Jaunojo raitelio laimės oazė – gimtoji Priekulė

Ant žirgo – nuo 4 metų

Klaipėdos rajone, Priekulėje, gimęs ir užaugęs Justas Gabalis, ne tik gimtajame mieste žinomas raitelis, pirmą kartą arklį už pavadžio paėmė būdamas ketverių metų. 

Jis gerai prisimena, kaip prieš 25 metus, senelių Urbonų kieme ant kažko pasilypėjęs, užsiropštė ant arklio. Atsisėdo ir pradėjo joti. Seneliams buvo baisu žiūrėti į anūką, o šis jautėsi drąsiai.

Tada patyręs raitelis ir treneris Viktoras Urbonas pradėjo Justą ruošti žirginiam sportui.
Tačiau mokydamasis pirmoje antroje klasėje Justas lankė muzikos mokyklą – treniruotėms trūkdavo laiko. 

„Baigęs antrą klasę, vasarą užlipau ant žirgo ir su juo nebesiskyriau“, – atskleidė jis. 2017 m. J. Gabalis tapo Lietuvos jaunimo ir suaugusiųjų konkūrų čempionu, tarptautinių varžybų nugalėtoju, 2018 m. – jaunimo konkūrų čempionu.

Didžiausi pasiekimai – Pasaulio taurės etapo laimėjimas, pergalė Lietuvos žiemos ir vasaros konkūrų čempionate. „Ant podiumo esu beveik kasmet: pernai 7-mečių žirgų kategorijoje – III vieta, užpernai 6-mečių – II“, – patenkintas kalbėjo Justas.

Priekulės tradicinėje žirgų ir sporto šventėje žiūrovai ne sykį girdėjo skelbiant jaunąjį raitelį J. Gabalį varžybų prizininku. 

„Vieną kartą pagrindiniame konkūre buvau pripažintas nugalėtoju, porą kartų užėmiau antrąją vietą, – prisiminė Justas. – Ne visada dalyvauju šiose varžybose – tuo pačiu laiku jos vyksta ir kitur. Dėl įvairių priežasčių tenka rinktis, kur dalyvauti, pavyzdžiui, Priekulėje varžybų aikštėje gruntas nėra geros kokybės.“

Suprato kaimietis esąs

Mokydamasis vidurinėje mokykloje Justas buvo didžiausias senelio V. Urbono, Priekulėje įkūrusio veislinių žirgų ūkį, pagalbininkas. 

„Abu prižiūrėjome arklius. Svarsčiau, ar noriu taip gyventi. Įstojęs į Klaipėdos universitetą, po paskaitų atvažiuodavau į arklidę padėti. Buvo sunku gardus valyti, mėšlą vežti – dirbome dviese. 

Sugrįžęs namo nebepajėgdavau mokytis, – atskleidė pašnekovas. – Atsisveikinęs su universitetu, išvykau studijuoti į Kauną, bet po kelių mėnesių nusivežiau ten arklį, paskui ir antrą. Per kovido pandemiją grįžęs įsisukau į darbus Priekulėje, žirgyne.“

Tuomet būdamas 23 metų J. Gabalis suprato, kad jam reikėjo atitrūkti nuo savo aplinkos, jog suvoktų, kad giliai širdyje yra kaimietis. „Turiu kaime traktoriumi važiuoti, arkliais jodinėti – patinka šis gyvenimo būdas. Mano prigimtyje – ne miesto grindinys“, – šypsojosi Justas, nebijantis arklidžių kvapo.

J. Gabalio įkurto jojimo klubo „UrGa“ (pavadinime – senelio ir jo pavardžių pirmosios raidės) nariai dalyvauja ne tik tradicinėse Priekulės žirgų konkūrų varžybose – žinomi ir kitur. Jis ne tik profesionalus raitelis, bet ir žirginio sporto treneris, vienas jauniausių Lietuvoje.

J. Gabalis nuo ryto iki vakaro praleidžia žirgyne – padeda tvarkytis seneliui, treniruoja vaikus, kuriuos paruošia iki čempionatų pakylų. Jis neslėpė, kad gyvenimo būdo pasirinkimui lemiamą įtaką turėjo senelis V. Urbonas, žinomas raitelis, žirginio sporto treneris. 

„Būti kaimiečiu nėra nieko blogo. Man patinka ūkio darbai – virinti, meistrauti ir kartais mėšlą kabinti. Dabar jau kitos sąlygos žirgyne – kiekvienas dirba savo darbą, aš galiu daryti, ką noriu“, – kalbėjo J. Gabalis, patikimas žirgyno paveldėtojas.

Atradęs pašaukimą

Profesionalus raitelis Justas prisipažino, kad tai jo pašaukimas. Ar kiekvienas gali būti raiteliu? 

„Yra žmonių, kurie neturi jausmo – šiame sporte labai svarbu jausti, suprasti žirgą, žinoti jo biomechaniką, – dėstė J. Gabalis. – Aš esu šio pažinimo kelyje, ir gal visą gyvenimą būsiu. Išmokti joti, treniruoti – nėra baigtinis procesas, visada yra kur tobulėti. 

Nebūna tobulos treniruotės ar tobulo starto – kasdien išmoksti kažką naujo. Šioje srityje yra daug kūrybos: pasitaiko situacijų su žirgu, kai nežinai, ką daryti, kaip elgtis – daug ką bandai, kad suvaldytum.“

Pasak J. Gabalio, daugiausia treniruotes lanko mergaitės. Šiuo metu jis treniruoja 7 miestietes.

Tarp jų yra gabių. Kas šiame sporte lemia sėkmę? „Puikus žirgo ir raitelio duetas bei trenerio pastangos. Reikia mokėti dirbti su vaikais“, – patikino pašnekovas.

J. Gabalis atskleidė, kad reikia suprasti žirgą ir padėti skleistis jo galimybėms, nepadaryti kažko per daug, kad „nesulaužytum“ žirgo. 

„Reikia kantriai ir daug dirbti, kad kažką pasiektum. Nieko neveikdamas, kitus kaltindamas nieko neturėsi“, – šyptelėjo Justas.

Jis kalbėjo, kad varžybose po kiekvieno starto su draugais aptaria rezultatus. „Mūsų glausta bendruomenė – bendraminčių ir draugų būryje praleidžiame laiką, dalijamės patirtimi, – kalbėjo J. Gabalis. – Mano autoritetas – daugkartinis Lietuvos čempionas Matas Petraitis, su kuriuo konsultuojuosi.“

Motociklu per Europą

J. Gabalis patikino, jog žirgas – neprilygstama transporto priemonė. „Gyva, su emocija, kiekviena skirtinga. Vienodų žirgų nėra – skirtingai neša per kliūčių ruožą“, – šypsojosi pašnekovas.

Iš mechaninių „žirgų“ – mėgstamiausias motociklas. Pernai šiuo leidosi į 9 dienų kelionę po Europą. 

„Priekulėje pas močiutę pavalgęs, sėdau ant motociklo ir išriedėjau. Mėgstu būti vienumoje, nes reikia atsipalaiduoti, pailsėti po bendravimo su daugybe žmonių, – prisipažino Justas. – Per Lenkiją, Slovakiją, Austriją pasiekiau Italiją ir atsidūriau Venecijoje. Važiavau vietinės reikšmės keliais – labai įdomu, bet grįžau magistraliniais.“

Pasiteiravus, ar jis laimingas, nusišypsojo: „Man nieko netrūksta: turiu veiklą, kurią mėgstu, ir man sekasi. Mano nuostabūs seneliai sveiki, tėvai irgi. Per šventes kartu prie stalo susėdame, kepame šašlykus. Arklidės čia pat.“

J. Gabalis labai patenkintas gyvendamas gimtojoje Priekulėje. „Čia tobulas kompleksas: netoliese uostamiestis, Kuršių marios. Vos už kilometro yra miškas, kuriame gali pajusti laisvę. Mūsų miestas gražiai tvarkomas. Čia ideali vieta auginti vaikus ir žirgus“, – dėstė pašnekovas.

Jis linkėjo visiems pozityvumo, didžiausios sėkmės siekiant savo tikslų. J. Gabalis įsitikinęs, jeigu labai nori ir stengiesi, vis tiek pavyksta.