Psichologai pastebi, kad vykstant karui Ukrainoje Lietuvoje mažai ką galime pakeisti. Pajutus per didelį stresą geriausia pabandyti atsiriboti ir pasinerti į rutiną.
Klaipėdietė psichologė Liudmila Rumovskaja karo poveikį lygina su COVID-19 pandemijos poveikiu.
„Tiek karas, tiek pandemija labai padidino įtampą, žymiai padaugėjo besikreipiančiųjų į psichologus“, - sako psichologė.
Anot jos, esminis skirtumas yra tas, kad pandemija sukėlė didžiulį socialinį nerimą, ypač tarp jaunesnių žmonių, o karas sukėlė baimę dėl grėsmės gyvybei.
Karo pradžioje buvo daug kalbama, kad kitas Rusijos taikinys gali būti Lietuva, tad natūralu, kad žmonės mūsų šalyje pajuto tiesioginę grėsmę savo gyvybei.
„Pandemijos metu dalinai patys galėjome kontroliuoti situaciją. Jei priėmei sprendimą skiepytis, gali lankytis kavinėse, kitose visuomeninėse vietose, gyventi visavertį gyvenimą“, - primena L. Rumovskaja.
Tuo tarpu karo atveju gyvendamas Lietuvoje nelabai gali daryti įtaką situacijai ir ką nors pakeisti.
„Vyksta protu nesuvokiami dalykai, bet nieko negali pakeisti“, - žmonių savijautą apibūdina L. Rumovskaja.
Dalinai dėl to galima paaiškinti, kodėl lietuviai taip aktyviai dalyvauja Ukrainos palaikymo akcijose, aukoja tiek daiktus, tiek lėšas. Taip pat labai aktyviai talkina ir padeda į mūsų šalį atvykusiems karo pabėgėliams.
Norime taikos
„Visi šiuo metu kalba apie karą ir norėtų taikos, šie žodžiai tapo aktualiausi, juos matome visose antraštėse“, - sako psichologė Arminė Petkutė.
Anot jos, Imanuelis Kantas savo traktate „Zum ewigen Frieden“ („Į amžiną taiką“) 1795 m. sugebėjo numatyti daug dalykų, kurie mus sukrėtė ir šokiruoja Rusijai užpuolus Ukrainą.
Anot Kanto, „jokia valstybė neturi teisės jėga kištis į kitos valstybės santvarką ir valdymą. Jokia valstybė, kariaudama su kita, neturi imtis jokių priešiškų veiksmų, dėl kurių, sudarius taiką, taptų neįmanomas abipusis pasitikėjimas...“
„Psichologiniu lygmeniu karo atveju išlikimo mechanizmas įjungia savisaugos instinktą, kurio pirmasis atsakas yra baimė. Tai sveika reakcija į pavojų, kuri skatina keisti elgesį“, - pastebi A. Petkutė.
Anot jos, deja, Europos šalys nėra brandi visuomenė, kuri adekvačiai reaguotų į situacijas ir reikalavimus. Dabar žmonės ir kai kurios valstybės yra apsėstos neurotinių baimių, kurios juos įstumia į kampą ir neleidžia priimti sveikų sprendimų.
Psichologė pastebi, kad kai kurie dar netiki karu, kai kurie jau persipildė karo, treti nusivylė nesibaigiančiu karu ir nori jį pamiršti, ketvirti pyksta ant pabėgėlių ir juos keikia. Tai yra baimė, kylanti iš nesaugumo ir nevisavertiškumo jausmo.
Ir visa tai yra normalu, nes esame žmonės, ir kai nevaldome situacijos, dažniausiai mus apima baimė ir nerimo jausmas. Realybė yra žiauri, ji nepriklauso nuo mūsų norų.
Gali apimti beviltiškumas
„Kita neurotinės baimės rūšis - tai nesugebėjimas gyventi “čia ir dabar„, nesugebėjimas suvokti, kad ne tik karas yra gyvenimas, koncentravimasis tik į naujienas apie karą, apie žemės drebėjimą Turkijoje ir pan. Ši baimė atima iš žmogaus šviesiąją pusę ir viltį. Jei ji užsitęsia per ilgai, pasireiškia nemiga, nerimu, depresine nuotaika, fobijomis, agresija prieš save ar kitus, blogėja kognityviniai gebėjimai, sugebėjimas susikaupti, atmintis“, - pasekmes žmonių psichinei sveikatai įvardija A. Petkutė.
Anot psichologės, gali apimti ir beviltiškumas, pasaulio matymas kaip balto arba juodo, kai mintyse sukasi frazės - tai niekada nesibaigs; kaip gyvensim po viso šito. Žmogų apima nerimas, nes norima apibrėžtumo ir tikslumo. Nežinomybėje gyventi sunku.
„Turi tapti vaiku, kad išbūtumei nežinomybėje. Vaiku, kuris sugeba džiaugtis šiandiena ir sugeba laukti Kalėdų Senelio ar Velykų zuikio net ir dabar“, - pataria A. Petkutė.
Vaikai šypsosi, jie turi viltį ir todėl jie gyvena, kai suaugusieji vis dar laukia. Laukimas yra kančia, tarsi pragaras, kur nebėra vilties, kur kiekvienas pagal savo nuopelnus yra uždarytas atitinkamame rate, vienas štai dega, kitas šąla Cocito ledo ežere (Dante).
Stresas veikia
Svarbu, kaip mes elgiamės būdami kritinėje situacijoje. Tarp stimulo ir atsako visuomet egzistuoja laiko tarpas, skirtas apmąstyti ir nuspręsti, kaip reaguoti į tai, kas vyksta aplink mus, ir į tai, kas vyksta mumyse, kad neprarastumėme vidinės pusiausvyros.
„Nerimas dėl savęs ir artimųjų, mirties baimė ir jokio apibrėžtumo, be ko žmogui labai sunku“, - sako A. Petkutė.
Anot jos, žmogus turi ir visuomet turėjo vidinių jėgų atlaikyti sunkiausius laikotarpius žmonijos istorijoje, net ir ilgai besitęsiančius. Stresas veikia mūsų imunitetą, jis silpnėja, jei esame valdomi neigiamų emocijų ilgą laiką. Tačiau emocijos praeina, jūs esate jų valdovas, nebėgdamas nuo jų, galite eiti pirmyn, neleisdamas baimei ir stresui užrakinti jūsų savo pilyje.
Sunkiomis akimirkomis svarbu pradėti nuo savęs. Tik sveikas realizmas padeda pakeisti negatyvizmo apsėstas mintis.
Tokiu metu svarbu išklausyti, ką sako racionalus protas, logika ir intuicija, kuri reikalauja saugoti save ir artimuosius, jais rūpintis.
Keikia Tapiną
A. Petkutė vėl atkreipia dėmesį į I. Kantą, anot kurio, žmogaus protas, kai jis susiduria su antinomijomis (padėtimis be išeities), negali priimti objektyvaus sprendimo. Dalies žmonių protas tokiose situacijose negali pasigirti sveiku realizmu. Tokie žmonės puotauja ir džiūgauja karo metu arba apimti baimės bando nematyti realybės.
Kiti koncentruojasi į neigiamas pabėgėlių ukrainiečių savybes, kitiems nepatinka tie, kurie nori padėti Ukrainai, keikia Tapiną ir Anušauską, nes mano, kad pinigus jie renka sau.
Suvokimas, kaip teigia Kantas, kai kuriems ateina tik a posteriori, t. y. kai atsitiks kai kas baisaus ir mirs jie patys ar artimieji. Taip baimė užveria vartus į sąmoningumą ir objektyvumą. Visuomenės dalis, kuri tai suvokia a priori, yra vedama intuicijos, proto spontaniškumo, o ne baimės. Ji sugeba adekvačiai reaguoti į situaciją.
„Tapkime brandžia visuomene, užteks verkšlenti, maištauti, užaukime pagaliau. Juk gyvename diktatorių kaimynystėje, dėl to tikrai yra neramu, o jie nežino jokios kitos kalbos kaip tik galios ir jėgos“, - sako A. Petkutė.
Ieškokite sprendimų
L. Rumovskaja pasakoja lietuvio, vedusio rusaitę, šeimos istoriją. Jis gyveno Rusijoje ir su šeima pabėgo nuo karo mobilizacijos. Grįžo į Klaipėdą.
„Stresas buvo toks didžiulis, kad sąlygojo rimtus sveikatos sutrikimus“, - terapijos pradžią prisimena L. Rumovskaja.
Anot jos, terapija ir laikas davė rezultatų. Dabar lietuvio šeima jau atgauna pusiausvyrą. Rusijoje likusius verslus pavyksta valdyti nuotoliniu būdu. Gerėja tiek fizinė, tiek psichinė sveikata. Sprendimus pavyksta rasti.
„Karas padarė įtaką ir Lietuvoje gyvenančioms šeimoms, ypač rusakalbėms, kuriose, pasitaiko, išsiskiria atskirų šeimos narių karo vertinimai. Dėl to nebegali bendrauti sutuoktiniai, tėvai ir vaikai“, - sako L. Rumovskaja.
Anot jos, bendrų patarimų, kaip reikėtų tai spręsti, nėra. Tačiau universalus patarimas kylant didelėms problemoms - atsiriboti nuo informacijos srauto.
„Galima kurį laiką žinias sekti tik vieną kartą savaitėje. Duoti sau pailsėti“, - sako L. Rumovskaja.
Anot jos, labai svarbu aktyviai pasinerti į rutiną. Proporcingai paros laiką dalyti lygiomis dalimis: miegui, poilsiui ir darbui.
„Tiek karo situacija, tiek pandemija paskatino žmones aktyviau ieškoti pagalbos“, - sako L. Rumovskaja.
Anot jos, ypač aktyviai psichologų paslaugomis naudojasi visuomenės dalis iki 50 metų. Tuo tarpu jaunimas iki 30 metų jau nebijo apie tai skelbti ir viešai. Pateikdami tai kaip privalumą ir siekį tobulėti.
Galioja sena gera tiesa - kas mūsų nepražudo, daro mus stipresnius.
Ekspertai pastebi, kad yra dvejų metų riba, po kurios net kariaujančiose šalyse ateina psichologinio nuovargio fazė. Karas Ukrainoje tęsiasi jau visus metus.
„Šios šviesios vilties esmė yra suvokti pasekmes ir analizuoti be iliuzijų, realistiškai. Pasiduoti tik vilčiai be analizės ir be sugebėjimo numatyti to pasekmes gali kainuoti gyvybes ir atverti kelią į mirtį. Būtent taip ir padarėme - todėl pasijutome baisiai, nes pabudome kitame pasaulyje. Ir nuo 2022 metų vasario 24 dienos gyvename tame kitame pasaulyje“, - sako A. Petkutė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą