Kapinėse nugirstas pokalbis supykino: „Košmaras klausytis“
(5)Kasmet galvoju, kad jau mūsų žmonės keičiasi, jau net ir Heloviną mini, ir namus moliūgais puošia, ne vien kapinių žvakės svarbiausia.
Bet kur tau. Nuvykau su uošviene į kapines Aukštaitijoje, planavome kelių artimųjų kapavietes sutvarkyti, kaip ir daugybė žmonių šiomis dienomis.
Aišku, kartojam vieni kitiems, kad ne tik prieš Vėlines reikia kapus lankyti ir puošti, bet turbūt būtent tada laiką pasiskiriam ir atrandam jo daugiau apvažiavimui, su giminaičiais susitikimui.
Tradicijos yra tradicijos. Bet kodėl nedingsta noras ir vadinama tradicija aptarinėti kaimyno kapą, lygintis?
Kur pasisuksi betvarkant kapelius, vien pletkai ir aptarinėjimas – o, va, pas tą kokios žvakės, matyt, vėl pinigingi vaikai aplankė, o pas aną – kokios gėlės baisios, niekada skonio ir neturėjo.
Bet kita nugirsta dar baisesnė tema net supykino... „Kai ją laidojo, jie taip prastai gyveno, dar jos vyras tada meilužę turėjo, išnešdavo pinigus, o žiūrėk ant paminklo užrašė mylintis vyrai ir vaikai – juokingi, nors verk iš juoko“.
„Petrą, kai laidojo, prisimeni, aprengė juokingai, musės ant jo laipiojo, o dar ta jo Jadvyga, suknelę pasiskolino ir sėdėjo išsiviepus...“ – košmaras klausytis tiesiog.
Žmonės... Argi tik čia vieta viską garsiai aptarinėt ir juoktis?
Gyvenat dėl patyčių net apie mirusius? Kartais atrodo, kad nesinori per Vėlines į kapus eit vien dėl tokių pletkų, kurių net nenorint teks klausytis, nes kas ten ribojo plačia gerkle kalbėt.
Ir čia ne vien aukštaičių problema, visų, pagalvokit, kiek visko esat girdėję kapinėse? Ir net nereikia įdėmiai klausytis, randa tetulės vietą kalbėtis. Matyt ir apie jas taip kalbės draugės, o gal, jau meldžiuosi, pasikeis karta. Kalbėkit, žmonės, gražius dalykus, prisiminkit ne gražias akimirkas bent kapinėse.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
Rašyti komentarą