Kai gerumas netelpa širdyje: klaipėdiečiai, uždegę laikinų namų šviesą šimtams ukrainiečių

Nuo prasidėjusio karo žiaurumų besitraukiančioms ukrainiečių šeimoms vienas iš svarbiausių dalykų pirmosiomis dienomis buvo rasti laikiną pastogę svečiose šalyse. Kai kurių aktyvių ir noru padėti spinduliuojančių žmonių dėka jie rado savo laikinus namus mūsų mieste.

Kalbuosi su dviem jaunais, energingais klaipėdiečiais, labadaros ir paramos fondo „Artimas Artimas“ sumanytojais ir įkūrėjais Arturu Truš ir Tomiu Paulausku.

Kokiomis aplinkybėmis atsirado fondas „Artimas Artimas“ ir kas paskatino jį įkurti?

Tomis Paulauskas: Iš esmės fondas pradėjo veikti dar ne fondo juridine forma iškart po vasario mėnesio įvykių, kai Arturas nieko nelaukdamas jau pirmomis karo dienomis išlėkė prie Ukrainos-Lenkijos sienos pasiimti savo draugų ir pažįstamų.

Arturas Truš: Pradžia buvo chaotiška. Turėjau tam tikrų darbinių santykių su Ukraina. Prasidėjęs karui buvo lyg šaltas dušas - netikėjau, kad taip gali nutikti. Kelias dienas prieš karą susirašinėjau su draugais iš Australijos ir jiems ramiai dėsčiau, kad kažkokia nesąmonė, karo tikrai nebus.

Sulaukiau pagalbos šauksmo iš Ukrainoje esančių žmonių, su kuriais siejo darbiniai santykiai, kad jiems padėčiau, ištraukčiau juos iš ten. Nieko nelaukdamas pradėjau skambinti, ieškoti, kaip tai galima padaryti. Bendravau su Aurimu Mockumi. Tuo metu dar nieko nebuvo. Tada teko nuvažiuoti ir patiems parvežti pirmą šeimą. Radome jiems vietą apsistoti. Veždami pirmą šeimą ir pamatę Ukrainos-Lenkijos pasienį mes supratome, kokio didelio masto yra siaubas. Žmonės, kurie atvažiavo iš Ukrainos iki sienos iš Lvovo pusės, papasakojo, kokia sudėtinga yra situacija ir kaip yra blogai. Supratome, kad vienos šeimos parvežimu negalime apsiriboti, reikia padėti ir kitiems. Atsirado pirmos šeimos draugai bei jų draugų draugai, kuriems irgi reikėjo padėti. Aišku, padėjom.

Buvo pati karo pradžia ir nemažai ukrainiečių dar turėjo santaupų, kad galėtų išsinuomoti būstą. Ir mes radome gerus variantus jiems, padėjome. Netrukus pajautėme, kad butų nuomos kainos ėmė sparčiai kilti, specialūs fondai, kurie dirbo su būsto paieška ukrainiečiams, irgi nebeturėjo variantų. Būsto poreikis ukrainiečių šeimoms vis didėjo.

Tada ukrainiečių FB grupėje parašiau, kad ieškantys būsto kreiptųsi pagalbos. Nes tuo metu su Klaipėdos savivaldybe jau buvome aptarę galimybę įleisti ukrainiečių šeimas į tuos butus, kurie yra kritinės būklės ir negyvenami. Aišku, kad butai buvo apgailėtini.

Kodėl visa tai išsirutuliojo į fondo atsiradimą? Buvo nustatytos tam tikros sąlygos, kas galėjo pretenduoti į tuos butus. Moterys turėjo būti be vyrų, be pajamų, bet jau gavusios arba turinčios susitarimą, kad gaus darbą Lietuvoje ir turės už ką mokėti komunalinius mokesčius.

Šeimoms, kurios čia atvažiuodavo, reikėjo išaiškinti, ką reikia padaryti, kad galėtų pretenduoti į tuos butus.

Mes jau po pirmo, antro buto supratome, kad reikia labai daug mūsų pagalbos. Butai nebuvo išvalyti, tapetų nėra, baldų nėra, tualetų nebūdavo, vanduo užsuktas. Supratome problemos mastą. Supratome, kiek tokių butų galima gauti. Nes tuo metu jų buvo daug - per 60. Iš vienos pusės, pradėjome iš Savivaldybės gauti tuos butus, iš kitos pusės, patys savo jėgomis padėjome juos tvarkyti ir paruošti gyvenimui.

Iš pradžių tai darėme iš savo finansų, tada pamatėme, kad imame buksuoti. Tada su bendraminčiais Džiugu ir Rūta Pociais, Justinu Liubinsku ir Dainiumi Urbanavičiumi nutarėme įkurti fondą, kad galima būtų rinkti lėšas konkrečiam tikslui ir padengti tą išaugusį poreikį. Ir viskas pavyko. Atskiro paminėjimo verta Rūta Pocienė, kuri ėmėsi tvarkyti fondo steigimo juridinius klausimus ir prisiėmė fondo valdymo atsakomybę. Labai dalykiškai sprendė klausimus ir mums drausmės suteikė.

Rezultatas toks, kad fondo veiklos dėka 41 ukrainiečių šeima galėjo apsigyventi Klaipėdoje.

Iš kokių Ukrainos miestų žmonės kreipėsi į jus pagalbos?

Tomis Paulauskas: Daugiau iš rytinės Ukrainos dalies. Ten, kur buvo pirmieji smūgiai ir intensyviausi karo veiksmai.

Arturas Truš: Odesa, Charkivas, Mariupolis. Yra iš Kyjivo apskrities, iš Lvovo apylinkių jaunų šeimų. Atsirado tokių, kurie buvo išvažiavę atgal į Ukrainą ir vėl grįžo į Klaipėdą.

Kodėl tokios šeimos vėl grįžo atgal į Klaipėdą?

Tomis Paulauskas: Dalis buvo išvažiavę vasarai, kai kurie ten turi savo sodus, daržus. Tačiau rudeniop vėl prasidėjo bombardavimai, pamatė, kad nesaugu, ir vėl atsitraukė į Klaipėdą.

Tai pagrindinę komunikaciją vykdėte socialiniais tinklais?

Arturas Truš: Pradžioje rašiau nuo savęs į FB grupę „Pagalba ukrainiečiams“. Kiek vėliau, kai mes susibūrėme, nors dar fondo nebuvo, sukūrėme savo grupę, kurioje prašėme vienyti jėgas ir suteikti pagalbą. Nes pavienių pastangų ir lėšų jau neužteko patenkinti išaugusius apgyvendinimo poreikius. Gegužę-birželį buvo pats įkarštis, žmonės aukojo savo asmeninį laiką, kentėjo šeimos. Reikėjo daugiau pajėgų ir finansų. Bet kažką samdyti darbams už tą šimtą eurų ranka nekilo, geriau vaikui nupirkti lovytę. Todėl praktiškai viską patys darėme savo jėgomis. Patys savanoriai nešė baldus, kitus daiktus.

Tomis Paulauskas: Iš „City Bee“ buvome gavę autobusą, kuriame beveik gyvenau pusantro mėnesio. Davė elektrinį, kad nereikėtų kuro pilti. Dainius per „Stiprūs kartu“ suderino.

Paskui buvo dar įdomiau, atsirado ne tik šeimos. Mes ir su kareiviais, kurie gydėsi Palangoje, susitikinėjome. Ir jiems lauknešėlius darėme ir vežėme į Palangą. Turėjome porą vakarų, bendravome. Per Jūros šventę jiems miestą aprodėme. Tiesiai iš fronto jie, kai kurie su protezais vaikščiojo.

Arturas Truš: Kieviena sutikta šeima - atskira istorija su skaudžiais išgyvenimais. Išgirdome ir labai liūdnų bei tragiškų istorijų. Pavyzdžiui, viena šeima Charkive dešimt metų taupė butui. Jų neužteko, dar prisidėjo gautą paskolą. Vasario 20 d. nusipirko išsvajotą butą. Vasario 28 d. jų namą subombardavo. Pabėgo iš šalies be nieko, taip, kaip stovi. Vyras pasiliko kariauti. Vėliau vyras žuvo. Mama su vaikais liko Klaipėdoje. Žiaurios istorijos, žiaurūs likimai.

Kai įkūrėte fondą, žinią apie jo buvimą taip pat pranešėte per socialinius tinklus ar kaip nors dar reklamavote?

Tomis Paulauskas: Taip, pristatėme fondo veiklą socialiniuose tinkluose. Bet sykiu lėšas aktyviai rinkome iš verslo. Bandėme lėšas rinkti ir iš žmonių viešai. Bet patirtys ne pačios geriausios. Nevyniodamas į vatą pasakysiu, kad vieną kartą stovėjome sendaikčių turguje ir rinkome lėšas. Tai atsirado nemažai žmonių, kurie praeidami pro šalį mums priekaištavo, kad mes už Ukrainą. Ir tai nebuvo tik rusakalbiai, pasitaikė ir nemažai lietuvių, deja. Nemalonios patirtys.

Iš Klaipėdos verslo bendruomenės pagalbos gavome daug. Pavyzdžiui, Bronius Jazbutis, „Laivų technika“. Paskambinome, sakome - reikia sandėlio. Nes buvome iš visos Klaipėdos surinkę labai didelį kiekį senų baldų. Visi kas ką atidavė, o mes važiavome ir rinkome. Paklausėme, ar yra kur uoste juos laikinai susidėti. Tiks konteineriai? Aišku, kad tiks. Dar paskambinau „Mėmelio miestui“, gal leidimų galima į jų teritoriją įvažiuoti, nes ten konteineriai numesti? Jokių problemų, sutvarkė operatyviai.

Labai norime padėkoti Klaipėdos miesto savivaldybei už didžiulę pagalbą, taip pat mums labai svarbūs buvo Artūras Butkevičius iš įmonės „MD Trans“ ir Julija iš spaustuvės „Finaneta“. Kiek kas galėjo, tiek prisidėjo. Ačiū jiems labai! Adolfas Gritėnas labai padėjo su transportu.

Sukomės, laiko neskaičiavom. Paskambindavo Arturas po darbų, sakydavo, - atvažiuok. Aš jau su šeima, po darbų, vakaras. Sako, jau stovi mamos su vaikais bute, jiems reikia kažkur miegoti, meti viską ir važiuoji.

Paskui jau juokaudavau žmonai, kad aš dabar turiu keturiasdešimt žmonų, ir tu net neįsivaizduoji, aš pats nežinau, kiek vaikų.

Iš Ukrainos atvykę žmonės turėjo būti labai dėkingi jums. Ar jautėte tai?

Arturas Truš: Darai savo darbus ir specialiai nelauki, kad kas tau padėkos. Bet ypatingą padėką pajautėme, kai vyko internete balsavimas ir mes už pagalbą ukrainiečiams gavome „Mano miesto“ ordiną. Bet ne gausus balsavimas ir ordinas svarbu, o internetiniai komentarai. Kiek daug mes gavome padėkų, gerų žodžių iš ukrainiečių, tai net šiurpuliukai eina. Čia ir yra didžiausias atsidėkojimas.

Savivaldybės suteiktuose butuose dabar gyvena ukrainiečių šeimos. Ar yra numatytas terminas, kuriam laikui šie butai yra suteikti?

Tomis Paulauskas: Iš tikrųjų, kai buvo suteikti butai, mums pagrindinis klausimas buvo - kuriam laikui? Niekas tiksliai negalėjo atsakyti. Ir dabar jokio aiškaus termino nėra. Sutartis buvo pusei metų. Bet jie gyvena jau ilgiau ir niekas nesiruošia reikalauti, kad jie išsikeltų. Šis klausimas iškils turbūt tik tada, kai viskas pasibaigs. Kai kurie ukrainiečiai ten gyvendami jau savo lėšomis susitvarkė butus. Turime labai gerų pavyzdžių.

Pirmaisiais mėnesiais, kada ėmėmės veiklos, dirbome labai daug, negailėjome nei savo laiko, nei pinigų. Po to, kai ukrainiečių šeimų pradėjo labai daugėti, mūsų tikslas tapo padaryti taip, kad jie imtų padėti vienas kitam.

Tam tikslui turėjome ir specialų renginį. Atvažiuoja nauja šeima su mažais vaikučiais, sako, kad čia reikia dažyti, o aš sakau, kad šalia jūsų per gatvę gyvena kita ukrainietė. Ji pati dažėsi sienas. Aš jums duosiu jos telefono numerį, pasikvieskit į svečius ir ji padės. Ir taip kūrėsi bendruomeniškumas, ukrainiečiai vienas kitam pradėjo padėti vis daugiau ir daugiau.

Arturas Truš: Aš noriu kaip pavyzdį paminėti Vasilijų Dubroviną. Tai buvo ta šeima, kurią aš pirmą atvežiau. Jis yra dirbantis žmogus. Jam pagalbos nereikėjo, jis pats turi pajamų. Bet jis su atsidavimu vairavo mūsų autobusą, tampė su Tomiu baldus į tryliktą aukštą. Iki šiol Vasilijus nuoširdžiai padeda visiems ukrainiečiams. Labai gerai jo šeima jaučiasi Klaipėdoje. Mokosi lietuvių kalbos ir sako, kad Klaipėda jam yra labai panaši į Odesą. Nes pats Vasilijus irgi kilęs iš Odesos.

Kokia situacija šiuo metu? Ar fondas veikia, ar jūsų veikla yra aprimusi?

Arturas Truš: Fondo veiklos neoficialus pristabdymas įvyko kartu su renginiu, kuriame subūrėme visus ukrainiečius vasaros uždarymui. Renginys vyko nuostabiame Botanikos sode, pagelbėjo Klaipėdos universitetas ir daug kitų žmonių, kurie savanoriškai prisidėjo prie renginio organizavimo. Neapsiėjome ir be aktyvaus visuomenininko Algirdo Grublio pagalbos.

Tikslas buvo susipažinti ir visai bendruomenei pranešti, kad mes savo uždavinį - padėti įsirengti butus - jau atlikome. Ir toliau jau Savivaldybės bei valstybės ilgalaikės programos įvairiais klausimais gali padėti.

Kas toliau? Fondas neuždarytas. Padarėme pauzę. Stebime, kas bus reikalingiausia ir kur mes vėl galėtumėme prisidėti ir būti naudingi, atsižvelgiant į mūsų sukauptą patirtį bei galimybes. Yra kelios sritys, kuriomis domimės: ukrainietiškos mokyklos reikalai, kas vyks žiemą Ukrainoje, gal reikės pagalbos. Butų Klaipėdoje nebėra, bet yra kitose Lietuvos vietose. Minčių tikrai daug. Žiūrėsime, kur bus didžiausias poreikis veikti.

Tomis Paulauskas: Mūsų fondas ne tik butus tvarkė, bet padėjo ir kitoms organizacijoms. Pavyzdžiui, buvo renkami maisto produktai Ukrainos žmonėms. Mes organizavome transportą, logistiką.

Galima buvo sedėti ant sofos ir nieko nedaryti arba pervesti 5 eurus labdaros fondui ir pamaloninti savo širdį. Kodėl jūs nusprendėte nuo pat pirmų dienų taip aktyviai įsitraukti į pagalbą Ukrainos žmonėms?

Tomis Paulauskas: Ne pirmą kartą šį klausimą girdžiu. Manęs dažnai klausia: kodėl tai darai? Ką jie tau duoda už tai?

Vasario 25 dieną buvau parduotuvėje ir buvo toks jausmas, kad aš ne čia turiu būti. Toks nemalonus jausmas, gal tam tikra savigrauža. Kažkas didelio vyksta, o aš perku čia kažką. Ir kai Arturas paskambino ir sako - susitinkam, reikia tavo pagalbos, aš supratau, kad galiu padėti. Aš negaliu važiuoti kariauti, nes šautuvo nelaikiau rankose. Bet čia aš galiu ir turiu tai daryti.

Aš norėčiau, kad esant reikalui mano šeima pasirūpintų lygiai taip pat, kaip dabar pasirūpinta ukrainiečių šeimomis.

Ką pasakytum šiandien tiems žmonėms, kurie sako, kad aš jau savo pareigą atlikau, kažkuo prisdėjau ir turiu dabar rūpintis savimi ir savo kiemu?

Aš užaugau dar su Baba. Ir man Baba sakė, kad už karą baisiau nieko negali būti. Ir mano šeimoje labai daug žmonių yra pabėgę į Vokietiją per Antrąjį pasaulinį karą. Ir jeigu ne tie atsitiktinai sutikti žmonės, kurie juos priėmė, sutekė maisto ir pastogę, velniai ten žino, kas ten būtų buvę.

Mes esame žmonės ir turime vienas kitam padėti. Mokantis iš istorijos, visa tai, ką gero darai dėl kitų žmonių, labai dažnai su kaupu grįžta atgal. Padėdamas ukrainiečiams niekada negalvojau, kad kažkaip ta pagalba grįš. O štai rugsėjo mėnesį mano kavinėje iš darbo išėjo indų plovėja ir daug jau pažįstamų ukrainiečių ėmė skmabinti ir siūlyti savo pagalbą.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder