Jei Žemės istoriją sutalpintume į vienus metus: žmonija atsirastų tik paskutinėmis minutėmis

Pagal tokį kalendorių beveik visa tai, ką vadiname žmonijos istorija, įvyksta pačioje pabaigoje. Labai vėlai.

NASA duomenimis, Žemė susiformavo prieš maždaug 4,5 milijardo metų, kai Saulės sistema įgavo dabartinę struktūrą. Jei šį laiką sutrauktume į vienerius metus, viena diena prilygtų maždaug 12,3 milijono metų, viena valanda – apie 514 tūkstančių metų, viena minutė – apie 8600 metų, o viena sekundė – maždaug 143 metams.

Todėl ir atsirado populiarus palyginimas: žmonės pasirodo beveik paskutinį vakarą, žemdirbystė prasideda paskutinę minutę, o rašytinė istorija telpa į paskutinį mirksnį prieš vidurnaktį.

Žmonės pasirodo 23:36 val.

Teiginys, kad žmonės atsirado 23:36 val., dažniausiai remiasi maždaug 200 tūkstančių metų šiuolaikinio žmogaus istorija. Pagal 4,5 milijardo metų Žemės „kalendorių“ tai būtų likus maždaug 24 minutėms iki metų pabaigos.

Tačiau šiandien mokslininkai dažnai nurodo, kad Homo sapiens atsirado maždaug prieš 300 tūkstančių metų. Tokiu atveju žmonės pasirodytų kiek anksčiau – apie 23:25 val.

Tačiau esmė nuo to nesikeičia. Nesvarbu, ar laikrodis rodytų 23:25, ar 23:36, žmonija atsiranda tik tada, kai beveik visi Žemės istorijos puslapiai jau parašyti.

Iki mūsų jau buvo susiformavę vandenynai, žemynai, atmosfera, atsiradusi ir išnykusi daugybė gyvybės formų, praėję dinozaurų laikai ir ledynmečiai.

Žemdirbystė – paskutinė metų minutė

Žemdirbystė atsirado maždaug prieš 12 tūkstančių metų. Pagal „Žemės metų“ skalę tai sudarytų vos apie 84 sekundes.

Tai reiškia, kad pirmieji ūkiai, nuolatinės gyvenvietės, miestai, gyvulių prijaukinimas, prekyba ir civilizacijos pamatai atsiranda beveik paskutinę metų akimirką.

Nors žemdirbystė mums atrodo labai sena, planetos mastu ji yra visiškai naujas reiškinys.

Rašytinė istorija – tik paskutinės sekundės

Raštas atsirado maždaug prieš 5–5,5 tūkstančio metų Mesopotamijoje. Pagal Žemės kalendorių visa užrašyta žmonijos istorija užima tik apie 35–39 sekundes.

Populiarus posakis, kad „visa istorija telpa į paskutines 15 sekundžių“, yra labiau vaizdingas nei tikslus, tačiau pagrindinė mintis išlieka: mūsų rašytiniai įrašai sudaro tik mažytę planetos istorijos dalį.

Didžioji žmonijos praeitis atkuriama ne iš knygų, o iš kaulų, įrankių, uolienų, DNR, ledo gręžinių ir archeologinių radinių.

Žemės kalendorius primena kuklumą

Šis palyginimas padeda suvokti, kokie maži esame planetos istorijos mastu.

Beveik visus „metus“ nebuvo nei miestų, nei valstybių, nei kalbų, nei technologijų. Žmonės atsirado tik pačioje pabaigoje.

Tačiau tai nereiškia, kad žmonijos reikšmė maža. Priešingai – per paskutines akimirkas viena rūšis sugebėjo pakeisti kraštovaizdį, perkelti gyvūnų rūšis po pasaulį, paveikti atmosferą, suskaidyti atomą, išsiųsti aparatus į kosmosą ir pažvelgti į savo planetą iš šalies.

Vėlyvas Žemės gyventojas planetoje, kuri jau buvo beveik „praėjusi savo metus“

Žemės amžių lengva pasakyti skaičiais, bet sunku iš tikrųjų pajusti. Kalendoriaus palyginimas padeda suprasti mastą.

Jei Žemės istorija būtų vieneri metai:

gruodžio 31 d. 23:25–23:36 val. atsiranda Homo sapiens;
likus maždaug minutei iki vidurnakčio prasideda žemdirbystė;
paskutinės pusės minutės metu atsiranda raštas;
paskutinėmis sekundėmis įvyksta visa šiuolaikinė civilizacija.

Pamoka paprasta: visa tai, ką vadiname žmonių pasauliu, atsirado labai vėlai planetoje, kuri jau buvo nugyvenusi beveik visą savo istoriją.