Virginija KOCHANSKYTĖ, aktorė
Biblijoje yra toks sakinys: „Dainuot ir šokt akivaizdoje Aukščiausiojo, nes iš dejonių nebus jokios naudos.“ Mūsų atveju reikėtų veikti ir kurti. Man labiausiai trūksta optimistinės, kuriančiosios gaidos. Labai daug keliauju po Lietuvą, nes dalyvauju įvairiuose renginiuose. Matau, kaip žmonės ilgisi gyvenimo, pozityvumo.
Liūdina tai, kad valdžia nekalba apie perspektyvą. Susidaro įspūdis, kad pasaulio bendruomenė neturi ateities. Per daug įtampą keliančios informacijos, aš jau stengiuosi atsiriboti nuo žinių. Juk turėsime gyventi ir kai pasibaigs pandemija. Jeigu visuomenė bus sugniuždyta, reikės daug laiko jai atsikelti. O ateitis tikrai yra. Auga mūsų vaikai, anūkai. Jie turi svajonių, studijuoja, reikia jiems suteikti viltį, kad turės darbų, kai baigs mokslus.
Man gal lengviau gyventi, nes pragyvenu iš įvairios veiklos, be to, gaunu pensiją, t. y. turiu garantuotą pragyvenimo minimumą. Labai užjaučiu tuos žmones, kurie yra labai priklausomi nuo dabartinių aplinkybių.
Teisutis MATULEVIČIUS, verslininkas, politikas
Šiuo metu labiausiai nerimauju dėl įvykių Afganistane. 20 metų Amerika buvo pavyzdys, gelbėjimo ratas silpnoms ir besivystančioms valstybėms. Toks jausmas, tarsi paėmė vaiką iš vaikų namų, pažaidė su juo kelerius metus ir grąžino. Man nerimą kelia ne trečia ar ketvirta koronaviruso banga, bet kad su Lietuva nebūtų pasielgta panašiai.
Viskas vystosi natūralia vaga ir bet kokie įvykiai iššaukia tam tikrą negatyvą. Mumyse atsiranda ekstremizmo. Kodėl gatvėse susidaro kamščiai? Todėl, kad nesutvarkytos eismo sąlygos. Visi žino, kad be mašinos numerio į gatvę neišvažiuosi. Taip turėtų būti sutvarkytas ir COVID-19 klausimas. Turi būti bendros taisyklės visiems.
Neseniai buvome Kopenhagoje. Ten neparodęs galimybių paso ar testo nepateksi niekur: nei į parduotuvę, nei į troleibusą, metro ar kavinę. O pas mus kažkaip truputį galima, truputį ne, vadinasi, - galima. Taisyklės turi būti paprastos ir visiems aiškios, kad žmonės žinotų, ką daryti.
Artūras ŠULCAS, buvęs Klaipėdos vicemeras, dar ne pensininkas
Koks skirtumas, kokia dabar COVID-19 banga: ketvirtoji ar šeštoji? Ji ateis ir nueis. Kažkas dėl jos žus, kažkas sustiprės. Visa tai reikia išgyventi. Aš ir mano artimiausi žmonės persirgome COVID-19. Buvo ne tik sunkiau sergančių, vieno netekome. Mano liga, ko gero, buvo vidutinio sunkumo, ligoninės nereikėjo. Pasiskiepijome, išsiėmėme visus pasus, gyvenimas neužsidarė, mes juo džiaugiamės. Reikės, - pasiskiepysime dar kartą.
Šiuo metu jaučiuosi nuostabiai, gyvenu geriausioje pasaulio šalyje, kuri labai turtinga, ir ne visada sugeba įvertinti tai, ką turi.
Dabar važiuoju lietui lyjant per Aukštaitiją. Per tuos daugiau nei 30 metų viskas čia labai pasikeitė, labai praturtėjo ir žmonės, ir miestai, ir kaimai. Jeigu esi gyvas ir sveikas, tai jau šis tas.
Irena ŠIAULIENĖ, žinoma politikė
Man labiausiai užkliūna visiškas valdžios ir visuomenės pozicijų išsiskyrimas. Bandymai girdėti vieniems kitų argumentus nėra sėkmingi. Didžiausia problema, kad girdimi tik vieni argumentai, o kiti nepriimami. Tai, kad esame labai susiskaldę, nėra gerai. Galbūt reikėtų mažiau vieniems kitus auklėti, o analizuoti turimą informaciją.
Sprendimą reikia priimti tik viską gerai pasvėrus. Tai labai individualus kiekvieno mūsų pasirinkimas. Neretai būna tiesiog įtikima, ir viskas. Reikia būti atviriems, girdėti už ir prieš. Aš į ateitį žiūriu optimistiškai. Manau, gana didelė dalis žmonių yra pasiskiepiję, ir mes išgyvensime tą sunkų laikmetį.
Gytis PADEGIMAS, režisierius
Šiuo metu esu Dzūkijoje, gyvenu miške, esančiame tarp Kapčiamiesčio ir Leipalingio. Jau nešu 16 kibirą smėlio, mes čia rūsį atkasame, be to, labai grybus renkame. Bandau derinti fizinį ir intelektinį darbą, nes ruošiuosi naujam pastatymui. Vasarį Klaipėdoje turėtų būti rodoma mano režisuota labai graži Antonino Dvoržako opera „Undinė“. Mokslo metų pradžioje atvažiuosiu į Klaipėdą, nes dėstau magistrantams, o rusėjo 11 d. bus atranka į operą, vyks solistų perklausa.
Man šiuo metu labai aktualu gamtosauga. Visada domiuosi užsienio politika. Jeigu dabar nebūčiau kaime, kuriame nėra interneto, pulčiau žiūrėti, kas vyksta Afganistane, Kabule.
Aš vienareikšmiškai už tai, kad reikia skiepytis. Sovietmečiu juk mus visus skiepijo, dar ant rankos buvo toks ženklas likęs. Man labai patiko infektologo, kurį pažįstu nuo vaikystės, pasakymas, kad čia ne filosofinis klausimas. Tai medicininis klausimas ir reikia jį spręsti medicininėmis priemonėmis.
Pats esu jau persirgęs, bet praėjo pusė metų, tad šiomis dienomis ruošiuosi skiepytis.
Mindaugas ŽILYS, verslininkas
Palyginus dabartinį sveikatos apsaugos ministrą Arūną Dulkį ir buvusį Aurelijų Verygą, vadybininką ir psichoterapeutą, skirtumas akivaizdus. Kai A. Veryga kalbėdavo, žmonės ramindavosi. Manau, sveikatos apsaugos ministras galėjo likti nepaisant valdžios pasikeitimo. Dabar mes pasigendame imunologų, sveikatos specialistų, aukščiausių šalies pareigūnų paaiškinimų. Jie galėtų nuraminti, tada baimių savaime sumažėtų. O dabar mėtomasi nuo vienų taisyklių prie kitų, jos keičiamos vos ne kas savaitę.
Nėra taip, kad kažkas itin man keltų nerimą, tiesiog sudėtingesnis ir mums nežinomas laikmetis, kurį reikės išgyventi. Jau pačioje pradžioje žinomi pasaulio žmonės prognozavo, kad ne metus, o kokius trejus gyvensime su tuo virusu, kuris mutuos. Nežinia, ar tai, kad mažai žmonių skiepijasi, todėl virusas dauginasi, ar dėl to, kad žmonės skiepijasi ir sudaro barjerą virusui, jis mutuoja. Reikia palaukti, kol į tuos klausimus bus atsakyta. Kažin ar ir praėjus dešimčiai metų sužinosime, kas čia iš tikrųjų buvo.
Redakcijos ir asmeninio albumo nuotr.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą