Kaip mokykla gali padėti tėvams, jeigu jų vaikas įniko į internetą?

Ar esate su savo vaikais aptarę aiškias naudojimosi internetu, išmaniaisiais įrenginiais taisykles? Kaip sekasi laikytis susitarimų? Ar savo pavyzdžiu demonstruojate vaikams tinkamą elgseną, ar nustatytas taisykles taikote tik vaikams?

Šiuos ir kitus klausimus kelia socialinė pedagogė Giedrė Kisielė*, besigilinanti į tai, kaip internetas įtakoja vaikus. Pasak specialistės, besiformuojančiai asmenybei reikia aiškių taisyklių, kaip elgtis su išmaniaisiais įrenginiais, kurios ateityje galėtų tapti vidinės elgesio kultūros dalimi.

Kodėl ši tema turi tapti vienu iš visuomenėje plačiai aptariamų klausimų, rodo įvairių mokslinių tyrimų duomenys. Pernelyg gilus įsitraukimas į internetą ir skaitmeninių technologijų naudojimą yra viena iš labiausiai paplitusių priklausomybės formų, nesusijusių su psichoaktyvių medžiagų vartojimu.

Vis dažniau problemų su tuo turi ir nepilnamečiai. Gilaus įsitraukimo atveju blogėja vaiko emocinė savijauta, psichinė ir fizinė sveikata, nukenčia vaiko kognityviniai ir pažintiniai procesai, mokymasis, socializacija, tarpasmeniai santykiai.

Pastebima, jog tokiu atveju tėvams yra sudėtinga tvarkytis su priklausomybę nuo interneto patiriančio vaiko potraukiu išmaniosioms technologijoms, nepriklausomai nuo šeimos socialinio statuso ar tėvų išsilavinimo.

Formuojant vaiko elgsenos su skaitmeninėmis technologijomis įgūdžius „šeimos faktorius yra labai įtakingas ir labai svarbus“, akcentuoja Giedrė Kisielė, visgi „kalbant apie vaikų įsitraukimą į internetą,  negalime visko palikti tik pačiam vaikui ar vienai šeimai, reikia visiems ties tuo susitelkti ir dirbti“.

Kaip vieną iš galimo visuomenės įsitraukimo į problemos sprendimą pavyzdžių G.Kisielė pateikia  Prancūzijos atvejį, kur dar 2018 metais aukščiausiu lygiu buvo nuspręsta, kad visoje šalyje vaikai iki 16 metų nesinaudos mokyklose jokiais išmaniaisiais įrenginiais.

Mūsų šalyje valstybė šios srities nereguliuoja, tačiau yra sudariusi sąlygas klausimą spręsti pačioms ugdymo įstaigoms, – pastebi socialinė pedagogė.

2011 metais LR Švietimo ir mokslo ministerija išleido rekomendacinio pobūdžio raštą, leidžiantį mokykloms pasirengti savo vidaus tvarką, nustatančią kaip jų mokiniai naudosis ar nesinaudos išmaniaisiais telefonais ugdymo įstaigos viduje.

Nors problema diena iš dienos tik stiprėja, kol kas tokią tvarką pasirengė ir pasitvirtino tik nedidelis skaičius mokyklų.

„Aš galvoju, kad mokykla [sprendžiant šią problemą] gali labai daug“, – teigia G.Kisielė. Mokykla gali taikyti įvairias prevencines priemones, visų pirma – pasitvirtinti tvarką dėl mokinių naudojimosi išmaniosiomis technologijomis (1-8 kl.) bei jos laikytis.

Į ugdymo sutartį įtraukus taisykles ir atsakomybes, tėvai taip pat būtų atsakingi bei įsipareigoję mažinti vaikų laiką, praleidžiamą prie interneto pramoginiais tikslais.

Ne mažiau svarbu yra apmokyti mokytojus, švietimo pagalbos specialistus, kaip ir ką jie turi kalbėti tiek su tėvais, tiek su mokiniais apie naudojimąsi skaitmeninėmis technologijomis.

Klasių vadovams ir kitiems pedagogams rekomenduojama periodiškai inicijuoti su auklėtiniais teminius pokalbius apie skaitmeninę higieną naudojantis internetu, žaidimais, Youtube, Tik-Tok ir kitomis internetinėmis platformomis.

Šia tema reikia kalbėtis ir su tėvais, atkreipiant jų dėmesį į vaikų naudojimosi internetu trukmę, žiūrimą turinį  – taip didinti tėvų sąmoningumą ir atsakingumą.

Siekiant mažinti mokinių įsitraukimą į internetą, Giedrė Kisielė siūlo prisiminti Islandijos pavyzdį, kuomet ši šalis XXI a. pradžioje, pasitelkusi intensyvias valstybės finansuojamas jaunimo užimtumo programas, sėkmingai sumažino piktnaudžiavimą alkoholiu ir narkotinėmis medžiagomis.

Sukūrus patogias sąlygas sportuoti, pakito jaunųjų islandų laisvalaikio leidimo būdas, o žalingų medžiagų naudojimas laisvalaikiu krito nuo 90 iki 20 proc.

Lietuvos atveju rekomenduojama mokykloms organizuoti kokybiškas veiklas po pamokų ir skatinti mokinius lankyti įvairius būrelius pačioje mokykloje bei pasirūpinti kitomis alternatyvomis, pavyzdžiui, žaidimo priemonėmis tiek klasėje, tiek mokykloje / lauke (pvz. stalo teniso priemonėmis) ir pan.

Socialinė pedagogė akcentuoja, jog ypatingai reikia atkreipti dėmesį į vaikus su specialiaisiais ugdymo poreikiais, vaikus su autizmo spektro sutrikimais ar su diagnozuotu hiperaktyvumu, nes jų įnikimas į ekranus yra daug greitesnis ir išėjimas iš jų yra daug sunkesnis.

Tokiems vaikams pernelyg giliai įsitraukus į interneto vartojimą, kyla didelė grėsmė prarasti bet kokį interesą gyventi socialiai aktyvų gyvenimą ir tobulinti socialius įgūdžius.

Straipsnis parengtas pagal Giedrės Kisielės pranešimą „Kaip mokykla gali padėti tėvams, jeigu jų vaikas įniko į ekranus?“, skaitytą mokslinėje – praktinėje konferencijoje „Priklausomybė nuo interneto: kaip atpažinti ir padėti“ (2022.12.02 VDU, Kaunas).

Straipsnis yra projekto „Neigiamo skaitmeninės aplinkos poveikio vaiko asmenybei prevencijos ir ankstyvosios intervencijos mokykloje algoritmas“ dalis.

Projekto rėmuose vyksta mokymai, skirti švietimo pagalbos specialistams (socialiniams pedagogams, logopedams, mokyklų psichologams ir kt.), visuomenės sveikatos specialistams, klasių auklėtojams, apmokant juos naudotis sukurta metodika praktiškai, bendradarbiaujant su tėvais teikti individualią ir kolektyvinę pagalbą vaikui. Išsamią informaciją apie mokymus rasite interneto puslapyje Vaikasinternete.lt. 

Projektą vykdo Rengimo šeimai asociacija. Projektas finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo, kurį administruoja LR Sveikatos apsaugos ministerija, lėšomis. Daugiau informacijos Rengimasseimai.lt.