Lilija PETRAITIENĖ, Saulutės seniūnaitijos seniūnaitė
Gyvenu Sausio 15-osios gatvėje, o manęs klausia, kodėl toks keistas gatvės pavadinimas. Man skaudu, kad nuplukusi turiu aiškinti, kas yra Klaipėdai Sausio 15-oji. Apmaudu, kad šitą datą žinome tik mes, klaipėdiečiai, o ji mažai žinoma visai Lietuvai, nors yra jai labai reikšminga, nes jai atiteko uostas. To laikmečio politikai buvo labai įžvalgūs ir pasiaukojantys žmonės, sustiprinę valstybę.
Kai mano du sūnūs dar buvo paaugliukai, prieš Sausio 13-ąją pasakodavau jiems apie tuos įvykius, kad jie suvoktų tos datos svarbą. Jie klausydavo su atjauta. Mes tada gyvenome Smiltelės gatvėje ir tą dieną daugiabučio lange uždegdavome žvakutes.
Darbovietėje ir dabar mes visada degame žvakutes, paminime tą dieną. Visada dalyvauju tai datai skirtuose renginiuose, stengiuosi būti prie laužų, kurie uždegami prie Savivaldybės, įsisegu ir neužmirštuolę.
Tai liūdna, bet labai prasminga data - tam, kad būtų mūsų valstybė, kažkas turėjo paaukoti savo gyvenimą, savo vaikus, kurie negimė. Man labai gaila tos merginos Loretos Asanavičiūtės, kuri būtų galėjusi džiaugtis anūkais. Pagalvokime, ar bėdai atsitikus mes taip pasielgtume dabar. Pakalbėti, pamitinguoti - visi gudrūs. O kai pavojus žiūri į akis...
Vygantas KIRKUTIS, gyvenantis Šyškrantės kaime, Rusnės saloje
Sausio 13-ąją labai gerai prisimenu kaip lūžio datą. Nors kažkaip ypatingai jos neminiu, renginiuose nedalyvauju, bet manau, kad ji yra svarbi ir dėmesio Lietuvoje jai užtenka. Aišku, jaunesniems reikia dažniau priminti, kad jie nepamirštų.
Sausio 15-sios renginiuose nedalyvausiu. Apie šią datą mano mintys dviprasmiškos. Šaunu, kad lietuviai pasiėmė šitą kraštą, nes jis buvo žymiai toliau pažengęs į priekį negu Lietuva. Bet mes jį su socializmu „apkakojome“ - pristatėme bjaurių statinių, o šitas kraštas turi vokišką dvasią. Dabar gyvenu Rusnėje. Čia šalia, už upės, rusai. Buvau Tilžėje, mačiau, kaip jie išniekino visa tai, kas vokiška.
Manau, kad Sausio 13-ajai skiriame dėmesio pakankamai, o Sausio 15-ajai - per mažai. Dauguma lietuvių nesupranta, kas yra Klaipėdos kraštas ir Mažoji Lietuva.
Eugenija ODEBRECHT, visuomenininkė
Sausio 13-oji yra viena iš svarbesnių datų mūsų gyvenime. Visada uždegame žvakutes. Man visą laiką gaila sužalotų žmonių, kurių gyvenimo kokybė pakito todėl, kad jie gynė laisvę. Tais, kurių sveikata nukentėjo, turėtų būti pasirūpinta. Bet minint tą dieną nereikėtų perlenkti lazdos. Nemanau, kad tai datai reikia poilsio dienos.
Sausio 15-oji? Nežinau, gal mano karta jau ne ta, kuri šitaip toli galvotų, tad itin didelės reikšmės jai neteikiu. Man reikšmingesnė yra Sausio 13-oji. Gal todėl, kad mes visi su tuo buvome susiję, visi iš proto kraustėmės. Buvo šitoks žmonių ryžtas apginti laisvę, toks siaubingai jaudinantis dalykas.
Mumis sovietmečiu varė švęsti, mes dabar nebeiname į valstybines šventes. Tai matydami ir mūsų vaikai neina.
Mano nuomone, reikėtų labai gerai filtruoti tas tikrąsias šventes ir formuoti tradicijas, kad žmonėms tos dienos būtų svarbios. Nereikia kiekvienos datos minėti, pakaktų dvi išryškinti, susijusias su laisve, atsižvelgiant į žmonių nuomones, ir užtektų. Kodėl nieko nereikia varyti švęsti Joninių? Todėl, kad visiems tai asocijuojasi su smagumu. Šventės turi būti smagios. Žmonės negali visą gyvenimą braukti ašaras dėl buvusių dalykų.
Erlandas PAPLAUSKIS, gamtininkas
Sausio 13-oji man - gyvas dalykas. Tuo metu studijavau ir visas naktis praleidau prie parlamento ir prie televizijos Konarskio gatvėje. Aš ne visada dalyvauju visuomeninėse akcijose, bet su savo vaikais pakalbu apie tai, pažiūrime filmų. Stengiuosi iš to nepadaryti kokios nors rutinos, tą datą miniu pagal galimybes, mėgstu ir prie laužo pabūti su kitais žmonėmis.
Sausio 15-oji yra ne mažiau svarbi, bet daug sudėtingesnė nei Sausio 13-oji ir reikalauja daug gilesnių žinių, supratimo, kas tada vyko. Tai ypač svarbu dabar, kai vyksta hibridinis karas. Primetami Kremliaus imperatyvai iš išorės, vykdomas informacinis karas gali pramušti ganą skystą vakariečių sąmonę. Kai kuriuos žmones tai išbalansuoja, kartais jie nesugeba atskirti tos „feikinės“ informacijos. Šį įvykį nesunku paversti palyginimu su Krymo okupacija.
Būna smagus tos datos paminėjimas - sukilėlių žygis nuo Gargždų iki Klaipėdos. Bet man atrodo, kad profesoriaus Valdo Rakučio įrašytos paskaitos šiuo klausimu išklausymas būtų tinkamiausias būdas šiai datai paminėti, nes joje išdėstyta visa to įvykio esmė.
Rasa PANGONIENĖ, dirbanti pensininkė
Nuo mokyklos laikų trispalvė man buvo šventės atributas. Minėdama svarbias datas visada ją pasikabinu. Jeigu mes važiuojame su savo mašina, būtinai su vėliava. Taip daro policija ir dar kelios mašinos. Prasilenkdami visi sveikinamės. Tomis dienomis pamilstu policiją.
Norima sausio 13 d. padaryti poilsio diena. O kas nuo to pasikeis? Mes geriau švęsime? Nemanau, kad to reikia. Dabar nebejaučiu šventiškos nuotaikos, ypač kai pamačiau, kad prie Seimo nėra sutvarkyta laisvės gynėjų atminimo vieta.
Mūsų vadovų kalbų negaliu klausytis. Jos nebenuoširdžios, ne tik mano širdies nepasiekia, bet jos mane ir žeidžia, nes jie viską daro atvirkščiai, nei sako. Tie datų minėjimai nebeturi džiaugsmo. Nors esu optimistė, be galo nusivyliau. Mes daromės nenuoširdūs. Geriau tomis dienomis nuveikime ką nors prasmingo: eikime savanoriauti, ką nors sutvarkykime.
Sausio 15-oji man svarbi ir graži šventė, tikra Klaipėdos diena. Bet turėtų būti daugiau vėliavų, daugiau renginių. Žaviuosi, kad klaipėdiečiai bėga, kad yra tokių nuostabių entuziastų, einančių į naktinį žygį. Deja, jau nebesu tokios formos, kad pati eičiau.
Darius REKIS, Akmenės rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas
Nors jau beveik 5 metai, kai nebegyvenu uostamiestyje, Klaipėdos kraštas man tikriausiai visam gyvenimui išliks savas. Kai atvykau į Klaipėdą studijuoti, joje praleidau 17 savo gyvenimo metų. Sausio 15-oji yra svarbi ne tik šiam miestui, bet ir visai Lietuvos valstybei. Net sunku įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti mūsų valstybė be uosto, tai turbūt būtų verta net kokio nors fantastinio romano.
Tiek Sausio 13-oji, tiek kitos valstybinės šventės, mano galva, yra ne tik valstybinių institucijų, bet ir kiekvieno Lietuvos piliečio šventės. Institucijų reikalas yra priminti piliečiams tas datas, kurios traktuojamos kaip valstybinės, o mes, piliečiai, esame valstybės dalis, bet kartu ir individualūs asmenys. Tad ir valstybines šventes kaip kiekvienas savo gimtadienį švenčiame skirtingai. Negalima bandyti primesti kiekvienam kokį nors standartą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą