentą prisimena Vilius.

Pirmasis gerai įvertintas vaikino darbas, kurį, anot jo, padarė visiškai nebebijodamas – trumpametražis filmas „Saliarka“. Pastarasis turėjo būti atliktas pagal užduotį – jame turėjo būti trijų tipų scenos: bėgimo, pokalbio ir nerealistinė.

Tai satyrinė istorija apie vaikiną, kuris su „šlanga“ iš seno „golfo“ vogė benziną iš seno vyro, mat svajojo nukakti į Vilnių ir tapti šalies prezidentu (tuo metu kaip tik vyko prezidento rinkimai).

„Senis iš provincijos gaudė jauną vagišių ir jis miške buvo priremtas. Nerealistinėje scenoje jaunuolis išsitraukė Lietuvos vėliavėlę ir citavo prezidento V. Adamkaus kalbą. Filmas pasibaigė, kai senis šovė į kaktą tam jaunuoliui, išsitaškė kraujas, senis, pasiėmė Lietuvos vėliavėlę ir ją iškėlė. Tuomet kamerą taip pastačiau, kad jo pozicija – tokia kaip sovietinės skulptūros, paskutiniai žodžiai buvo „kas daugiau išgelbės Lietuvą, jeigu ne aš.“ Supratau, kad kažką vizualiai atkūrinėju, naudodamas tiek kameros kampą, aktoriaus poziciją“, – įspūdžiais apie pirmąjį LMTA gerai įvertintą jo darbą dalinosi pašnekovas.

Studentų darbų peržiūroje trumpametražis „Saliarka“ buvo išskirtinis, savo komedijiniu užmoju palietė daugelį: „Visa tai atvėrė akis, jog galiu kurti savame stiliuje ir nereikia mėgdžioti aplinkinių, tuo momentu ir pasibaigė stojamieji.“

Gargždiškis prisipažįsta, kad ir toliau ieško savų temų, stengiasi būti atviras ir nuoširdus pirmiausia sau. Kartais sulaukia kritikos, kūryba sumenkinama ar nuvertinama, nes joje nevengiama personažų šaržavimo, keiksmažodžių, vulgarumo. Jis ne kartą lygintas ir su Emiliu Vėlyviu, nors pats panašumų mato tik tiek, kad abiejų kūryboje yra keiksmažodžių.

„Iš pirmo žvilgsnio mano kūryba gali atrodyti ne tokia gili kaip koks kitas autorinis lietuviškas filmas <...> Man įdomu kurti tokį kiną, kuris kalbėtų apie provincijoje esančias temas ar aplinka būtų provinciška, padaryti tai, vaizduojant tą gyvenimo stilių“, – savo režisūrinę kryptį nurodo kino industrijos atstovas.

Koks gi tas režisieriaus darbas?

Vilius džiaugiasi, kad baigęs studijas dirba pagal specialybę: režisuoja reklamas, neseniai išbandė save muzikinio vaizdo klipo režisieriaus rolėje. Jo darbų sąraše – trumpametražiai „Pridirbo“, „Muilo opera“, „838“, „Špesarto smuklė“, „Tesla“. Jis atvirauja, kad nuolat dirba ir ties savo kūrybiniais sumanymais, po baigimo jau pora dešimčių scenarijų yra pradėjęs, bet išmetęs.

„Tau atrodo, kad nuolat dirbi. Nežinau, kaip jaučiasi dailininkas, rašytojas, bet viskas gyvenime – yra medžiaga tavo kūrybai. Pamatau įdomų žmogų gatvėje, galiu jį realiai perkelti į savo filmą. Tai savotiškai įdomu ir kartais pafilosofuoji, kiek tai yra moralu, klausytis, pavyzdžiui, draugo istorijos ir žiūrėti į tai, kaip į filmą“, – apie įkvėpimo kūrybai šaltinius pasakoja Vilius.

Pasiteiravus, kaip atrodo režisieriaus diena ir kokios savybės reikalingos geram šios srities specialistui, pašnekovas atskleidžia, kad tai – itin atsakinga rolė filmavimo aikštelėje. Būtent režisierius yra tas žmogus, kuris turi suprasti visą idėją ir žinoti, kaip ją geriausiai įgyvendinti. Viskas turi būti apgalvota iki smulkmenų.

„Viską, ką darai, tu turi puikiai žinoti ir būti pasiruošęs B variantus viskam. Pradedant nuo aktorių atrankos, iki rūbų spalvų, laiko, kada bu filmuojama, dekoracijų ir viso kito. Tu sukuri pasaulį – iš esmės esi kaip pasaulio kūrėjas. Gali padaryti, ką tik nori kadre, žinoma, negali kaip holivudiniame filme sprogdinti virš biudžeto“, – šypsosi pašnekovas.

Pasak Viliaus, labai svarbu būti lyderiu, kuriuo pasitiki komanda, nes filmavimo aikštelėje dirba 20–30 žmonių, o kartais ir dar daugiau – kad ir 100. Nors režisierius ir patenka į kūrėjo, menininko kategoriją, bet vienas jis nieko padaryti negali, svarbu ir motyvuoti, įtikinti savo komandą, kad idėja yra gera.

„Viskas, kas yra kadre – tai mano atsakomybė, reikalaujanti labai daug darbo. Turi visiems turėti atsakymą. Jeigu pas tave ateina dailininkas ir paklausia, ar šis stiklas geriau aprasojęs ar ne. Faktas, kad tu gali pagalvoti tuo momentu, bet tu jau prarandi savo poziciją, kad tu viską žinai. <...> Tu turi suprasti savo istoriją, ir suprasti, kas jai tinka ir kas ne, ar tiks geltoni batai ar balti, ar auksinis žiedas ar sidabrinis. Ką vienoks ar kitoks elementas priduos“, – režisieriaus profesijos specifiką apibūdina pašnekovas.

Vienas iš svarbiausių režisieriaus darbų, anot gargždiškio, – mizanscenų ir kadro, kompozicijų kiekvienai filmuojamai scenai supratimas.

Jis puikiai prisimena kurso vadovo žodžius, kad jau niekada nebežiūrės filmo kaip paprastas žmogus. Ir iš tiesų, stebėdamas kiną, supranta, kad tai – ne duotybė: „Kai kada nors žiūrėsite filmą, paskaičiuokite, kiek kadrų yra, pagalvokite, kad kažkas sėdėjo ir galvojo, kažkam reikia apšvietimą sureguliuoti pagal tą vieną kadrą, kuris 5 s visame filme buvo. Viena darbo diena – dvi–trys minutės filmo, kartais ir mažiau.“

Režisieriaus darbas, anot Viliaus, nėra toks romantiškas, kaip daugeliui gali atrodyti. Daugiau smagumo yra kūrybiniame procese, kol vyksta diskusijos ir ieškoma sprendimų su kostiumų, grimo dailininkais, operatoriais.

Svajonėse – pilno metro filmas

Pasiteiravus, kokie gi jo paties mėgstamiausi režisieriai, Vilius vardija humoro skoniu artimą Taika Waititi, artistiškumu, vizualiniu efektyvumu žavintį Quentin Tarantino, taip pat jo mėgstamo kriminalinio žanro režisierių Martin Scorsese.

Anot jo, lietuviškas kinas šiuo metu dar išgyvena ieškojimo fazę.

Jis užsimena ir apie komercinio lietuviško kino problemą, kuomet žiūrovai stebi komedijas, kuriose juokinami pačiais banaliausiais būdais, neoriginaliais scenarijais. Režisierius sako, kad būtent jaunosios kartos kūrėjų tikslas ir yra – sugebėti „išlįsti iš to meninio kino kiauto ir atrasti būdų, kaip pakviesti, surasti kontaktą su žiūrovu.“

„Jeigu dar 10 tūkst. žiūrovų eitų dažniau į autorinį lietuvišką kiną, jau būtų žingsnis į priekį. <...> Gal gali atrodyti, kad bohemos atstovai padarė filmą, kurio negaliu suprasti, bet jie įdėjo labai daug širdies, labai daug darbo, tikrai ne vieną naktį nemiegojo. Kinas nepasidaro greitai, atima daug jėgų,“, – atskleidžia režisierius.

Tikriausiai nėra nė vieno jauno režisieriaus, kuris nesvajotų apie savo pilnametražį filmą. Ne išimtis ir Vilius. Tiesa, jaunuolis apie savo svajones kalba atsargiai: „Supranti, kad prieš tai dar turi padaryti vieną ar du trumpametražius, laukia ilgas kelias, daug pamokų, kurias turi išmokti. Tu labai nori padaryti tai, 5–7 metus sakai „paklausykite manęs“ ir, jeigu tau pasiseka, tu gauni šansą, pinigus, kurie yra dideli, tu atiduodi viską, ką turi.“

Svarbiausia, anot jaunojo režisieriaus – kuo daugiau sėkmingesnių projektų, kad nepritrūktų minčių ir jėgų.

O koks gi galėtų būti patarimas jaunuoliams, ieškantiems savo kelio į sėkmę?

„Reikėtų nebijoti savęs, būti nuoširdžiam sau. Svarbiausia – jog neprarastume savo asmeninės istorijos, tai, kas esame, ir nebijotume to atskleisti, nes būtent dėl to kiekvienas esame unikalūs“, – mano gargždiškis

Anot Viliaus, jo paties dar laukia ilgas režisieriaus kelias, per kurį tikisi „nepamesti savęs.“

Asmeninio archyvo nuotraukos