Kaip Klaipėdoje užgimsta gerumas, arba Žmonės, kuriems nesvetima dalintis

VE.lt portalas skelbia pačias įvairiausias istorijas apie laikinai į Klaipėdą nuo karo Ukrainoje pasitraukusius žmones. Aprašo jų buitį ir kasdienybę mūsų mieste. Dalinasi jų nuotaikomis, įspūdžiais ir labai stipriais patyrimais bei išgyvenimais.

Beveik už kiekvienos karo pabėgėlio istorijos yra žmonės, kurie sunkiausiais momentais jiems padėjo. Padėjo ištvertį nežinią, išsiskyrimą su savo tėvyne ir namais. Padėjo pasiekti Klaipėdą, susirasti laikinus namus, apsitvarkyti buitį, nuramino geru žodžiu ir šilta emocija.

Šie žmonių gyvena tarp mūsų, mūsų mieste. Jie tarsi šių dienų gerumo riteriai, kukliai vengia viešai pasakoti apie savo neeilinius poelgius. Pagalbą nelaimės ištiktiesiems, jie vadina elementariu žmogiškumu. Ir visgi jie nusipelnė didžiausios mūsų padėkos ir įvertinimo.

Gerumo ir žmogiškos šilumos nėra per daug šiais laikais, todėl mes turime apie šiuos žmones sužinoti daugiau, bent jau todėl, kad gal ir patys tapsime šiek tiek geresni ir labiau atjautūs svetimai bėdai.

Apie tai kalbamės su tikru klaipėdiečiu, gerai žinomu uostamiesčio verslininku, jūrų kapitonu, aktyviu visuomenininku ir miesto patriotu Arturu Truš. Arturas buvo vienas iš tų žmonių, kuris nuo pat pirmų plačios agresijos Ukrainoje dienų teikė pagalbą nuo karo šoką patyrusiems žmonėms. Kartu su bendraminčiais įsteigė fondą „Artimas Artimas“, kurio veikla padėjo sukurti gyvenimo sąlygas ir priglausti mūsų mieste daugiau kaip 40 nuo karo bėgančių ukrainiečių šeimų.

Pirmiausia, Arturai, papasakokite apie save. Kokia jūsų gyvenimo istorija?

Esu tikras klaipėdietis. Čia gimiau ir užaugau. Pirmus dvejus metus gyvenau Šiaulių gatvėje šalia „Simonkės“ rajono. Keturių asmenų šeima (tėvai ir vyresnis brolis) glaudėmės pas močiutę pusantro kambario bute. Mano tėvas jūrininkas tuo metu ėjo į jūrą. Buvo laivo radijo ryšio viršininkas. Mama dirbo krante. Augino mane ir brolį.

Tėvas iš darbovietės gavo paskyrą naujam butui, tada persikėlėme gyventi į Laukininkų gatvę. Ten ir praleidau savo vaikystę, paauglystę, dalį jaunystės, kol įstojau į Klaipėdos jūreivystės akademiją.

Įdomu būtų sužinoti tavo pavardės kilmę, nes tai tikrai reta pavardė.

Domėjausi. Paini ir įdomi istorija. Tėvas atkeliavo iš Novosibirsko. Būdamas šešiolikos metų įstojo į Jūreivystės mokyklą Klaipėdoje. Atsirado Klaipėdoje, nes norėjo kuo toliau nuo Novosibirsko išvažiuoti. Klaipėda jam buvo tolimiausias taškas vakaruose.

Mano senelis būdamas 6 metų neteko savo tėvų, mano prosenelių, nes jie buvo ištremti į Sibirą. Ištremti jie buvo iš Poltavos regiono Ukrainoje, kur jis gyveno, turėjo savo namus. Per didelį namą turėjo, todėl pateko į „kulakų“ sąrašus ir buvo ištremtas.

Yra epizodinė informacija iš išlikusių šaltinių, kad į Poltavą mano proseneliai atsikraustė iš Vengrijos Magyaros regiono traukdamiesi nuo Pirmojo pasaulinio karo. Iš pradžių apsistojo Karpatų regione, paskui pasiekė centrinę Ukrainą.

Man įdomu, iš kur mano šaknys, todėl esu pasidaręs DNR tyrimą, tai pagrindas sutapo - nemažai mano DNR žymių driekiasi į Slovakiją, Čekiją, Lenkiją, kažkiek į Vokietiją. Čia iš tėvo pusės. Bet čia mes kalbame jau apie labai senus laikus.

Mamos giminė kilusi iš Panevėžio rajono, Pakruojo, Šiaulių krašto. Mano senelis buvo Antanas Šaulys. Genomas visiškai iš lietuviškos linijos. Didelis genealoginis medis, daug brolių, sesrų. Prieš dešimtmetį, kai mama dar buvo gyva, teko dalyvauti gausiame giminės susirinkime.

Tėvas ir mama susipažino Klaipėdoje, greičiausiai per šokius prekybos uosto kultūros rūmuose.

Kas turėjo didžiausią įtaką besiformuojant tavo asmenybei?

Esu paprastas žmogus, užaugęs pietinėje Klaipėdos dalyje. Mama nusprendė, kad turiu lankyti „Pajūrio“ vidurinę mokyklą. Kažkur iki 2000-ųjų mūsų šeima išgyveno sunkius laikus. Buvo daug netikrumo, trūko stabilumo, gyvenome šia diena. Viskas keitėsi, gyvenimą reikėjo pradėti nuo nulio. Šeima vertėsi tikrai sunkiai. Ir mane ši situacija stipriai veikė bei ugdė. Matydamas tuos sunkumus, norėjau kuo greičiau tapti savarankiškas ir nebūti finasine našta tėvams. Norėjau kuo greičiau pats atsistoti ant kojų.

Kokie buvo paties pirmieji darbai?

Važiavau prie Kiškėnų dirbti į medienos fabriką. Ten uždirbau savo pirmą atlyginimą. Būdamas 14-15 metų dirbau statybose. Šešiolikos metų žingsnis po žingsnio pradėjau organizuoti ir vesti diskotekas mokykloje. Ir ten jau prasidėjo mano pirmasis verslas.

Tai pirmas verslas - iš muzikos?

Tuo metu mokyklinės diskotekos buvo ant bangos. Jau tada turėjau gerus organizacinius gebėjimus. Ir mes taip pakėlėme diskotekų lygį, kad pas mus atvažiuodavo jau vyresni iš kitų mokyklų. Apie 2000-uosius metus mes turėjome tokį anšlagą, kad į mokyklos aktų salę suėjo apie 600 žmonių. Mokyklos ūkvedė buvo susiėmusi už galvos.

Toliau vystėme muzikinę karjerą, subūriau savo komandą.Grojome visoje Lietuvoje, darėme renginius, vežėme į Lietuvą tuo meto pasaulines įžymybes. Tai buvo šiuolaikinių festivalių užuomazgos ir pati pradžia.

Tuo metu teko didžėjauti visuose garsiausiuose Lietuvos klubuose. Iš esmės tęsiau tą veiklą tol, kol šeimoje gimė vaikai. Tai buvo veikla, kuri leido ir „prisidurti“, kartu tai nepakartojama gyvenimo patirtis, daugybė sutiktų žmonių ir išmoktos gyvenimo pamokos. Esu melomanas ir muziką mėgstu iki šiol.

Kas lėmė, kad sėkmingas renginių organizatorius ir didžėjus pasirinko studijas Klaipėdos jūreivystės akademijoje?

Brolis jau buvo ten įstojęs. Visgi ieškojau, kur galima būtų įstoti į nemokamas studijas, įgyti apčiuopiamą profesiją ir kuo greičiau iš tos profesijos užsidirbti duonai. Vienintelis toks tikslas ir buvo galvoje. Nes kai tau 15-16 metų ir ne visda randi pavalgyti namie taip, kaip norėtum pavalgyti, yra sunku. Ir nori savo jėgomis kuo greičiau šią situaciją pakeisti, kad to nepritekliaus nejaustų nei tavo artimieji, nei pats.

O kai atsiranda mergina (mes su žmona Marija kartu jau nuo mokyklos laikų), tai norisi, kad jai nieko netrūktų ir ji jaustųsi saugi. Kartu lankėme tą pačią mokyklą, ten susipažinome, ten pradėjome draugauti, o po septynerių draugystės metų sukūrėme šeimą. Šiuo metu ji yra mokslų daktarė slaugos srityje, dirba katedros vedėja Klaipėdos universitete. Dabar trumpa pertrauka darbuose, nes auginame mažiausią sūnų.

Viskas remiasi į gyvenimo ambicijas. Tuo metu Jūreivystės mokykla dar turėjo kitokį paskaitų kokybės lygį, todėl teko daug kur būti savamoksliam. Pačiam daryti nepriklausomus žingsnius ir sprendimus.

Taip buvo ir su karjera jūroje. Pirmą praktiką atlikęs jūroje aš įgijau daug patirties.

Kur buvo atlikta pirmoji praktika jūroje?

Prekybiniame laivyne. Mažas laivas, maža įgula. Pirmas reisas truko 5 mėnesius 20 dienų. Pirma ir antra praktikos davė tiek daug patirties, kad net sunku patikėti. Gavęs diplomą, aš įsidarbinau toje pačioje įmonėje iš karto antruoju kapitono padėjėju. Sunku įsivaizduoti, buvau ką tik baigęs studijas žalias jaunuolis. Dar kartą įsitikinau, kad sunkus darbas visada atsiperka.

Mano karjera jūroje vystėsi žaibiškai. Žingsnis po žingsnio ėjau vis įdomesnių tikslų link.

Kaip suprantu, gavęs darbą jūroje, nesustojai, nenusiraminai ir brandinai tolesnius planus.

Kai save susiejau su jūra, sužinojau, kad yra daug visokios jūrinės specifikos ir profesinių pakraipų. Tai yra vadinamasis nekonvencinis laivynas. Į tą kryptį investavau, baigiau daug kursų, gavau daug reikalingų žinių. Įsidarbinau toje srityje, o tai lėmė didesnes pajamas ir platesnę pasaulėžiūrą.

Kaip gimė iniciatyva imtis savo verslo, susijusio su jūrine specifika?

Aš labai nemėgstu būti nuo ko nors priklausomas. Kai aš įspraudžiamas į rėmus, nesijaučiu komfortiškai. Tie rėmai darbe jūroje yra laivo kapitono pareigos. Kai tu pasieki kapitono tiltelį, toliau jau nėra kur profesiškai tobulėti. Toliau dar yra rėmai laivo savininko, kuris nurodo, ką tu turi daryti.

Šiuo atveju supratau, kad man tokia situacija bus nepriimtina. Man nuolat reikia judėti, pažinti, tobulintis ir būti laisvam rinktis. Tai svarbiausias dalykas. Kai mane riboja, aš prarandu motyvaciją, norą.

Mano karjeros jūroje pabaiga buvo aukštuma visko, ką galima pasiekti, nors kai kuriems tai yra nepasiekiama svajonė. Daug kas nesuprato, kaip aš galėjau atisakyti to, ko kiti negauna per visą savo gyvenimą. O man tai tiesiog tapo nebeįdomu, nebemotyvavo, nes aš atsirėmiau į tam tikrą sieną, kuri riboja bet kokį tobulėjimą ir augimą.

Kitas dalykas, kad atėjo laikas, kai pajutau, kad galbūt galima pakeisti aplinką čia, jūrinėje sferoje. Ir verslo idėja atsirado iš matymo, kad galima pasiūlyti daug ko įdomaus darbo rinkos sferoje, garsių kompanijų atvedimo į mūsų rinką srityje. Ir pasiūlyti kitokį požiūrį į daugelį nusistovėjusių dalykų. Juolab kad dirbdamas įvairiuose tarptautiniuose kolektyvuose sukaupiau daug kultūrinės, vadybinės patirties.

Pradėjome nuo balto lapo. Ir per dešimt metų, galima sakyti, labai toli nuėjome. Kai dar dirbau jūroje, aš tiesiog svajojau pats įsidarbinti kai kurių elitinių pasaulinių jūrinių kompanijų laivuose. Ir man tai atrodė kaip nepasiekiama svajonė. Šiandien aš turiu garbę ir malonumą šias kompanijas atvesti į mūsų rinką ir jau mūsų jūrininkams jose pasiūlyti darbo vietas.

Bus daugiau.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder