Keliautojas Žydrūnas Kondrotas pasakoja, kad tokia kelionė atveria visai kitą šalies veidą: ne didmiesčių triukšmą, o mažų miestelių ritmą, kuriame gyvenimas teka lėčiau, bet giliau. Čia svarbiausi ne objektai, o žmonės - jų kasdieniai ritualai, papročiai, tylūs pokalbiai ir iš kartos į kartą perduodamas gyvenimo būdas.
Italija tampa ne kryptimi, o būsena, kurią atrandi ne ieškodamas, o leisdamas jai pačiai atsiskleisti.
„Italija - šalis, į kurią važiuoju negalvodamas ir neplanuodamas. Kodėl? Todėl, kad važiuoju būti nesirinkdamas ir neieškodamas. Tiesiog būti. Ir man Italija - ne dideli miestai, o maži miesteliai su savo kasdienos herojais - vietos gyventojais, savo papročiais, savo gyvenimu, savo šypsenomis, pasirinktu gyvenimo būdu ir daugeliu atvejų - istorija, kuri buvo kuriama šimtmečiais.
Važiuoju neskaitydamas ir neieškodamas patarimų. Renkuosi tik vietą, kur noriu praleisti keletą dienų, o jei patiks - ir visą likusį laiką. Apartamentus, ne viešbutį, nes Italija man - ir ėjimas į parduotuves, renkantis maistą, tyrinėjant lentynas, stebint, ką perka vietiniai, atrandant naujus skonius", - pasakoja Ž. Kondrotas.
Šį sykį jis aplankė mažą Italijos miestelį - San Pelegriną. Daugeliui šis pavadinimas, ko gero, labiau girdėtas dėl mineralinio vandens, kuris yra kone kiekvienoje Lietuvos parduotuvėje.
Vis dar yra senolių, kurie, išeidami tik duonos, apsiaus blizgančius batus, užsivilks suderintą eilutę, perjuostą šaliku, su 10 cm baltais, išlindusiais iš po švarko rankogaliais ir kepurę, tiksliai pakreiptą šiek tiek į dešinę.
„San Pelegrinas praėjusio šimtmečio pradžioje garsėjo prabanga. Dabar tai dar vienas miestelis, kurio ilgis nesiekia ir 30 min. kelio, stengiasi nesugriūti. O gyventojų skaičius mažėja, užkaltų langų daugėja. Ir mieste remontuojamas vienas namas, ir nestatomas nė vienas.
Tačiau čia vis dar yra ta vieta, kur jau penktą ryto atsidaro kavinė, kur vietiniai ir aš geriame pirmą espresą. Kas su šlepetėmis, kas pratęsti vakarykštį susitikimą, o daugelis sėda be žodžių prie staliuko ir tyliai laukia savo ryto pradžios su kava.
6 ryto atsidaro kepyklėlė, kur, be duonos, kitų kepinių, gali nusipirkti visko, ko tau reikės pusryčiams - Parmos kumpio, džemo, jogurto, sūrio.
7 ryto atsidaro spaudos kioskas, pilnas spaudos, ir pardavėja, perėjusi gatvę, atneša kelis laikraščius senoliui, kuris neskubėdamas skaito", - vaizdžiai San Pelegrino atmosferą perteikia keliautojas.
Pasak jo, mažuose Italijos miesteliuose dar išliko daug tradicijų, bet jų vis mažėja išeinant žmonėms anapilin.
„Bus kitos tradicijos, bet ne tos. Dabar žmonės čia vis dar renkasi kalbėtis, būti, ir vis dar yra senolių, kurie, išeidami tik duonos, apsiaus blizgančius batus, užsivilks suderintą eilutę, perjuostą šaliku, su 10 cm baltais, išlindusiais iš po švarko rankogaliais ir kepurę, tiksliai pakreiptą šiek tiek į dešinę.
Ar garbaus, nenuspėjamo amžiaus ponia su neryškiu, tačiau išryškinančiu bruožus makiažu, kurios sidabriniai reti plaukai žiūri į skirtingas, bet tiksliai sudėliotas kryptis, mažais, bet tvirtais žingsneliais eina į kasdienos kelionę. O neskubantis dviratininkas oriai, neskubėdamas, mėgaudamasis rieda dviračiu taip, kaip moka tik italai, ir tai ne kiekvienas, o tie, iš senosios kartos“, - Italijos miestelio vaizdus piešia Ž. Kondrotas.
San Pelegrine keliautoją pasitiko tikras pavasaris. Tiek žydinčių magnolijų keliautojas sako nėra niekur matęs, o dešimtys lakštingalų nuo vakaro iki pirmos saulės užpildė gatves ir užgožė visus kitus garsus.
„Jei sugalvosite užsukti į San Pelegriną, sustokite apsidairyti ir pabūti. Jei norite ne tik tašką pasidėti, bet ir pažinti nors kiek Italijos. Čia gyvena tik 4 000 gyventojų, bet jie dar turi tai, ką aš vadinu Italija“, - reziumuoja keliautojas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą