Karybos ekspertai Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas: ant kurios lentynos pasaulio turguje padėta Lietuva?

Tai mūsų pasaulio, kuriame melas yra tiesa, realybė. Pasaulio, kuriame mes gyvename, nusistovinti normalybė yra senų sąvokų, turėjusių vertybinį, moralinį pagrindą semantinis, prasminis pakeitimas, paliekant kiautą. Išnarą žmoniškumo, kurią tiksliai atspindi naujoje JAV nacionalinio saugumo strategijoje nukaltas, gal tiksliau, nuo Antrojo pasaulinio karo rūdžių nušlifuotas „lankstus realizmas“ (flexible realism).

Tai – nauja (nieko naujo po sena saule) Vašingtono politika, kuri „bus realistiška apie tai, kas yra galima ir norima siekiant sandorių su kitomis tautomis“.

Vienas iš tokių siekiamų sandorių, neabejotinai labai greitai paveiksiantis Lietuvą bei visą rytinį senosios Europos pakraštį, yra Trampo formalizuotas ir strategijoje išguldytas noras: „atkurti strateginį stabilumą su Rusija.“ 

Beje, nors šis konkretus sakinys mūsų žiniasklaidoje yra cituojamas vos ne kaip pagrindinis dokumento punktas, iš tiesų jis įrašytas gale, aiškinamajame santykių su Europa skyriuje. Galima sakyti, paslėptas tarp daug reikšmingesnių JAV saugumui geopolitinio konteksto sandaros aplinkybių. 

Japonijos ir Pietų Korėjos santykių glaudinimas atsvaros Pchenjanui šviesoje yra tiek pat svarbus, gal netgi svarbesnis, nei Rusijos karo Ukrainoje baigtis. Ir tai yra faktas, nepriklausantis nuo dešimtmečius apimančių europietiškos Atlantinės integracijos pastangų.

Būtent šis tiesus, nepridengtas smūgis atmerktomis akimis sapnuojančios Europos norimybei sukėlė tam tikrą sumaištį jos pagrindinių sostinių sprendimų priėmėjų kabinetuose. Nors žvelgiant be įžeisto šikančio katino emocijų, strategijoje iš esmės nepasakyta nieko nauja, joje nėra nei vienos minties, kuri nebūtų išreikšta po Donaldo Trampo rinkimų pergalės, ar tai būtų jo paties, ar jo administracijos atstovų išsišokimai, žeminantys Vakarų krikščioniškąją civilizaciją ir demokratiją sukūrusį kontinentą.

Tačiau padėkime į šalį šią jau girdėtą plokštelę ir pakalbėkime apie esminius geopolitinius ėjimus, kurie vyksta triukšmingos politinės scenos užkulisiuose, nes būtent jie rodo tikrąją, ant žemės jau vykstančių veiksmų trajektoriją.

Vakar JAV prezidento Donaldo Trampo administracija vėl leido sudaryti sandorius su „Lukoil“ degalinėmis už Rusijos ribų, o tai yra maždaug 2000 degalinių Europoje, Centrinėje Azijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Amerikoje. Sankcijos panaikintos (atidėtos) iki 2026 m. balandžio pabaigos. Toks ėjimas aiškinamas tuo, kad buvo imtasi priemonių „švelninti žalą vartotojams ir tiekėjams, siekiantiems vykdyti įprastas operacijas“ su mažmeninėmis degalinėmis.

Galbūt, ypač mūsų ištikimiems skaitytojams, toks sprendimas atrodo keistas, tačiau jis atskleidžia daug platesnį JAV ir Rusijos „make business not war“ srategijos spektrą. Vašingtono ir Maskvos suartėjimą labai gerai atspindi veržliu įžūlumu suspindęs Putinas, užvakar pareiškęs, kad Maskva reikalauja „laikytis 1990-aisiais viešai duotų įsipareigojimų neplėsti Šiaurės Atlanto aljanso į rytus“. 

Tai perfrazuotas 2021-2022 m. Maskvos ultimatumas Vakarams prieš pradedant pilno masto invaziją į Ukrainą. Tik dabar ultimatumas pakeistas reikalavimu, nes kitaip šiandien elgtis Maskva negali ir turi demonstruoti tariamą lankstumą, vykstant labai sėkmingoms deryboms ir susitarimams su Vašingtonu. 

Tos derybos vyksta (tęsiasi visus šiuos metus) visai ne dėl taikos, ir toli gražu ne (tik) apie Ukrainą. JAV ir Rusijos atstovai, pasak žiniasklaidos, kuria bendras schemas, tariasi dėl akcijų įsigijimo, naujų projektų bei įšaldytų projektų atnaujinimo. Kremliaus sėkmės formulė paprasta kaip „laukikų“ su didele nostalgija prisimenamos trys kapeikos – Baltiesiems rūmams pasiūlytas taikos per verslą planas.

„The Wall Street Journal“ skelbia, jog Majamio paplūdimyje šį planą, prigulę prie kompiuterio, aptarinėjo trys įtakingi veikėjai – du amerikiečiai ir vienas rusas. Specialusis pasiuntinys milijardierius Styvas Vitkoffas vienoje savo vilų esą priėmė Kirilą Dmitrijevą, Rusijos valstybinio turto fondo vadovą ir Vladimiro Putino asmeniškai pasirinktą derybininką, taip pat ir D. Trampo žentą Džaredą Kušnerį. 

Dmitrijevas amerikiečiams esą siūlė planą, pagal kurį JAV įmonės galėtų panaudoti maždaug 300 mlrd. dolerių vertės Rusijos centrinio banko turto, įšaldyto Europoje. Milijardai būtų panaudojami bendriems JAV ir Rusijos investiciniams projektams bei JAV vadovaujamai Ukrainos rekonstrukcijai. 

Taip pat diskutuota ir apie įmonių susijungimą siekiant bendros Arkties mineralų išteklių gavybos. Formaliai – tai privačių asmenų susitikimas, nieko bendra neturintis su „realia“ viešai valstybių skelbiama politika. Tačiau mes puikiai suprantame, jog visa tai yra priedanga už kurios rašomi faktinių ėjimų juodraščiai. 

Kaip skelbiama, tai ne vienintelis tokio pobūdžio JAV ir Rusijos atstovų susitikimas. Šiais metais į JAV vyko Rusijos oligarchų Genadijaus Timčenko, Jurijaus Kovalčiuko ir brolių Rotenbergų atstovai. Tartasi dėl „Nord Stream“ dujotiekio veiklos atnaujinimo. Neatmetame, jog dujotiekio šeimininkais tapus amerikiečiams, juo vėl ims plūsti rusiškos dujos. 

Nesileisdami į detales, norime atkreipti dėmesį į tai, jog šis Maskvos SVR ir FSB strategų planas apsuko galvą Witkoffui, kuris apsidžiaugė, jog „jei visa tai darysime ir visi klestės, bus to dalis ir visi turės naudos, tai natūraliai taps apsauga nuo būsimų konfliktų. Nes visi klestės.“

Kitaip tariant, naujieji Vašingtono šeimininkai patikėjo (patys jai pakišo) sena Maskvos pasaka, kad nustojus kelti grėsmę Rusijai, su rusais galima susitarti, nustoti kariauti ir imti prekiauti. Pasakomis patikėję amerikiečiai nuo svajonių perėjo prie realių darbų. 

Šios pasakos mums pavojingos tuo, jog rusai ir amerikiečiai sąlyginai dalinosi ir įtakos zonas Europoje, nagrinėdami iššūkius Rytų Europoje, kurie esą yra iki šiol neišspręsti. Tačiau pagal MBNW strategiją, šis klausimas nebetenka prasmės, nes prekiaujant ir klestint visoms šalims, valstybių sienų klausimas esą tampa nebeaktualus.

O tuo tarpu, kai JAV ir Rusijos oligarchų ir jų korporacijų valdovai bei statytiniai dalijosi išteklius, akcijas ir skaičiavo būsimus milijardinius pelnus, Rusijos raketos ir toliau skriejo į Ukrainą. Tik dar intensyviau.

Iš profesionalios pusės, negalime nesižavėti šia Rusijos KGB klasika paremta naujų FSB/SVR kadrų operacija. Kada pagaliau imsime vertinti Kremliaus „mnogochodovką“ kuriančių virtuozų darbus, kaip egzistencinę mūsų, Lietuvos, ir visos Europos tikrąją grėsmę? Ar virsime kaip varlė, kaip ir numatyta rusų informacinio karo aso Selivanovo, hibridinio karo puode? 

Tikriausiai skaitantiems savaime suprantama, kad būtent dėl aukščiau minėtų priežasčių spalio mėnesį Ukrainos prezidento V. Zelenskio vizitas į Vašingtoną, tikintis gauti tolimojo nuotolio JAV gamybos sparnuotųjų raketų „Tomahawk“ buvo pasmerktas nesėkmei. Kokios gali būti kalbos apie raketas, kai deramasi dėl Rusijos „Nord Stream“ akcijų įsigijimo? Vašingtonas negali kenkti pats sau ir savo verslo partnerio planams. Sunku pasakyti, ar Kijevas nežinojo apie JAV ir Rusijos atstovų derybas Majamyje, tačiau šiandien ir ukrainiečiai turėtų sugebėti pamatyti labai aiškius naujojo pasaulio geopolitinius kontūrus, šviečiančius pro besisklaidantį rūką. 

Būsime atviri: visa tai, ką išdėstėme, reiškia, jog Ukraina šiandien neturi šansų laimėti prieš Rusiją. Turi mažai šansų išlaikyti pozicijas Donbase. Trumpalaikėje perspektyvoje – mažai vilties, jog Volodymyras Zelenskis išliks Ukrainos prezidentu, nes būtent jo galvos reikalauja Kremlius ir tam tyliai pritaria Vašingtonas. Sąlyga paprasta: nauji prezidento „rinkimai“ dabar arba po „taikos sutarties“ pasirašymo. Ilgalaikėje perspektyvoje – jokių kalbų apie stojimą į NATO bei įsipareigojimai dėl riboto kariuomenės kontingento. 

Taigi, Ukraina palikta Rusijos įtakos zonoje. Kijevo pasiūlymai „daugiau raketų“ Vašingtonui nepatrauklūs, lyginant su Maskvos „daugiau milijardų“. Ne, Ukraina šiandien nepriklausomybės nepraras, tačiau be Europos pagalbos gali tapti Rusijos satelite, prezidentu tapus Janukovyčiaus tipo statytiniui ar buferine zona tarp Vakarų ir Rytų, kas einamuoju metu greičiausiai ir planuojama. 

Tai taip pat reiškia, kad resursų, akcijų ir pelnų pasiskirstymo dalybose ateis metas ir Lietuvai. Tiksliau, jau atėjo, nes Putinas ne veltui prabilo apie Rusijos reikalavimą NATO sugrįžti jau net ne į 1997-tuosius, o į 1990-tuosius metus. Kitaip sakant, NATO turi pasitraukti iš Rytų Europos ir palikti ją Rusijos įtakos sferai. Tai greičiausiai neįvyks rytoj, tačiau tokia tikimybė egzistuoja, ir viskas priklauso nuo to, ką rytoj kokioje nors viloje sutars Maskvos ir Vašingtono atstovai. Padėtį ant žemės galėsime vertinti pagal amerikiečių judesius bei karinio kontingento buvimą Lietuvoje. 

Amerikiečių karių išvedimas iš Baltijos šalių reikštų labai pavojingą veiksmų eigos variantą. Nereikia manyti, kad rusai kaip mat užgriūtų Rytų Europos šalis su visa karine galia, tiesiog būtų su daug kartų didesne jėga tęsiamas (surkoviškas-selivanoviškas) Sakartvelo užvaldymo „be tankų“ modelis, kur veikia rusiška teisėkūra, valstybę valdo Maskvos statytiniai, o ekonomiką – Kinijos verslas, tiksliau kinų komunistų partija. Toks scenarijus labai tikėtinas, jo grėsmė šiandien yra pakankamai didelė, nes tam yra labai aiškios indikacijos.

Turime dėti visas pastangas, kad to neatsitiktų. Turime stengtis sudaryti visas sąlygas, kad į Lietuvą ateitų didysis Amerikos kapitalas, nesvarbu kokiu pavidalu – Trampo šeimos narių, ar dar kokių kitokių, su juo ir jo aplinka susijusių verslo korporacijų. 

Demokratinių vertybių, tautų apsisprendimo ir žmogaus teisių gynimo era baigėsi. Žaidimas demokratija tampa nuobodus ir slogus, kaip pripersto kambario oras. Prasideda autokratų epocha, kurioje kiekvienas kovoja už save. Turime nustoti piktintis, kaltinti, verkšlenti, panikuoti. 

Kas dar turime sveiko proto ir bent šiek tiek tikėjimo krikščioniškomis vertybėmis, privalome veikti. Tam turime, deja, pasirinkti, kažkurią pusę. Nes jei jos nesirenkame, bandome išlaviruoti, kalbėdami apie atspalvius, vadinasi, jau leidome blogiui pasirinkti už mus.