Daugiausia nuo karo žiaurumų pasitraukė moterų su savo vaikais. Kare jos paliko savo vyrus, tėvus ir brolius. Taip pat vyresnio amžiaus senjorų, kurie laikinai pasitraukė iš šalies su savo vaikais ir anūkais.
Nemažai jų jau devynis ar kiek mažiau mėnesių rado laikiną prieglobstį Klaipėdoje. Čia gyvena ir įsitvirtino. Čia leidžia savo vaikus į mokyklas. Čia susirado nuolatinį darbą.
Kaip sekasi žiauraus karo nublokštiems ukrainiečiams susirasti darbo Klaipėdoje? Ar pavyko įsidarbinti pagal specialybę? Kokios darbo sąlygos? Ar jie patenkinti naujais darbdaviais? Kaip įveikiamas kalbos ir kultūrinis barjerai? Apie visa tai ir kalbamės su keletu ukrainiečių, kurie į mūsų miestą atvyko dar pavasarį, tik prasidėjus karui.
Chrystina, 36 m., į Klaipėdą atvyko su dviem mažais vaikais ir savo mama. Moterys gyvena nuomojamame bute, esančiame pietinėje miesto dalyje. Chrystina kilusi iš Černihivo srities, du broliai liko Ukrainoje ir priklauso savigynos būriams. „Ačiū Dievui, jie gyvi ir sveiki. Kovoja už mūsų žemę. Mes tai viskuo patenkintos čia, niekuo negalime skųstis. Vaikai auga sveiki, gyvename dviejų kambarių bute. Šalia parduotuvė, nelabai toli ir turgus, autobusų stotelė į darbą nuvažiuoti. Turėjome ir automobilį, bet pardavėme pažįstamiems ukrainiečiams. Kam jis mums? Klaipėda yra gražus, švarus ir Ukrainos masteliais nedidelis miestas. Beveik kiekvieną savaitgalį važiuojame prie jūros pasivaikščioti. Labai myliu jūrą, nes augau ir gyvenau toli nuo jūros, tai visada man jos labai trūko“, - sako Chrystina. Gimtajame Černihive Chrystina, dar iki vaikams gimstant, dirbo slauge vietinėje ligoninėje. Yra baigusi ir specializuotą slaugių mokyklą.
Chrystina šį rudenį darbą rado ir Klaipėdoje. Įsidarbino maisto prekių parduotuvėje kasininke. „Gerai, kad yra mama, kuri pasirūpina vaikais, kai aš dirbu. Darbas man patinka. Tikrai nepavargstu. Viskas nauja, nauji bendradarbiai, kurie labai gerai priėmė mane ir dar vieną ukrainietę. Visi nori padėti, pagelbėti. Į darbą einu kaip į šventę. Man patinka bendrauti su žmonėmis. Iš pradžių bijojau dirbti su pinigais, bet palaipsniui pripratau. Darbas vyksta pamainomis, dažniausiai dvi dienas dirbu, dvi laisvos. Gaila, kad lietuviškai tik vieną kitą žodį suprantu, tad tenka su pirkėjais rusiškai bendrauti. Nors pastebėjau, kad jaunimas beveik nekalba šia kalba. O ir man ji dabar - okupantų kalba“, - sako Chrystina.
„Kai gavau pirmą atlyginimą, atrodė visai nemažai, nes esu įpratusi į grivinas versti. Bet kai reikėjo už komunalinius sumokėti, supratau, kad ne taip ir daug. Ir parduotuvėse kainos didesnės nei pas mus Ukrainoje. Gerai, kad mama dar pensiją gauna, tai taupiai gyvenant užtenka. Nors maisto kainos tikrai mažesnės galėtų būti. Man atrodo, kad ir lietuviams jos yra per didelės“, - savo įspūdžiais dalijasi ukrainietė.
Paklausta, ar mato skirtumus tarp klaipėdiečių ir Černihivo gyventojų, Chrystina atsako, kad čia, Lietuvoje, žmonės yra mandagesni, kultūringesni ir ramesni. Nesistumdo eilėse, nešaukia vienas ant kito.
42-ejų metų Ella prieš karą gyveno Dnipro mieste. Ten dirbo transporto logistikos srityje. Ji diplomuota transporto logistikos specialistė. Prasidėjus karo baisumams Ellai kartu su paaugliu sūnumi teko trauktis. Dnipre liko sesuo su šeima. Įmonė, kurioje dirbo Ella, prasidėjus karui sustabdė veiklą, nes sustojo grūdų išvežimas per Ukrainos uostus. Tačiau kompanijos savininkai palaikė glaudžius asmeninius ryšius su Klaipėdoje esančiomis transporto įmonėmis. Tai ir lėmė, kad Ella su sūnumi Mychailu atsidūrė Klaipėdoje. Visus kelionės reikalus, apgyvendinimą Klaipėdoje pirmomis dienomis sutvarkė Klaipėdos transporto įmonės atstovai. Jau kitą dieną po atvykimo į mūsų miestą Ellai buvo pasiūlytas pervežimų operatorės darbas Klaipėdos įmonėje.
„Jaučiuosi kaip laikinai išvykusi į darbinę komandiruotę. Tas laikinumas jau užsitęsė aštuonis mėnesius. Iš tiesų, per darbus kartais net užsimirštu, kad mano šalyje vyksta karas ir žūsta nekalti žmonės. Bet darbas man yra kaip terapija, būdas pabėgti nuo realybės, užsimiršti, kokioje didelėje bėdoje esame. Ir tik nuolatiniai pokalbiai telefonu su sese, Dnipre likusiais bičiuliais mane grąžina į skaudžią realybę“, - sako Ella.
„Net trūksta žodžių, kad galėčiau išreikšti savo dėkingumą mano dabartiniams darbdaviams už pagalbą, šilumą ir rūpestį. Iki tol nebuvau sutikusi tokių gerų žmonių gyvenime. Dabar žinau, kad jie gyvena Klaipėdoje. Kuo galėdama stengiuosi savo darbais atsilyginti šiems žmonėms, nors dėkinga būsiu visą likusį gyvenimą. Jie su visais savo darbuotojais labai žmogiškai elgiasi, rūpinasi jais. Anksčiau, kai kalbėdavo apie socialiai atsakingą verslą, nesuprasdavau, kas tai yra. Dabar suprantu, nes matau realų pavyzdį. Mes bendraujame ne tik darbe, yra rengiami turiningi renginiai, išvykos, kur darbuotojai su savo šeimomis dalyvauja. Va, jau su kolektyvu aplankėme Druskininkus, Prahą.“
Ella jau savo iniciatyva Klaipėdos transporto kompanijoje įdarbino kelis ukrainiečius karo pabėgėlius. Jie įmonėje dirba ir valytojais, ir vairuotojais.
„Man labai patinka ne tik darbo atmosfera čia, bet ir darbo kultūra. Ukrainoje dar trūksta to. Čia laikomasi žodžio, susitarimų, visi tvarkingai atlieka jiems pavestus darbus. Čia dirba darbštūs ir kūrybingi žmonės. Esame kaip viena šeima. Darbo sąlygos tikrai geros ir atlyginimas mano beveik 3 kartus didesnis nei gaudavau Ukrainoje. Tai padeda man ir mano sūnui normaliai gyventi. Todėl labai branginu šį darbą ir net neįsivaizduoju, kas būtų, jeigu jo netekčiau“, - sako viskuo patenkinta Ella.
Tai tik dviejų žmonių, atvykusių iš karo niokojamos šalies, klaipėdietiška kasdienybė. Gera, sėkminga kasdienybė, kuri padeda išgyventi netektis, praradimus, nuvyti į šalį slogias mintis. Kuri padeda gyventi ir išgyventi sunkiausią jų gyvenime laiką. Kad kuo daugiau tokių žmonių būtų, kurie laikinai, ne savo noru, yra nublokšti toli nuo savo šaknų ir aplinkos, tačiau nepraranda gyvenimo džiaugsmo ir vilties.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą