Povilas VASILIAUSKAS, Klaipėdos meras (1990-1992 m.)
“Sovietmečiu vasaros viduryje būdavo švenčiama ne Jūros šventė, o Žvejo diena. Po Nepriklausomybės atkūrimo pirmą kartą Jūros šventė buvo švenčiama 1991 metais.
Artėjant Klaipėdos 740 metų sukakčiai miesto kultūrininkų bendruomenėje buvo imta brandinti mintis pradėti minėti miesto gimtadienį, atnaujinti Tarpukariu švęstą Jūros šventę. Taip ir buvo apsispręsta 1991 metais surengti jubiliejinės Jūros šventės, skirtos miesto 740- mečiui, repeticiją – pirmąją po Nepriklausomybės atkūrimo Jūros šventę.
Į šventę buvo pakvieti mūsų bičiuliai iš Karlskronos, Liubeko. Kažkam kilo mintis per pagrindinį šventės renginį Teatro aikštėje Jūros šventės ir miesto gimtadienio proga padovanoti miestiečiams tortą! Koks gimtadienis be torto! Daug laiko praėjo, šventės detalės išbluko iš atminties, tačiau ir dabar akyse stovi vaizdas kaip per pilnutėlę Teatro aikštę buvo nešamas didžiulis tortas (ant torto formos platformos sukrauti šimtai torto pyragėlių)!
Nors tortą lydėjo gausi palyda...tortas sceną pasiekė gerokai „apvalgytas“ , jis buvo išsidalintas pačiu demokratiškiausiu būdu – pakako visiems!
Buvo labai karšta, buvome jauni, drąsūs, džiaugėmės ir negalėjome atsidžiaugti ką tik atgauta Nepriklausomybe… ir tortu Miesto Gimtadieniui ir Jūros šventei.
Repeticija pavyko, sekančiais metais per Jūros šventę buvo gražiai paminėta garbinga Klaipėdos miesto sukaktis – 740 metų. „
Benediktas Petrauskas, Klaipėdos meras (1992-1994 m.)
© Egidijaus Jankausko nuotr.
"1992 metais pirmą kartą šventėme 740-ąjį miesto jubiliejų. Buvo sudaryta speciali komisija. Programoje daug dėmesio skyrėme istorijai ir atminčiai. Daug prisidėjo vokiečių (memelenderių) draugija. Buvo sukurtas atminimo ženklas. Vyko daug kultūrinių renginių, pramogų.
Būtent tais metais buvo patvirtintas miesto herbas, vėliava, kurią kėlėme per miesto gimtadienį. Į šventę atvyko svečių iš kaimyninių valstybių.
Tuo metu asmeniškai vykau į Vokietijos Liubeką, taip pat Švediją, kad pasisemčiau patirties, kaip tokios šventės organizuojamos.
Prisiminimai puikūs. Buvo daug renginių, koncertų, atidarymo kalbų. Reikėjo skubėti, kad visur spėtum. Jau tuomet plaukėme į jūrą pagerbti jūrininkų. Dėjome vainikus.
Pirmą kartą, pagal kitų šalių tradicijas, buvo surengtas mero vakaras. Tuomet jis dar nesivadino padėkos. Buvo pirmas blynas, pakviesti įmonių vadovai, užsienio svečiai.
740-ojo jubiliejaus proga buvo išleista unikali knyga apie Klaipėdą su gražiausiomis Vytauto Karaciejaus, kitų autorių nuotraukomis.
Lietuvoje beveik nebuvo spaustuvių, galinčių atspausdinti spalvotą knygą. Spausdinome Švedijoje, vežėme lapus į Klaipėdą. Sauliaus Jokužio spaustuvėje net naktimis lapai buvo rišami į knygą.
Šiandien labai keistai skamba, bet tuo metu Jūros šventėje trūko alaus. Aludariai neturėjo tokių pajėgumų. Nespėdavo gaminti, nebuvo vienkartinių taurių, nors šventėse Vokietijoje tuo metu į kiekvieną alumi prekiaujančią palapinę jau buvo įvestas vanduo bokalams plauti.
Alaus nebuvo, bet išgėrusių žmonių buvo nemažai. Ir tikrai po šventės laukdavom lietaus, nes po jos mieste šlapių kampų tikrai būdavo."
Vytautas Čepas, Klaipėdos miesto tarybos pirmininkas (1990-1995 m.)
Irmanto Sidarevičiaus nuotr.
"Kaip psichologas, niekada nebuvau masinių renginių gerbėjas. Man labiau patinka kamerinė aplinka. Tačiau, kaip sakė romėnai, žmonėms reikia duonos ir renginių. Tokios šventės reikalingos 95 procentams.
Duonos prieš trisdešimt metų daug nebuvo. Ekonominė blokada. Visko trūko. Jūros šventės tradicija taip pat buvo nutrūkusi. Tačiau poreikis šventei buvo, vyrai norėjo išgerti šventinio porterio, o ne kasdienio žigulinio.
Kažkas atėjo, pasiūlė atgaivinti šventę. Susirinkom gal prieš mėnesį, jokios atskiros komandos nebuvo. Savo jėgomis, Savivaldybėje, kaip mokėjome, taip padarėme.
Tiek daug žmonių kaip dabar šventėje nebuvo ir prekyba mugėje vyko paprasčiausiais masinės gamybos daiktais, mokesčio prekybininkams nebuvo.
Tačiau buvo linksma, policija turėjo nemažai darbo. Žmonėms reikėjo nuimti susikaupusią įtampą.
Po šventės gavome daug skundų, kad nevyko sovietmečiu populiarus paradas, kai gatvėmis važiuodavo specialiomis dekoracijos papuoštos mašinos, laistydavo žmones vandeniu. Linksmindavo Neptūnas, kosmonautai ir kiti personažai.
Tuomet nenorėjome kopijuoti Rio de Žaneiro karnavalo. Be to, miesto įmonės jau buvo privatizuotos, nebuvo kaip priversti puošti mašinas ir dalyvauti tokiame parade.
Po pirmos šventės mieste išryškėjo tualetų problema. Visas senamiestis ir net mano buto durys buvo apdergtos. Miestas smirdėjo visą mėnesį.
Kitais metais per ryšius Benediktas Petrauskas padėjo, gavome vieną biotualetą iš Švedijos. Tačiau aišku, kad tai situacijos neišsprendė. Dar po metų tualetų buvo gal 10...
Dabar gyvenu ne Klaipėdoje. Paskutiniais metais Jūros šventėje nesilankiau, tačiau šiemet planuoju atvažiuoti. Jūros šventė tikrai tapo bene svarbiausiu Lietuvos vasaros renginiu."
Eugenijus Gentvilas, Klaipėdos meras (1997-2001 m.)
Stasio Žumbio nuotr.
"Gaila, kad šiemet negalėsiu dalyvauti Jūros šventėje. Išvykstu aplankyti dukros į Švediją.
Prisimenu, kad man būnant Klaipėdos miesto meru Jūros šventė buvo didelis iššūkis. Tuomet tai buvo masinis balius. Žiniasklaida tuo laikotarpiu apie šventę daugiausia domėdavosi, kiek girtų sulaikyta, kiek muštynių įvyko. Tai skaitant kildavo net klausimas - ar Jūros šventė buvo, ar nebuvo?
Norėjosi naikinti tą tradiciją. Reikėjo užimti, paįvairinti programą. Tuomet išplėtėme ir šventės „geografiją“. Net pietiniuose miesto rajonuose buvo pradėtos organizuoti krepšinio aikštelių šventės, kiti renginiai.
Buvo siekiama žmones išskaidyti iš miesto centro. Ieškoma įvairesnių renginių. Danės upėje karinis jūrų laivynas demonstravo savo kateriukus, gumines valtis. Tokia buvo tada Lietuvos kariuomenė. Ką galėjo, tą parodė.
Laipsniškai ėjome civilizuotos šventės kryptimi. Būtent tuo metu buvo įkurtą atskira įstaiga, kuri rūpinosi šventės organizavimu. Šiandien tai „Klaipėdos šventės“, kuri įgavo daugiau funkcijų ir rūpinasi miesto šventėmis. Tai pasiteisino.
Iki man tampant meru, buvo taip: ką nori, tą daryk, nenori - nedaryk.
Kai atsirado nuolat veikianti organizacija, ji turėjo duoti rezultatą.
Dar tuomet mes pirmą kartą ėmėme reklamuoti Jūros šventę užsienio žiniasklaidoje. Dėjome nedideles reklamas Vokietijoje, Švedijoje. Tikėjomės patraukti turistų ir, jei tuo metu svečiai neatvažiavo, tai tikrai sužinojo, kad yra Klaipėda, didžiausia miesto Jūros šventė.
Šiandien reikia sutikti, kaip konstatuoja Vytautas Grubliauskas, kad tai nebėra budulių šventė, jiems tokiose šventėse nebe vieta.
Tai rodo visos Lietuvos visuomenės pokytį.
Matau, kad per įvairius laikotarpius organizuojant šventę klaipėdiečiai parodė daug išradingumo. Džiaugiuosi, kad ir man prie tų pokyčių teko prisidėti."
Rimantas Taraškevičius, Klaipėdos meras (2001-2011 m.)
Egidijaus Jankausko nuotr.
"Labiausiai įsiminusi šventė, tai, be abejonės, 750 metų Klaipėdos jubiliejus 2002 metais. Ją pakartoti tikai vargu ar įmanoma.
Tokios masės žmonių koncertuose nebuvau regėjęs niekada. Niekas tiksliai suskaičiuoti negalėjo, bet buvo vaizdas, kad atvyko visa Lietuva.
Tuomet kilo beprotiška idėja pasikviesti kaimyninių valstybių prezidentus, ir jie atvyko.
Kartu su Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi Jūros šventėje tais metais apsilankė Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga, Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnievskis, Estijos prezidentas Arnoldas Riutelis.
Finansinės miesto galimybės buvo daug mažesnės nei šiandien. Tuomet šventei jėgas surėmė visi.
Labai visus sutelkė buvęs Pramonininkų konfederacijos prezidentas a. a. Bronislovas Lubys. Jis pramonininkus paskatino prisidėti ir paremti.
Lietuvos kino studija pastatė miesto centre pilies dekoraciją, renginį transliavo ir nemokamai reklamavo LRT.
Per dešimt metų man einant mero pareigas buvo ir kitų įsimintinų švenčių. Įspūdinga buvo ilgiausia stalų alėja Herkaus Manto gatvėje ir įvairių šalių virtuvės, tačiau dėl didelio užimtumo pačiam teko mažai matyti pačių svečių.
Svarbiausia tradicija visada buvo pagerbti žuvusius „Linkuvos“ jūrininkus Skulptūrų parke. Nežinau, kaip bus šiemet, nes ten aptverta, vyksta remontas. Taip pat tradiciškai dalyvauju vainikų nuleidimo ceremonijoje Baltijos jūroje. Šiemet labai graži idėja iškelti Klaipėdos vėliavą. Tai jau padariau ir namie, ir darbe."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą