Negerbiantis savęs, nuolatos save nuvertinantis žmogus pasmerkia save izoliacijai, vienišumui. Ir dirbant, ir mylint mūsų sėkmė daugiausia priklauso nuo to, ar laikome save svarbiais, gabiais individais. Šis vertinimas - tai mūsų savigarbos pamatas. Sėkmė dirbant bei mylint ir teigiamas savęs įvaizdis - neatskiriami dalykai.
Realybė ir mitai apie savęs priėmimą (savigarbą).
1 mitas. Visiška laimė.
Šis mitas teigia, kad savos vertės pajutimas suteiks amžiną laimę, kad gyvenimas taps rojumi, kur nėra kančių. Būtina žinoti, kad skausmas, pyktis bei liūdesys - gyvenimiškos patirties dalis ir neišvengiami laimės komponentai. Giliai juntantis savo vertę žmogus labiau sugeba rizikuoti ir pripažinti platų jausmų spektrą. Jis nori patirti savo jausmus ir jų nebijo.
2 mitas. Visiškas pasikeitimas.
Žmogus, kuris tikisi staiga visiškai save perdirbti, nepripažins mažų pasikeitimų. Norėdami išsiugdyti savigarbą, turime vertinti nedidelius pakitimus ir semtis stiprybės bei kurti savo teigiamą įvaizdį iš mažų pasiekimų.
3 mitas. Kas nors kitas manimi pasirūpins.
Ugdant savigarbos jausmą, pravers pagalba iš šalies. Tačiau negali tikėtis, kad už tave dirbs kiti. Dėl tokios priklausomybės tampi pažeidžiamas; tai, ką darai kitiems, darai tam, kad kiti savo ruožtu tave pripažintų ir girtų, kliaujiesi tuo, kaip kiti tave vertina. Tokiu atveju savigarbos šaknys nebus sveikos.
4 mitas. Pagyrimai.
Malonūs žodžiai vertingi tik tiek, kiek patikimas jų šaltinis. Jei nepasitiki žmogumi, kuris mėgina tave paguosti, gali tapti įtarus ir nepatiklus. Tuomet pagyrimo pasekmės gali būti neigiamos. Vertingas ir įtikinantis jis tik tada, kai atitinka aplinkybes, yra konkretus ir asmeniškas. Jei tave giriantis žmogus jaučia malonumą, vadinasi, tu jam svarbus ir jam rūpi - tai reikšmingas savigarbos ugdymo faktorius.
Bet daugiausia dėl savęs gali padaryti pats sau. Tad tiesiog pasiimk rašiklį ir palankiai nusiteikęs savo atžvilgiu pamėgink surašyti „Ką labiausiai savyje mėgsti (viso to nevertindamas, iš sveiko proto ribų)“?
5 mitas. Atvirumas kenkia savigarbai.
Atskleisdamas savo jausmus dažnai rizikuoji būti įskaudintas. Mes nuolat rizikuojame, tačiau rizikuodami augame. Tai vienintelis būdas išmokti pasitikėti. Žaidimas atvirumu gali labai pakenkti, jei norima padaryti partneriui įspūdį, rodant vien geruosius savo bruožus. Svarbiausia priežastis, dėl kurios žmonės bijo rodyti neigiamus jausmus - atstūmimo baimė. Daugumai žmonių būti atviriems ir sąžiningiems neleidžia mintis: „Aš tau nepatiksiu; tu niekad nesužinosi, koks aš iš tiesų, bet laikysi mane tokiu, kokiu aš noriu, kad mane laikytum. Nesiartink prie manęs. Aš niekad nedrįsiu su kuo nors suartėti.“ Ugdydami savigarbą, mokomės drįsti ir rizikuoti, ir atverti savo tikrąjį „Aš“. Atpildas - supratimas, kad žmonės iš tiesų mėgsta tave tokį, koks esi; tai neįkainojama dovana, ir dėl jos verta rizikuoti.
Taigi, nieko čia nėra antgamtiško. Viskas priklauso nuo mūsų pastangų, ryžto, užsispyrimo. Be abejo, priimti save su visais trūkumais bei privalumais nėra lengva, bet įmanoma.
Nes savigarbos ugdymas - tai procesas, tai kasdien po truputį vis didėjantis savęs suvokimas, savęs pamėgimas, savęs pažinimas.
Taigi:
1. Savigarbos ugdymas - aktyvus procesas, vykstantis visą gyvenimą.
2. Tik, atmink, tu vienintelis gali tai padaryti. Atmink: jei savigarbą tau gali „duoti“ kas kitas, jis taip pat lengvai gali ją ir „atimti“.
3. Aiškiai suvok, kas tau gyvenime brangiausia ir svarbiausia. Ką labiausiai vertini, ko labiausiai trokšti? Ar gyveni remdamasis tuo, kas svarbiausia?
4. Norint ką nors gauti, tenka kažko atsisakyti - kuris iš šių dviejų dalykų šiuo metu svarbesnis? Sprendimai - tai sandėriai: norint patenkinti kūrybinės saviraiškos poreikį, galima pasirinkti vienatvę; siekiant ramybės, galima atsisakyti draugų. Suvok, kokią kainą esi pasirengęs mokėti už sandėrį.
5. Įsiklausyk į skirtingas savo reikmes. Dažnai jos prieštaringos, stumia tave į skirtingas puses. Kiekvieno konflikto metu privalai pasirinkti, kuriai savo daliai paklusi. Griežtai neapsisprendęs, nepajudėsi iš vietos.
6. Atsikratyk praeityje susikurtų savo įvaizdžių. Apibendrindamas jaunystės patirtį, gali pasijusti nevertas meilės, bukas, tingus, storas, bjaurus, amžinai vėluojantis ir t. t. O iš tikrųjų šiuo metu gal esi lieknas, bet visgi vaizduotėje matai storulį, koks buvai seniai. Įvertink save iš naujo pagal tai, koks esi šiandien.
7. Galvok apie save gerai. Pakeisk neigiamus būdvardžius teigiamais ir patikink save, kad esi vertas to, ką gauni, ir kad suteiksi sau daugiau trokštamų dalykų: „Esu vertas meilės, nusipelniau meilės ir leisiu sau mylėti. Taip pat leisiuosi mylimas kitų.“
8. Privalai pats save apdovanoti. Kasdien leisk sau bent vieną dalyką, kuris pakeltų nuotaiką. Nustatyk, kokie tai turėtų būti dalykai ir nuolat vykdyk šį įsipareigojimą.
9. Nuo tavęs, ir tik nuo tavęs priklauso, ar būsi laimingas ir ar pamilsi save. Būgštavimai, neviltis, liūdesys, prasta nuotaika - augimo ir kitimo dalis. Mokymasis ką nors (ir ypač save) mylėti po to, kai ilgus metus beveik ar visai nemylėjai, reikalauja pastangų, o kartais teikia skausmo. Bet reikia nepasiduoti, nes vaisiai bus... tik reikia laiko...
10. Lūžis: perplanavimui ir perdirbimui reikia laiko, lūžis neįvyksta staiga. Neskubink proceso eigos ir džiaukis mažais pasiekimais, vertink mažus pasikeitimus. Jei vieną dieną jautiesi puikiai, o kitą vėl prastai, nepasiduok. Taip turi būti. Jei kasdien bent truputį labiau save pamėgsi, džiaukis! Kai jausiesi guvus ir atviras pasauliui, kiti taip pat tave palaikys.
11. Nebūk priklausomas nuo kitų, tačiau priimk bendravimą!
12. Kuo daugiau save vertinsi, tuo daugiau galėsi duoti kitiems ir tuo daugiau tau duos kiti!!!
Ir pabaigai:
Žmonėms, save nusivertinantiems ir galvojantiems, kad kiti turi didesnes pretenzijas į gyvenimą, nei jie, pravartu sau laikas nuo laiko prisiminti kiekvienam žmogui būdingas psichologines teises, kurias mes gauname kaip dovaną ateidami jau į šį pasaulį. Svarbu jomis teisingai pasinaudoti. Šios psichologinės teisės yra:
Aš esu vertinga(-as) ir turiu teisę:
• Turėti savo nuomonę.
• Keisti savo nuomonę, kai suprantu, jog klystu ar esu neteisi(-us).
• Turiu teisę į visus savo jausmus: baimę, pyktį, liūdesį, nusivylimą, džiaugsmą, viltį, švelnumą, dėkingumą, ir visus kitus jausmus...
• Aš turiu teisę pykti ant mylimo žmogaus, bet jo neskaudinti savo žeidžiančiu elgesiu ar veiksmais.
• Aš turiu teisę nuogąstauti ir pasakyti, kad aš bijau.
• Kai man sunku ar liūdna - nebūtina šypsotis, maivytis prieš kitus ar kitaip linksminti kitus.
• Turiu teisę būti išklausyta(-as) ir rimtai priimta(-as).
• Pasakyti „ne“ be kaltės jausmo, kai manęs kažkas netenkina.
• Paprašyti to, ko aš noriu, žinodama(-as), kad ne visuomet mano norai bus patenkinti.
• Turiu teisę išsakyti savo poreikius, kurie gali būti ir neišgirsti.
• Daryti klaidas, klysti ir nebūti tobulu, bet vis tiek galiu išlikti vertingu žmogumi.
• Turiu teisę nebendrauti su žmonėmis, kurie mane verčia jaustis pažemintu ar neįvertintu.
• Atsisakyti atsakinėti į įkyrius, asmeniškus man klausimus, ypač žeminančius mane bei mano artimuosius.
• Turėti savo asmeninę erdvę ir disponuoti savo laiku.
• Draugauti ir smagiai jaustis tarp žmonių.
• Gyventi manęs nežeidžiančioje aplinkoje.
• Pasitikėti žmonėmis, užsitarnavusiais mano pasitikėjimą.
• Aš turiu teisę mylėti ir būti mylima(-as) savo artimųjų.
• Aš turiu teisę būti savimi, vertinga bei unikalia būtybe, nesijausdama(-as), kad esu nepakankamai gera(-as), kai suklystu ar esu neteisus.
• Aš turiu teisę gerbti save bei kitus žmones, kurie turi tokias pat teises, kaip ir aš...
Šios asmeninės psichologinės teisės jokiu būdu Jums negarantuos stebuklo - staigų savęs pamėgimą ir priėmimą, bet tai yra lyg papildomi įrankiai, siekiant ugdyti teigiamą savęs vaizdą.
Nes savęs ugdymo, savęs priėmimo kelias - tai toli gražu nėra lengvas ir pergalingas žygis einant čia nurodytais teoriniais, dailiai išdėstytais loginiais etapais, vedančiais į savigarbą. Gyvenime viskas sudėtingiau. Tai procesas, dažnai sudėtingas procesas. Kuris prasideda nuo „mažų žingsnelių“, atsikratant įvairių asmeninių baimių, praeities skaudulių ir mokantis pasitikėti vis labiau savimi, įgyjant vis daugiau drąsos būti tuo, kuo iš tikrųjų esame. Bet verta investuoti į save, kad gyvenimo kokybė ženkliai pasikeistų, laikui bėgant, į gerąją pusę. Nepamirškime, kad mes gyvename ne amžinybę, o tik vieną kartą, vieną kartą, bet kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką... Tik išmokę priimti save tokius, kokie esame, atsiveriame autentiškesniam savo gyvenimui, gyvenimui, kurį verta pragyventi iki paskutinio atodūsio...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą