Ji sako, jei kovojanti, tai tik su savimi, ji turi tiek veiklos, kad praktiškai nebelieka laiko nei televizijai, nei jų skleidžiamoms interpretacijoms, kas apie ką ir kaip pasakė. Ji yra Teatro ir muzikos akademijos docentė, moko dainavimo ir Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, organizuoja sakralinių giesmių konkursą „Garbė Visagaliui".
Na, o kai nedirba su studentais, sekmadieniais sėda į autobusą ir važiuoja nors į atokiausią Lietuvos bažnytėlę, kad po mišių dainuotų ten susirinkusiems tikintiesiems. Kam jai to reikia?
- Sunku įsivaizduoti žvaigždę, kuri rytą nusiperka bilietą, įsėda į autobusą ir važiuoja į mažą provincijos miestelį...
- Visų pirma, aš jokia ne žvaigždė, - žvaigždžių ieškokite danguje. O nebevairuoju jau keliolika metų, kai pakliuvau į avariją ir iš naujo turėjau mokytis judėti.
Kartais mane nuveža sūnus, bet nesiskundžiu ir važiuodama traukiniu ar autobusu. Pavyzdžiui, taip šiandien atsidūriau Panevėžyje, ten susitikau su Trečiojo amžiaus universiteto lankytojais, kalbėjau, pasakojau, dainavau. Po to nusipirkau bilietą ir keliavau atgal.
Autobuse galima nusnausti, bet aš žiūrėjau pro langą į pavasarėjančius laukus, sprendžiau kryžiažodžius, paskambinau kam labai reikia, peržvelgiau savo planus, sulaukiau kvietimo Tėvo dieną pagiedoti Išlaužo bažnyčioje, kurią labai myliu.
Galvojau apie trečiąjį sakralinės muzikos „Garbė Visagaliui" konkursą, jo idėja man kilo per pandemiją.
Prašiau dalyvių atsiųsti dvi giesmes ir vieną iš jų būtinai lietuvių kalba (mane žudo angliški žodžiai net mažamečių lūpose). Ir nieko, ir siuntė lietuviškas, ir giedojo, birželio 11 dieną numatytas laureatų koncertas Bernardinų bažnyčioje.
- Įdomu, kaip prasidėjo jūsų suokalbis su provincija?
- Turbūt ir jūs pastebit, kaip pasikeitė pasaulis, kuriame gyvename. Yra daug veidų, kurių aš nebepažįstu, o pasirodo - jie itin populiarūs, labai žinomi, o aš nieko apie juos nesu girdėjusi, nes beveik nežiūriu televizijos; grįžau prie knygų skaitymo.
Matote juk, kaip televizijose, kultūros centruose, teatruose ėmė dominuoti projektai ir juos kurianti bei jiems vadovaujanti kita karta.
Negali nepastebėti, kad į sceną įsiveržė kiti žmonės su visiškai kitu, nei mūsų, skoniu, visiškai kitu mąstymu bei tikrovės supratimu, tad nori nenori iškilo dilema: vytis juos, kopijuoti, kažkokiu būdu imti jaunąją kartą „atsiūlėti"? Nemanau, kad tam užteks gyvenimo ir jėgų.
- Girdėjau, esate giedojusi net 200 Lietuvos bažnyčių. Galbūt atliepiate jums skirtą Dievo planą?
- Antrą Velykų dieną giedojau Kartenos bažnyčioje, ji yra jau 256 - oji mano sudarytame sąraše. Gerai paklausėt, ko aš ten važiuoju, ko aš ten trankausi.
Pasakysiu banaliai: nešu šviesą žmonėms. Giedu tiems pagyvenusiems žmonėms, kurie gal net Vilniuje (aš jau nekalbu apie teatrą ar filharmoniją) nedažnai buvę, - jiems koncerto pusvalandis po Mišių prilygsta šventei.
Jie labai džiaugiasi ir aš pati būnu labai laiminga dar ir dėl to, kad, sakysim, dešimtą ryto giedu kažkur Kartenoje, ir mano balsas skamba. Skamba be mikrofono.
Didžiausia laimė, kai, pasibaigus koncertui, žmonės prieina prie manęs, pasako gerą žodį, dėkoja, tuomet aš gaunu tiek gerų emocijų.
Ir mūsų didieji menininkai, kurie garsina Lietuvą pasaulio scenose, ir mano buvę studentai, aukščiausio lygio atlikėjai, tikrai niekada ten nenuvažiuos. Niekada.
- Kodėl taip manote?
- Todėl, kad jie garsina Lietuvą pasaulyje ir turi labai daug darbo užsienyje. Nemanau, kad jie važiuotų į kokią nors bažnyčią, kur net vargonų arba pianino nesuras, o jei suras, jis greičiausiai bus visiškai išderintas.
Yra bažnyčių, turinčių gerus veikiančius vargonus, bet jos retenybė. Kol kas ūkiškas klebonas pirmiau stogą remontuos, negu pirks muzikos instrumentą, ir jis bus teisus.
Dėl šios priežasties mes su dukra Paulina (ji - smuikininkė, dažnai abi keliaujam koncertuoti) radom išeitį, įsigijusios gerą garso kolonėlę su labai geros kokybės akompanimentu.
Vasarą kiekvienas mano sekmadienis yra užimtas, kiekvieną sekmadienį meldžiuosi ir giedu vis kitoje bažnyčiose, kartais nusitrenkiame kažkur labai toli. O kartais iki reikiamos vietos galiu nueiti ir pėstute. Pavyzdžiui, Vilniaus centre buvusiame Lukiškių kalėjime esu dainavusi bene tris kartus.
Prieš kelerius metus čia vykusio koncerto kaip gyva niekad nepamiršiu. Beje, ten yra nuostabi Šv. Mikalojaus cerkvė, joje nepaprasta akustika.
Prieš koncertą čia vyko nedidelės Mišios, jas aukojo kalėjimo kapelionas Arūnas Peškaitis. Ir aš tose Mišiose meldžiausi su nuteistaisiais, kai kuriais iš jų - net iki gyvos galvos, paskui vienas kitam linkėjome ramybės ir spaudėme rankas.
Tokiai rinktinei publikai pianistas buvo net parengęs dainą iš kalinių repertuaro „Murka". Aš dainavau A.Raudonikio „Švelnumą", Eurovizijos nugalėtojo portugalo S. Sobralio dainą, bet manyčiau, kad stebuklas įvyko, kai giedojau F. Šuberto „Ave Maria". Ši giesmė yra nepaprasta. Ją ne visada pavyksta pagiedoti, bet būna, kad ją baigus kelias akimirkas stoja kurti tyla, niekas neploja.
Vadinasi, tąsyk Angelas glusteli man ant peties. Jaučiau, kad tąkart Lukiškių cerkvėje man turbūt pavyko giesmės dvasią perteikti sudiržusioms širdims.
Paskui kunigas A. Peškaitis man persakė pokalbį su vienu nusikaltėliu, nuteistu iki gyvos galvos: jis dvasiškiui kalbėjo niekad nebūtų nuėjęs į tokį koncertą, jei nebūtų pakliuvęs į kalėjimą; tai sakydamas jis verkė.
Pasak kunigo, paskui jis smarkiai pasikeitė, pradėjo piešti, ir ilgainiui net davė vienuolio įžadus.
Vienąkart metuose, prieš Kalėdas, šis kalinys, kurio aš nepažįstu, bet iš žiniasklaidos žinau, kad, jį suėmus, jo aplinka lengviau atsikvėpė, mane pasveikina ir aš savo ruožtu nusiunčiu ta proga jam atviruką.
Sūnus kartą man priekaištavo, kam aš dainuoju banditams, - galbūt dainuoti jų aukoms būtų prasmingiau, kalbėjo jis, ir, prisipažinsiu, tąkart nesusizgribau, ką atsakyti.
Paklausiau patarimo kunigo, ir jis labai gražiai paliudijo, kad kiekvienas už savo darbus ir nuodėmes atsakysime prieš Viešpatį.
- Ką tartumėt apie žmones, kurie miestelių bažnyčiose mielai klausosi jūsų dainavimo? Gal vargo prispausti, gal jaučiasi nereikalingi ir užmiršti, gal nusivylę politikais, kurie vairuoja Lietuvą nežinia kokia kryptimi?
- Jie nėra įsitraukę į politiką kaip daugelis, gyvenančių mieste, ir jiems greičiausiai nė motais nei teatralų manifestacijos dėl jiems neįtinkančio vadovo, nei prezidento stojimas į partiją Sąjūdžio aušroje,- jie gyvena savo mažus nepretenzingus gyvenimus.
Kartais internete bendrauju su Angelų grupe, jungiančia dalyvius iš visos Lietuvos, ir matau, kad jų akiratyje - visiškai kitos bėdos ir problemos.
Pavyzdžiui, gyvenantis Mosėdyje žmogus išgyvena dėl besiveršiuojančios karvutės, kitas smalsauja, kada geriausias laikas kopūstus ar svogūnus sodint, - globalios problemos jiems nerūpi, o jei rūpi, jie nelinkę kalbėti apie jas.
Miestelių bažnyčiose daugiausia susirenka pagyvenusių vyrų ir moterų, neretai suvargusių, matyt, kamuojamų ir ligų, bet žinot, ką pastebėjau?
Kad ir kokia būtų auditorija, bet jeigu netaupai savęs ir atiduodi visas jėgas, tarp tavęs ir jos užsimezga abipusė jungtis, tarytum tiltas, kuriuo vyksta apsikeitimas emocijomis. „Publika ne kvaila,- sakydavo režisierė Vlada Mikštaitė, - ji viską supranta". Jei tu kažką darysi iš visos širdies, tavo pastangos būtinai palies žmogaus širdį.
- Ir, anot jūsų, įvyks mažas stebuklas?
- Šioje srityje nepralenkiamas buvo mūsų maestro Virgilijus Noreika, dainavęs iki 82 metų, galima sakyti, iki pat mirties.
Būdavo, išeina į kaimo klubą su fraku, ir matai, kaip akimirksniu pavergia publiką. Matyt, jam labai reikėjo auditorijos, jam reikėjo būti su žmonėmis. Dabar ir pati pradedu galvoti, kad galbūt ir man šito reikia. Būna, nesulaukusi kvietimo, imu pati ir skambinu į kokią nors bažnyčią.
- Žinau, jums teko augti tremtinių šeimoje. Ar būna, kad kokiais nors gyvenimo momentais praeitis, giminės istorija jus prisivytų, sugrįžtų į šiandieną?
- Iš mano tėvelio Leitų giminės yra likusios tik dvi tetos - Bronė Šmigelskienė ir Genovaitė Klimienė, jai prieš savaitę sukako 96 metai. Ir įsivaizduokit, kokių stiprių žmonių esama: ji dar nuneša karvėms pagirdyti vandens, pasilenkusi ravi daržus ir neserga jokiomis ligomis. Tokius žmones reikėtų sveikinti kiekvieną dieną.
Na, o prieš porą metų minėjome mano tėčio Albino Leitos 100-ąsias gimimo metines.
Jis partizanavo Omo pravarde, išduotas saviškio, buvo kalinamas (žinau, kas jį išdavė, mačiau jo teismo proceso dokumentus) ir dešimt gražiausių savo gyvenimo metų praleido tremtyje Irkutsko srityje. Apie karą, trėmimus tėtis man pasakodavo nedaug.
Kai, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, KGB archyvuose perskaičiau apie jo patirtus kankinimus per tardymus, buvau pajutusi norą rašyti atsiminimus, papasakoti, kad mano tėtis turėjo nepaprastai gražų balsą. Jisai taip dainuodavo kalėjime, kad jo ateidavo pasiklausyt prižiūrėtojai, paskui duodavę maisto vienu kąsneliu daugiau ar parūpindavę kokių nors minimalių lengvatų. Balsas tėčiui padėjo išgyvent.
Nors jis partizanavo neilgai, tačiau su dideliu jauduliu ėjau žiūrėti filmo „Poetas". Tiesa, vaidybinė juosta „Ekskursantė", pasakojusi apie panašaus laikmečio likimus, man paliko didesnį įspūdį.
- Kas nutiko, kad liovėtės rašiusi prisiminimus?
- Matot, rašytojai turi rašyt, batsiuviai turi siūt, dainininkai turi dainuot. Dieve, kiek dabar prileista knygų... Labai daug esu skaičiusi prisiminimų, tarp jų ir buvusios mano dėstytojos Giedrės Kaukaitės knygą „Mano Eldoradas".
Dievas jai nepagailėjo talentų. Poetė Ramutė Skučaitė man irgi pataria visa, ką prisimenu, užrašyti, paskui visa, kas nesvarbu, savaime atsisijos, tačiau aš dvejoju, ar kam bus įdomu, jei akademijos studentai nežino net solistės Gražinos Apanavičiūtės... Jiems neįdomi arti Anapilio esanti karta.
- Tada smalsu, kuriam tikslui fiksuojate visas bažnyčias, kuriose esate giedojusi?
- Galvoju, gal ateis toks laikas, kai nebevažinėsiu, gal tuomet ir pradėsiu rašyti atsiminimus. Daug mačiau ir bažnyčių, ir kunigų, ir apeigų, tad ir užsirašau, kad nepamirščiau, kas nutiko nepaprasta lankantis vienoje ar kitoje šventovėje.
Pavyzdžiui, prieš 20 gal metų po koncerto Kidulių bažnyčioje viena labai protinga močiutė visiems atlikėjams atnešė iškepusi karšto kugelio skardą. „Taigi jūs, vaikai, esate alkani", - pasakė.
Mes šito neužmiršime niekada. O Tūbinių Dievo Apvaizdos bažnyčios tikintieji yra kviečiami į pamaldas ne skambinant varpais, o daužant būgną. Niekad nieko panašaus nebuvau regėjusi.
- Gyvenimas yra geras, kartojote kaip maldelę savo feisbuko paskyroje. Iš tikrųjų taip manote, ar tik bandote save tuo įtikinti?
- Taip, gyvenimas yra geras. Dėl ko geras? Ant mūsų namų nekrenta bombos, mes kalbamės, aš geriu kavą, galiu nueiti į kiną, koncertą ar teatrą, - yra žmonių, kurie to negali, yra labai daug jaunų žmonių, sergančių įvairiomis ligomis. Kai žinai, ką reiškia po avarijos išlipti savo kojomis iš lovos, supranti, kad paprasčiausi dalykai yra didelė dovana.
Gyvenimas yra geras, kol mes galime kalbėti, bendrauti, padėti vieni kitiems, tarp jų ir išgyvenantiems karo baisumus ukrainiečiams, kol niekas namie netrukdo mums kurti, mokytis, nešti šviesą.
Gyvenimas yra geras, nes aš dar turiu ką jame veikti, aš dar turiu nemažai planų. Dar noriu kažką labai gražaus įrašyti, kol skamba balsas. Kol dar galiu dainuoti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą