Jei Visatoje esame ne vieni, tai kur ateiviai?

Juk jei per 14 mlrd. metų Visatos istoriją būtų gyvenę kitų būtybių, panašių į žmones, jau būtume radę jų pėdsakų, tačiau iki šiol niekada nesame susidūrę su kitų gyvų organizmų, išskyrus mus, pėdsakais.

Fermio paradoksas pavadintas Nobelio premijos laureato, fiziko Enriko Fermi, kuris 1950 m. per atsitiktinį pokalbį pietų metu neva išsakė minėtą mintį, vardu. Fermi paradokse daugiausia dėmesio skiriama klausimui, kodėl, nepaisant didžiulio skaičiaus žvaigždžių (ir jų amžiaus) bei planetų visatoje, mums dar nepavyko užmegzti kontakto su nežemiškomis protingomis gyvybės formomis.

Visata yra neįtikėtinai didelė ir sena. Įvairių teleskopų surinkti duomenys rodo, kad stebimos Visatos dalies plotis yra apie 92 mlrd. šviesmečių (ir ji vis sparčiau didėja). Atskiri matavimai liudija, kad Visatos amžius yra apie 13,82 mlrd. metų, o tai reiškia, kad kitų planetų civilizacijos turėjo daug laiko atsirasti ir plisti.

Kai Fermis išsakė garsųjį paradoksą, mokslininkai žinojo tik apie mūsų Saulės sistemos planetas. Tačiau 1992 m. astronomai atrado pasaulius, skriejančius aplink itin tankų žvaigždės kūną, vadinamą pulsaru. Po kelerių metų jie patvirtino, kad tai buvo pirmoji egzoplaneta prie į Saulę panašios žvaigždės.

Šiuo metu žinoma daugiau kaip penki tūkstančiai patvirtintų egzoplanetų, kasmet atrandama naujų. Toks svetimų pasaulių skaičius leidžia manyti, kad visur Visatoje gali būti daug gyvybės. Be to, naujausi matavimai rodo, kad kai kuriose iš šių egzoplanetų gali būti vandens.

Pavyzdžiui, manoma, kad viena iš neseniai atrastų egzoplanetų, Gliese 12b, gali būti tinkama gyventi, o kitoje, LHS 1140b, gali būti vandens.

Visatos dydžio suvokimas yra vienas iš raktų, padedančių suprasti Fermio paradoksą. Apskaičiuota, kad Paukščių Tako galaktikoje yra apie 100-400 mlrd. žvaigždžių, o aplink kiekvieną žvaigždę gali skrieti daugybė planetų.

Tuo pat metu galaktikų skaičius Visatoje viršija 100 milijardų. Šie didžiuliai skaičiai leidžia daryti prielaidą apie milijardus planetų, kuriose potencialiai galėtų gyventi gyvybė.

Drake lygtis parodo, kiek civilizacijų yra mūsų galaktikoje

1961 m. Franko Drake suformuluota Drake lygtis – tai bandymas apskaičiuoti civilizacijų, galinčių užmegzti kontaktą mūsų galaktikoje, skaičių. Lygtyje atsižvelgiama į įvairius veiksnius, pavyzdžiui, per metus susiformuojančių žvaigždžių skaičių, žvaigždžių, aplink kurias yra planetų, dalį, planetų, kuriose yra tinkamų sąlygų gyvybei atsirasti, dalį, pažengusių gyvybės formų atsiradimo tikimybę ir laiką, per kurį šios civilizacijos galėtų užmegzti kontaktą.

Drake lygtis neduoda galutinio rezultato, nes priklauso nuo daugybės kintamųjų, tačiau leidžia manyti, kad net mūsų galaktikoje gali būti šimtai ar net tūkstančiai pažangių civilizacijų. Pagal Drake lygtį mūsų galaktikoje yra apie 20 000 protingų civilizacijų. Bet tai teoriškai.

Tad kodėl dar nesusidūrėme su kitomis gyvomis būtybėmis?

Toliau pateiktos teorijos gali paaiškinti, kodėl nesusitinkame su kitomis civilizacijomis atsižvelgiant į Fermio paradoksą.

Didžiojo filtro teorija

Vienas iš galimų Fermio paradokso paaiškinimų gali būti Didžiojo filtro teorija. Pagal ją civilizacijos evoliucijos procesas nuo gyvybės atsiradimo iki aukšto technologinio išsivystymo lygio apima sunkiai įveikiamus etapus, ir dauguma civilizacijų negali įveikti bent vieno ar kelių iš jų.

Taigi, Didysis filtras gali reikšti bent vieną iš kelių skirtingų etapų, pavyzdžiui, gyvybės susiformavimą, daugialąsčių organizmų vystymąsi, protingos gyvybės atsiradimą ir technologinę pažangą. Jei Didysis filtras yra kažkur ateityje, tai reiškia, kad ir žmonijos civilizacija gali neperžengti šio etapo.

Laiko ir atstumo veiksniai

Visatos amžius yra maždaug 14 mlrd. metų, ir per šį laiką gali atsirasti ir išnykti pažengusios civilizacijos. Dėl šių milijardus metų trunkančių visatos ciklų skirtingais laikotarpiais egzistuojančioms civilizacijoms sunku užmegzti kontaktą.

Be to, tarpžvaigždiniai atstumai yra neįtikėtinai dideli. Net artimiausia mūsų žvaigždžių sistema, Alfa Kentauro žvaigždė, yra maždaug už 4,37 šviesmečių nuo Saulės sistemos. Tokie atstumai yra didelė kliūtis civilizacijoms, negalinčioms keliauti beveik šviesos greičiu.

Tyliųjų civilizacijų hipotezė

Pagal kai kurias teorijas, išsivysčiusios civilizacijos gali būti sąmoningai tylios ir nepastebimos. Pagal šią hipotezę pažengusios gyvybės formos slepia savo egzistavimą, kad apsisaugotų nuo kitų galimų grėsmių. Be to, tai gali būti ir strategija, kuria siekiama išvengti galimų konfliktų su kitomis pažangiomis civilizacijomis.

Technologiniai iššūkiai ir riboti ištekliai

Kelionės į kosmosą ir ryšiai su kitais pasauliais susiję su rimtais technologiniais iššūkiais ir išteklių sąnaudomis. Net ir pažengusi civilizacija gali susidurti su sunkumais kuriant technologijas ir resursus, reikalingus tarpžvaigždinėms kelionėms ir ryšiams palaikyti. Tai taip pat gali būti viena iš priežasčių, kodėl nežemiškos civilizacijos negali mūsų pasiekti.

Retos Žemės hipotezė

Retos Žemės hipotezė teigia, kad sąlygos, kuriomis atsirado ir vystėsi gyvybė, yra unikalios. Šiuo atžvilgiu manoma, kad tam, jog Žemėje atsirastų gyvybė, turėjo įvykti daug ypatingų veiksnių, kurie kitose planetose gali būti itin reti ir jų nėra. Todėl nežemiškos gyvybės egzistavimas gali būti išskirtinis reiškinys.

Katastrofiški įvykiai

Visuotiniai katastrofiški įvykiai gali lemti civilizacijų žūtį. Tokie įvykiai kaip supernovų sprogimai, gama spindulių žybsniai ar dideli meteoritai gali užkirsti kelią išsivysčiusių civilizacijų atsiradimui arba sunaikinti esamas gyvybės formas. Tokie įvykiai gali rimtai paveikti civilizacijų skaičių visatoje ir jų gyvavimo trukmę.

Dirbtinis intelektas

Dar vieną paaiškinimą mokslininkai išpopuliarino visai neseniai. Anot jo, dirbtinis intelektas, pasiekęs itin aukštą išsivystymo lygį, imasi veiksmų, galinčių padaryti galą civilizacijai, ir taip trukdo įvairioms civilizacijoms patekti į išorinius pasaulius.

Apibendrinant galima teigti, kad Fermi paradoksu bandoma paaiškinti, kodėl, nepaisant prielaidos, kad „visatoje esame ne vieni“, žmonės dar neužmezgė kontakto su nežemiška civilizacija.

Šį paradoksą galima paaiškinti įvairiomis prielaidomis, pavyzdžiui, didžiuliu žvaigždžių ir planetų skaičiumi visatoje, technologiniais sunkumais, Didžiojo filtro teorija, laiko ir atstumo veiksniais, tyliųjų civilizacijų hipoteze, retos Žemės hipoteze ir visuotinėmis katastrofomis.

Nepaisant to, galutinio atsakymo į šį klausimą kol kas nepavyko rasti, ir tai yra svarbus klausimas, kuris ir toliau nagrinėjamas bei diskutuojamas mokslo pasaulyje. Šia tema dirba daugybė mokslininkų, ir kiekviena nauja žinia suteikia mums daugybę raktų, padedančių įminti mūsų Visatos paslaptį, o taip pat užmina daugybe naujų mįslių ir klausimų.

Tuo tarpu atsakymas gali būti visai kitur. Kaip teigia fizikas Thomas Campbellas, mūsų pasaulis gali būti didžiulė kompiuterinė simuliacija ir jis pasirengęs tą įrodyti. Kalifornijos universiteto mokslininkai ėmėsi atlikti tam skirtus eksperimentus. Tyrėjai tikisi gauti tvirtų įrodymų, kad gyvename virtualioje realybėje.