Šiemet mūsų Kalėdos išskirtinės, nes sutiksime jas su dukryte Urte. Jai daugiau nei metukai, ji jau turėjo savo pirmąsias Kalėdas būdama visai lėliukas, o šiemet ji jau mergytė, jai įdomu ir eglutė, ir kokie žaisliukai kabo.
Mūsų eglutė pirmą kartą pastatyta aukščiau nei įprastai. Urtė - labai smalsus vaikas, jeigu eglutė būtų žemiau, turėtume bėdų. Žmona sugalvojo: į tuščias dėžes pridėjome sunkių daiktų, jas apklijavome dovanų popieriumi. Atrodo kaip milžiniškos dovanos, o ant jų - eglutė. Ir vaikas nepasiekia, ir vaizdo labai negadina.
Eglutę puošiame visi kartu su Urte. Nelaužome tradicijos Kalėdas švęsti artimiausios šeimos rate. Būname aš, žmona, jos tėtis, mamos ji nebeturi, ir mano mama, aš neturiu tėčio. Visą laiką švęsdavome keturiese, paskui atsirado keturkojis, buvome penkiese, o dabar jau esame šešiese.
Dar viena mūsų tradicija - mama visada per Kalėdas iškepa dešrelių su raugintais kopūstais. Kad ir kaip paskui reikia vėdinti namus, bet tas patiekalas privalo būti.
Šiuo metu man trūksta ramybės ir miego. Mūsų su žmona svajonių dovana Kalėdoms - ilgiau pamiegoti. Duok Dieve, kad per kitas Kalėdas tas noras išsipildytų.
Kalėdų Senelio prašysiu kūrybingų kitų metų ir, žinoma, taikesnių, dar galbūt sveikatos.
Esu savo vaikams davusi pažadą, kad Kūčių vakarą niekur nevažiuosime. Nors būtų visai palankus metas - ir jiems atostogos, ir man po labai intensyvaus gruodžio lyg ir lengvesnis metas, bet šventas dalykas - būti namie. Jau galvojame apie pasipuošimą, su vaikais susidėliojome programą. Tiesiog norime daugiau dėmesio skirti vienas kitam, nes mano ruduo buvo labai intensyvus, labai mažai pati buvau namie ir sūnus buvo išvažiavęs ilgam. Norime bent kelias dienas visi susiglaudę pasėdėti.
Didžiausios eglutės puošimo iniciatorės esame mes su dukra, o vyrai tik parneša ją ir pastato. Visada stengiamės sugalvoti ar spalvą kitą, ar temą.
Dovanėles dedame po eglute. Anksčiau mums buvo didelis džiaugsmas matyti, kaip vaikai laukia, kaip randa anksti ryte ir kaip džiaugiasi dovanėlėmis. Jiems paaugus situacija šiek tiek keičiasi, bet vis tiek bandome išgirsti, apie ką jie svajoja, ko norėtų. Labai dažnai būna, kad pasidovanojame šeimai ką nors. Pavyzdžiui, pernai visi labai norėjome patefono. Dažniausiai būna koks nors daiktas, kurio taip paprastai nepirktume.
Įsimintiniausias dalykas apie Kalėdas buvo, kai mano močiutė dar buvo gyva. Mes ne iš tų, kurie dažnai vaikščioja į bažnyčią. Pirmaisiais metais Lietuvai atgavus nepriklausomybę galėjome laisvai eiti į Bernelių mišias. Labai gerai prisimenu, kaip su močiute abi ėjome po mišių naktį tuščiomis gatvėmis. O dabar jau įsimintini tie 17 metų, kai atsirado vaikai.
Mano savijauta įprastinė. Neišskiriu šių metų Kalėdų nuo prieš tai buvusių. Tai tiesiog gražus metų laikas, gražios šventės, jų visada laukiu, nes man jos prasmingos visais atžvilgiais, laukiu ir kalėdinių renginių. Su džiaugsmu koncertuoju, kai esu kviečiamas.
Prieš 15-20 metų buvo vienoks kalėdinis periodas, dabar jis šiek tiek kitoks. Koncertų nėra per daug ir nėra per mažai. Anksčiau kalėdinis laikotarpis artistams būdavo pats pagrindinis, daugiausiai vykdavo koncertų. Dabar jis tapo tiesiog šventiniu laikotarpiu ir tiek, dabar daugiau koncertų vis dėlto būna vasarą. Dar, žinoma, labai daug kas priklauso nuo kiekvieno artisto planų, nuo to, koks jo muzikinis aktyvumas. Nemažai nuveikia prodiuserinės kompanijos, kurios organizuoja koncertus, jos labai daug investuoja į kalėdinį laikotarpį.
Eglutę puošiu pats anūkams padedant. Nuo vaikystės išliko tokia tradicija. Anksčiau puošdavome ją tik Kūčių vakare, o dabar tai ir gruodžio pradžioje - vien tam, kad ta nuotaika mus lydėtų ilgesnį periodą, kad tiesiog pakeltų ūpą. Matydamas papuoštą eglutę, visada gerai nusiteiki.
Ypatingų patiekalų negaminame, bet kalmarų salotas visada valgome tik Kūčių vakarienės metu. Kitu metu neprisimeni, nepasiilgsti, bet tą vakarą jos būtinai turi būti ant stalo.
Įsimintiniausios Kalėdos būna, kai daug sniego ir šaltukas bent minus 10 laipsnių. Tada jos gali būti bet kokios, vis tiek bus geros. Sinoptikai griauna mitą, kad sniego ir šalčio būdavo tik vaikystėje. Orų prasme visokių kalėdinių laikotarpių buvo, bet vaikystės įspūdžiai ryškesni.
Dabar gyvenu tarp Klaipėdos ir Vilniaus. Kas galėtų pasigirti gyvenantis dviejuose miestuose? Iš tikrųjų šiemet Kalėdas švęsime Vilniuje. Ten - mano pačios namai, o Klaipėdoje gyvena kita mano šeima - tėvai, brolis.
Labai tikiuosi, kad mano Kalėdos bus tradiciškos. Jeigu išskirtinės, paprastai nutinka koks nors ekstra atvejis. Aš už tradicijas. Per Kalėdas nesu buvusi niekur kitur nei Lietuvoje, nei namuose, nesvarbu, kuriuose - ar mūsų, ar kieno nors iš giminių. Eglutę statome prieš Kalėdas. Ją puošiame kartu su dukra, tai tapo mūsų pareiga.
Esu prietaringa, jeigu garsiai pasakysiu norus, tai neišsipildys (juokiasi). Iš tiesų profesine prasme mano, kaip ir viso teatro kolektyvo, didžiausias troškimas - įeiti į savo naujuosius namus.
Įsimintiniausios Kalėdos būna tada, kai ateina nauji šeimos nariai. Paskutinio šeimos nario atėjimas - mano dukros gimimas buvo labai seniai.
Mūsų tradicinis patiekalas Kūčioms - silkė pataluose. Mano kalėdinė paslaptis - vieną kartą metuose gaminu šokoladinius triufelius, dovanoju juos. Visi apie juos žino - šeima, draugai - ir visi laukia. Ir šiemet gaminsiu. Ne, recepto nesakysiu. Tai senas receptas, mano išbandytas per daugelį dešimčių metų.
Kai buvau mažas, prašydavau Kalėdų Senelio dovanų, dabar jau ne, nebent tik sveikatos galėčiau paprašyti sau ir kitiems žmonėms. Dabar didžiausia prašytoja mano dukrytė. Ant šaldytuvo kabo raštelis, kuriame rašoma, kad būtų gerai, jei Senelis padovanotų... Papunkčiui viską surašiusi.
Nuo gruodžio 1 d. iki 24 d. kasdien nykštukas turi ką nors atnešti. Kiekvieną rytą bėga pažiūrėti, ką jis įdėjo į maišelį, ir laiminga išeina į mokyklą. Jai tai tokia pramoga. Taip, kaip dabartiniai vaikai, mes tikrai nebuvome lepinami.
Namuose pas mus dažniausiai būdavo papuošta šaka. Dabar turime eglutę. Nusipirkome mažą dirbtinę. Mes norime atiduoti duoklę tvarumui, mažiau šiukšlinti gamtą.
Greičiausiai Kalėdas sutiksime su uošviais kaip ir kiekvienais metais. Važiuojame pas žmonos tėvus. Visą gyvenimą atsimenu, kaip mes su mama stovėjome didžiulėje eilėje prie duonos. Tai buvo kažkuriais pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais.
Kaip puošti eglutę, komanduoja dukrytė - šiemet reikia saldainiukų su ragiukais. Nupirkome jų, mažiau reikės žaisliukų. Kartu su ja ir mes patiriame tą kalėdinį džiaugsmą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą