Justė Navalinskė: „Linkiu nenustoti gyventi, rasti dėl ko atsikelti ryte ir priimti save visą“
Patyrusi perdegimą darbe, išgyvenusi itin sunkią depresiją ir skyrybas, Justė surado jėgų grįžti į gyvenimą ir šiandien daugumą moterų įkvepia pokyčiams. Su Juste kalbamės apie sugrįžimą į save, keliones, meilę Egiptui ir kainą, kurią teko sumokėti už susigrąžintą pilnatvės jausmą.
Juste, kaip mergina iš Baisogalos atsidūrė Klaipėdoje?
Po Baisogalos pirmiausia buvo Vilnius, o jau iš sostinės - atsidūriau Klaipėdoje. Labai gerai prisimenu: buvo 2008 metų lapkričio antra diena. Atsikrausčiau į šviesaus atminimo dainininko Rolando Janavičiaus butą Galinio Pylimo gatvėje, kurį išsinuomojau.
Dirbau „Lietuvos draudime“, atvažiavau kaip Vakarų regiono vadovė. Planas buvo toks: išbūsiu čia metus ir grįšiu į Vilnių su VIP klientais dirbti, nes uostamiestyje dirbau su brokeriais. Bet sutikau savo būsimą, dabar jau buvusį vyrą ir visi planai subyrėjo.
Panašu, kad darbas draudimo kompanijoje nebuvo iš svajonių darbo lentynos?
Po draudimo išėjau į dekretą. Dar būdama ten jau buvau patyrusi perdegimą. Išėjau, gimė vaikas ir po dekreto nebegrįžau. Tada atidariau dėvėtų drabužių parduotuvę. Tačiau gyvenime trūko panašiai mąstančių moterų bendrystės, ir taip atsidūriau moterų bendruomenėje.
Susipažinau su vienu vyruku ir sutarėme, kad pradėsiu atstovauti jo veiklai - organizuoti seminarus, konsultacijas. Labai gerai prisimenu, jis sako: „Juste, kaip tu čia, Klaipėdoje, surenki tas moteris?“ Aš tiesiog tuo tikėjau, pasakojau kitoms. Susirinkdavo pilnos salės, po du šimtus žmonių.
Jo dėka patikėjau, kad galiu daugiau. Pradėjau organizuoti seminarus Nomedai Marčėnaitei, Sigutei Ach, Vaidui Arvasevičiui ir kitiems lektoriams. Tais laikais dar nebuvo jokių „Zoom“ programėlių. Pavyzdžiui, Nomeda darydavo seminarus tik Vilniuje, o aš pasikviečiau ją į Klaipėdą. Žiūrime - susirinko. Tada Palanga, tada per visą Lietuvą pradėjome važinėti: Kaišiadorys ir panašiai. Iki kovidinio laikotarpio aš tik tuo ir užsiimdavau - organizuodavau mokymus, seminarus, stovyklas. Man pačiai tai buvo labai įdomu, kartu ir pati augau.
O kas atsitiko per pandemiją? Kada ir dėl kokių priežasčių panirai į krizę? Pas mus įprasta apie tai nutylėti, kapstytis pačiam pasislėpus. Nutarei tai daryti viešai socialiniuose tinkluose. Tam juk reikia didelės drąsos.
Pati nežinau, iš kur tos vidinės drąsos turiu. Tuo metu lankiau psichoterapiją, nes man visada buvo įdomu analizuoti, tirti, suprasti. Negaliu ko nors siūlyti kitiems, jei pati neišbandžiau. Esu „pardavėja“ iš prigimties, nesvarbu, ką parduočiau, bet jei pati netikiu - negaliu.
Kovidas buvo riba, kai supratau - aš esu žmogus, kurio negalima uždaryti. Mano pamatinė vertybė yra laisvė. Ne ta prasme, kad darau ką noriu, bet man reikia galimybės išeiti, veikti, bendrauti. Buvo labai blogai. Tuo metu dar įstojau mokytis floristikos.
Gyvenimas sustojo. Perdegimas atslinko kartu su kovidu ir seminarais. Finansiškai sekėsi gerai, tiesiog puikiai, bet sveikatos prasme viskas ritosi žemyn. Seminarų atsirado labai daug, beveik kiekvieną vakarą, po 4-5 per savaitę. Žmonių srautai begaliniai, jie man skambindavo, o aš pasiekiau tokį lygį, kad pamačiusi skambutį nebegalėdavau atsiliepti. Sukaupdavau krūvą praleistų skambučių ir tik vakare prisiversdavau perskambinti.
Tikiu, kad Dievas visada mums padeda, tačiau ne visuomet mums suprantamais keliais ir būdais, bet tu privalai pirmą žingsnį žengti pati.
Mano psichoterapeutė vieną dieną pasakė: „Juste, jūsų ribos yra labai plačios, bet jūs jų nebejaučiate. Šiandien einate pas psichiatrą.“ Suorganizavo konsultaciją. Pasakė, kad man - perdegimas ir depresija. Krito svoris, negalėdavau valgyti, pusę sumuštinio vos įveikdavau, nes tiesiog kąsnis strigo gerklėje. Tai buvo grynas darbinis stresas. Atsiguldavau ant stalo pavargusi, bet negalėdavau miegoti, nuolat verkdavau.
Ar išgirsta diagnozė šokiravo?
Baisiausia buvo išgirsti patį žodį „depresija“. Juk dirbau su specialistais, organizavau psichologų seminarus, o pati susirgau - man tai buvo didžiausia gėda. Turėjau daug stigmų. Kai pradėjau sveikti, supratau, kad žodinė psichoterapija nebetinka, nes gali kalbėtis kiek nori, bet tai mane vesdavo tik į dar gilesnę analizę ir dar didesnį grimzdimą.
Atradau kūno psichoterapiją pas Aleksandrą Giršoną Vilniuje. Pirmą kartą nuvažiavusi, seminare, tarp svetimų žmonių, kur jaučiausi saugiai, išdrįsau viešai pasakyti: „Man - depresija.“ Pamačiau, kiek daug žmonių dalijasi panašiomis patirtimis. Supratau, kiek daug stigmų ir nesupratimo yra apie šią ligą. Sakoma: „pašokinėk į šaltą vandenį - pasveiksi“, „čia tinginių liga“. O aš negalėjau absoliučiai nieko, mano dugno riba buvo pasiekta.
Viešinimas nebuvo sąmoningas būdas gydytis, tai buvo vidinis poreikis laužyti stigmas. Smegenyse tiesiog nevyksta tam tikri procesai, nesigamina serotoninas - tai cheminės reakcijos, o ne tiesiog „nori būti laimingas - būk“. Man reikėjo vaistų.
Kai pradėjau juos vartoti, atradau sau tinkančią terapiją, tada dar dailės terapiją. Ir pradėjo gerėti. Pradėjau miegoti, nes anksčiau pabusdavau pirmą nakties ir iki penkių ryto negalėdavau užmigti. Nemiga - vienas iš depresijos požymių.
Tada dar nebuvo Egipto? Kaip jis atsirado tavo gyvenime?
Egiptas atsirado tada, kai pradėjau gyti. Viena mano kolegė, kurią kviesdavau į Klaipėdą, organizavo stovyklą Egipte. Tai buvo pirma ir paskutinė jos stovykla (iki šiol) šioje šalyje. Kadangi ją pažinojau ir jau buvau tokios būsenos, kai norėjau dirbti su savimi, palikau vaiką su tėčiu ir išvažiavau dvylikai dienų. Buvo didelis iššūkis - leisti sau išvažiuoti, juk esu „gera mama“.
Buvo vidinė trintis, bet man to reikėjo. Labai pamilau Egiptą. Man ten būdavo gera tiesiog važiuoti mašina ir žiūrėti pro langą. Pajutau kažkokį nenusakomą ryšį su šia šalimi. Po pusantro mėnesio grįžau su savo vaiku dvidešimt vienai dienai. Buvome Hurgadoje, nuvažiavome į Kairą, parodžiau vaikui piramides. Dar labiau panirau į tą šalį.
Kovidas buvo riba, kai uždaryta namuose supratau - aš esu žmogus, kurio negalima uždaryti. Mano pamatinė vertybė yra laisvė.
Didysis lūžis įvyko po metų, kai išvažiavau į britų mokytojų stovyklą Luksore. Gavau naujienlaiškį apie „Dance Luxor“ - tokio pavadinimo ir užteko. Luksoras, šventyklų miestas, Nilas, karalių kapai - man tai buvo „vau!“ Per sekundę priėmiau sprendimą keliauti. Buvau tokia vienintelė, kuriai anglų kalba ne gimtoji. Britai, škotai, kanadiečiai... Pirmas dvi dienas verkiau, nes nieko nesupratau. Pabėgti negalėjau, teko išbūti. Tada ir įvyko mano didysis lūžis bei didžioji meilė Luksorui.
Kaip ji pasireiškė? Daug kas sako, kad Egiptas - tai šiukšlynų ir lūšnynų šalis, kad ten galima tik viešbučio teritorijoje būti, kur viskas įskaičiuota.
Taip, yra šiukšlynų, bet tai, kaip ten jaučiausi, kokios mano dalys suaktyvėjo... neįtariau kiek daug nepažintų, neatrastų dalykų manyje gyveno! Egipte labai gražiai išlenda šešėlinės žmogaus pusės. Egiptas man nėra Hurghada ar Šarm al Šeichas, tai turistų miestai. Mano Egiptas yra Luksoras. Jame, jo šventyklose, aš jaučiuosi sava, pilna, išsipildžiusi.
Tai nepaaiškinama žodžiais, vyksta kažkokia transformacija. Po stovyklos supratau, kad noriu moterims parodyti kitokį Egiptą. Lapkričio pradžioje prasidės jau devintoji mano organizuojama kelionė.
Ar tos kelionės ir tavo gijimas netapo skyrybų priežastimi? Ar tiesiog supratai, kad gyvenime tiesiog baigėsi vienas etapas?
Ir tapo, ir ne. Nebuvo taip, kad atsirado kitas žmogus ir todėl skyriausi. Supratau, kad mes esame visiškai skirtingi žmonės ir mūsų, kaip partnerių, kelias baigėsi. Mes abu tai supratome. Jis nuostabus žmogus ir tėvas, bet mes skirtingi. Skyrybos buvo draugiškos, bet vis tiek skausmingos, nes tai ilgų metų istorija. Tai buvo dar vienas lūžio momentas.
Kaip vaikas priėmė šį faktą? Vaikai skyrybas išgyvena skaudžiausiai.
Mes jau anksčiau turėjome krizę šeimoje, prieš septynerius metus. Tad antrą kartą tai išgyventi buvo lengviau. Kartais paklausiu, ar norėtų, kad gyventume kartu, atsako - ne. Nes vaikai jaučia tą įtampą, kai tėvai nesipyksta, bet tarp jų nieko nebėra.
Po visų tų išgyvenimų mano gyvenimas pasisuko link moterų stovyklų Egipte organizavimo. Šiandien jaučiu vidinę laisvę, priimu save tokią, kokia esu: su visais sluoksniais. Luksoras yra miestas, kuriame augu sieksniais, ten sutikti žmonės, patirtys, atveriamos namų durys ir t. t. praplečia mano pasaulio suvokimą.
Esi santykyje su egiptiečiu. Kodėl nepasidžiaugei tuo viešai?
Žmonės vis dar yra konservatyvūs. Saugau šį santykį, jis man labai svarbus. Tai liečia ne tik mane.
Grįžkime prie moterų, kurios keliauja į tavo stovyklas Egipte. Kaip įvyksta tas didysis leidimas būti sau tokia, kokia esi iš tiesų? Ar lietuvėms sudėtinga savyje pramušti ledus?
Dažniausiai moterys verkia iš gailesčio sau. O čia jos verkia iš visiškai kitokios energijos, iš kitokio jausmo. Tai tarsi savęs apdovanojimas. Ašaros juk veržiasi ne tik todėl, kad yra blogai - jos kyla iš to, kad tu pagaliau susitinki su savimi. Kad po daugelio metų pagaliau sau leidi jausti. Stovi priešais skulptūrą ar šventyklą, ir ašaros pačios rieda, nors protu net nesupranti, kas vyksta. Tiesiog leidiesi į tą vidinę transformaciją.
Kokius šešėlius dažniausiai su savimi atsiveža lietuvės? Dėl kokių priežasčių jos vyksta į tavo organizuojamas stovyklas?
Labai skirtingai. Yra moterų, kurios tiesiog nori aplankyti tam tikras istorines vietas, jas domina šventyklos, faraonų kapai, bet jos nenori keliauti su didele mase žmonių, todėl renkasi mažą moterų stovyklą. Yra tokių, kurios atvažiuoja ieškodamos savęs pažinimo, dvasingumo - joms Egipto simboliai atveria asmeninius kelius.
Taip, Egipte tos šešėlinės pusės labai gražiai išlenda. Ir aš pati nesu išimtis. Jeigu gyvenime tave kažkas erzina arba tu labai tai neigi, Egipte tai būtinai išlįs. Šimtu procentų. Tas šešėlis pasirodys ar per santykį su kambarioke, ar per konfliktą grupėje, ar per kokį nors vietinį gidą. Būna visko.
O kaip dėl dėmesio moterims? Minėjai, kad ten ypač suaktyvėja seksualumo, moteriškumo temos.
Šios temos stovyklose tikrai labai stipriai pasikelia. Mes, moterys - ypač lietuvės, - esame tarsi neišmylėtos: tėvų, vyrų. Ir čia jokiu būdu nenoriu kaltinti tėvų ar mūsų vyrų. Tiesiog nebuvome labai apdovanotos dėmesiu ar komplimentais. Dauguma taip užaugo. Tai lėmė mūsų istorija, kultūra - karai, sunkūs darbai, tremtys ir panašiai. Gyvenimas taip susidėliojo, kad švelnaus dėmesio mūsų moterims labai trūksta.
O Egipte jos staiga visa tai gauna. Ten juk absoliučiai visur dirba ir aptarnauja vyrai. Kad ir kur nueisi - visur vien vyrai. Ir tada išlenda tas mūsų lietuviškas nepripratimas prie dėmesio. Mūsų moterų pirminė reakcija būna: „Aš pati atsidarysiu duris! Aš pati pasidarysiu, nepalauksiu!“ - nors tie vyrai mielai eina, atidaro, padeda.
Mano Egiptas yra Luksoras. Jame, jo šventyklose, aš jaučiuosi sava, pilna, išsipildžiusi.
Mandagus vyrų dėmesys moteris labai gydo. Jis moko natūralaus, o ne dirbtinio moteriškumo. Moko ne kažkokių dirbtinių praktikų, o tiesiog tikros, natūralios savivertės. Pajautimo, kad aš esu moteris ir aš esu to verta. Man nereikia nieko daryti, užtenka tiesiog tiek, kad esu gimusi moterimi. Viskas. Šie momentai būna labai stiprūs ir jos iš tikrųjų ten laisvėja, gyja.
Kokį patarimą turi toms, kurios kenčia, bijo viešumos, bijo priimti sprendimus dėl vaikų ar finansų ir niekaip nepradeda eiti keliu, kuriame susigrąžintų save, prisipildytų?
Pirmiausia - nedaryti drastiškų sprendimų. Vertėtų šiek tiek atsitraukti, išvažiuoti į stovyklą, į vienuolyną ar bet kur kitur, kad pamatytum situaciją iš šalies. Ir atsargiai su tuo dvasingumu, kuris dabar visur propaguojamas! Tikrasis dvasingumas atsiveria kasdienybėje: tavo buityje, darbe, šeimoje. Išlikti sąmoningai reikia čia, o ne tik rateliuose, moterų būreliuose etc.
Nes grįžus po stovyklos gerai gauni per kepurę nuo kasdienybės ir tai yra tavo patikrinimas. Jei yra galimybė išsaugoti šeimą - aš visada už tai. Bet reikia būti sąžiningai su savimi: ne iš kaltės ar baimės, o iš žinojimo. Man tiesiog vieną šeštadienio rytą atėjo žinojimas - viskas. Ir tai nereiškia, kad nebuvo abejonių po to, bet tas vidinis žinojimas buvo stipresnis.
Linkiu moterims nenustoti gyventi, rasti dėl ko atsikelti ryte ir priimti save visą - su tamsiomis ir šviesiomis pusėmis.
Juste, kaip manai, ar ta didžioji transformacija moters gyvenime, tai, kas nutiko su tavimi, yra tavo pačios pastangų rezultatas ar galbūt vedimas iš aukščiau?
Visuma abiejų. Tikiu, kad Dievas visada mums padeda, tačiau ne visuomet mums suprantamais keliais ir būdais, bet tu privalai pirmą žingsnį žengti pati. Matydama moterų pokyčius, tai, kaip per savaitę pasikeičia moterų veidai saulėtame Egipte, kaip pratrūksta viskas, kas viduje susikaupė, aš prisimenu save. Ir negaliu nieko nedaryti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą