Liemens apimtis gali pasakyti daugiau nei svarstyklės: ką reikia žinoti apie visceralinius riebalus?

Atsakymas dažnai slypi ne riebalų kiekyje, o tame, kuriose kūno vietose jie kaupiasi. Šiuolaikinė medicina vis daugiau dėmesio skiria ne tik svoriui, bet ir riebalų pasiskirstymui, nes būtent jis daugeliu atvejų lemia širdies ir kraujagyslių ligų, 2 tipo diabeto bei kitų medžiagų apykaitos sutrikimų riziką.

Savo doktorantūros disertacijoje „Seilių amilazės funkcinio aktyvumo sąsajos su antsvoriu ir angliavandenių apykaitos sutrikimais“, parengtoje Rygos P. Stradinio universitete (RSU), nagrinėjau, kaip mityba ir individualios žmogaus medžiagų apykaitos ypatybės veikia gliukozės reguliavimą ir metabolinę sveikatą.

Visuomenėje iki šiol paplitusi nuomonė, kad antsvoris yra paprasta matematinė užduotis: norint jo atsikratyti, tereikia mažiau valgyti ir daugiau judėti. Nors sveika mityba ir fizinis aktyvumas iš tiesų yra labai svarbūs, šiuolaikinis mokslas rodo, kad nutukimas yra gerokai sudėtingesnė liga.

Riebalinis audinys nėra pasyvi energijos atsargų saugykla. Jis veikia kaip aktyvus endokrininis organas, išskiriantis hormonus ir kitas biologiškai aktyvias medžiagas, reguliuojančias apetitą, energijos suvartojimą, uždegiminius procesus ir organizmo jautrumą insulinui.

Kai riebalų tampa per daug, ypač pilvo ertmėje, ši subtili reguliavimo sistema pradeda veikti kitaip. Organizme išsivysto lėtinis, nors ir nedidelio intensyvumo, uždegimas, o svorį mažinti tampa vis sunkiau. Todėl dabar vis dažniau kalbama ne tik apie kūno svorį, bet ir apie metabolinę sveikatą.

Kas yra visceraliniai riebalai?

Organizme skiriami trys pagrindiniai riebalinio audinio tipai:

poodiniai riebalai – esantys tiesiai po oda;
visceraliniai riebalai – supantys pilvo ertmės vidaus organus;
ektopiniai riebalai – besikaupiantys ten, kur jų neturėtų būti, pavyzdžiui, kepenyse, raumenyse ar kasoje.

Ne visi riebalai yra vienodi. Dauguma žmonių galvoja apie poodinius riebalus, kuriuos galima apčiuopti ranka. Tačiau sveikatai daug didesnę įtaką gali turėti riebalai, kurių nematome.

Tai – visceraliniai riebalai, kurie kaupiasi giliai pilvo ertmėje, apgaubdami kepenis, kasą, žarnyną ir kitus vidaus organus. Skirtingai nuo poodinių riebalų, kurie daugiausia yra energijos atsargos, visceraliniai riebalai nuolat išskiria hormonus, uždegimo mediatorius ir signalines medžiagas, darančias įtaką beveik visiems organizmo medžiagų apykaitos procesams.

Būtent visceraliniai riebalai labiausiai siejami su padidėjusia 2 tipo cukrinio diabeto, aukšto kraujospūdžio, lipidų apykaitos sutrikimų, su metaboline disfunkcija susijusios kepenų suriebėjimo ligos (MASLD, anksčiau vadintos nealkoholine kepenų suriebėjimo liga, arba NAFLD) ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

Šiais laikais mokslininkai visceralinį riebalinį audinį net vadina savotišku „uždegimo organu“, nes jis nuolat palaiko žemo laipsnio uždegimą organizme. Ilgainiui šis procesas gali pažeisti kraujagysles, kepenis ir kitus organus.

Įdomu tai, kad žmogaus kūno masės indeksas gali būti normalus, tačiau visceralinių riebalų kiekis vis tiek gali būti gerokai padidėjęs.

Mokslinėje literatūroje toks fenotipas vadinamas TOFI (Thin Outside, Fat Inside) – „lieknas iš išorės, storas iš vidaus“. Tokie žmonės dažnai atrodo sveiki, tačiau jų metabolinė rizika gali būti tokia pati kaip nutukusių žmonių.

Todėl vis dažniau pabrėžiama, kad vien svėrimas neleidžia spręsti apie žmogaus sveikatą. Daug svarbiau suprasti, kaip veikia jo medžiagų apykaita ir kur organizme kaupiasi riebalai.

Visceraliniai riebalai pavojingi ne tik dėl jų kiekio. Labai svarbi jų vieta. Kadangi jie yra arti kepenų, kasos ir kitų pilvo ertmės organų, jų išskiriamos medžiagos labai greitai patenka į kraują ir daro įtaką visam organizmui.

Skirtingai nuo poodinių riebalų, kurie daugiausia yra energijos rezervas, visceraliniai riebalai nuolat išskiria laisvąsias riebalų rūgštis, hormonus ir uždegimo mediatorius.

Kai šių riebalų tampa per daug, organizme išsivysto lėtinis nedidelio intensyvumo uždegimas. Žmogus jo nejaučia – nėra nei karščiavimo, nei skausmo, tačiau šis „tylusis uždegimas“ palaipsniui sutrikdo medžiagų apykaitą ir didina širdies bei kraujagyslių ligų riziką.

Vienas pirmųjų procesų, kuriems įtaką daro visceraliniai riebalai, yra organizmo gebėjimas reaguoti į insuliną.

Ląstelės nebesugeba „išgirsti“ insulino

Insulinas – hormonas, padedantis gliukozei iš kraujo patekti į ląsteles, kur ji naudojama energijai gaminti. Tačiau kuo daugiau visceralinių riebalų, tuo silpniau ląstelės reaguoja į insulino signalą. Ši būklė vadinama atsparumu insulinui arba insulino rezistencija.

Iš pradžių kasa bando kompensuoti situaciją išskirdama vis daugiau insulino. Kurį laiką tai pavyksta ir gliukozės kiekis kraujyje dar gali išlikti normalus. Tačiau organizmui tai reikalauja vis daugiau pastangų.

Ilgainiui kasos atsargos išsenka, padidėja tiek insulino, tiek gliukozės kiekis kraujyje ir gerokai išauga 2 tipo cukrinio diabeto rizika. Šis procesas nevyksta per vieną naktį – jis vystosi palaipsniui, dažnai kelerius metus.

Visceraliniai riebalai ir atsparumas insulinui sudaro vienas kitą stiprinantį ciklą. Kuo daugiau kaupiasi visceralinių riebalų, tuo daugiau jie išskiria biologiškai aktyvių medžiagų, mažinančių organizmo jautrumą insulinui.

Savo ruožtu padidėjęs insulino kiekis skatina tolesnį riebalų kaupimąsi, ypač pilvo srityje. Taip susidaro užburtas ratas: daugiau visceralinių riebalų sukelia didesnį atsparumą insulinui, o atsparumas insulinui savo ruožtu skatina dar didesnį riebalų kaupimąsi.

Daugelis žmonių sako: „Aš valgau mažiau nei anksčiau, bet svoris nesikeičia.“ Priežastis čia ne visada yra vien valios trūkumas. Organizmas gali būti patekęs į būseną, kai energiją daug efektyviau kaupia nei naudoja.

Visceralinis riebalinis audinys veikia kaip aktyvi „hormonų gamykla“ – jis išskiria daugybę signalinių medžiagų, reguliuojančių apetitą, energijos vartojimą ir uždegiminius procesus.

Didėjant visceralinių riebalų kiekiui, mažėja adiponektino – hormono, didinančio jautrumą insulinui ir saugančio kraujagysles – koncentracija.

Tuo pačiu metu padidėja leptino kiekis, tačiau smegenys tampa mažiau jautrios šiam signalui. Nors organizme energijos pakanka, sotumo jausmas susilpnėja, o apetitas išlieka padidėjęs. Šis reiškinys vadinamas atsparumu leptinui.

Dėl to organizmas vienu metu sukaupia daugiau riebalų, prasčiau panaudoja gliukozę ir palaiko lėtinį uždegimą. Šie trys procesai gerokai padidina kardiometabolinių ligų riziką.

Ar galima išmatuoti visceralinius riebalus?

Taip, galima.

Tiksliausiai visceralinių riebalų kiekį galima įvertinti vaizdiniais diagnostikos metodais – kompiuterine tomografija, magnetinio rezonanso tomografija arba kūno sudėties analize DEXA metodu.

Kur kas paprastesnį, tačiau labai informatyvų galimos kardiometabolinės rizikos vaizdą galima gauti išmatavus liemens apimtį.

Dažnai būtent ji gydytojui pasako daugiau nei kūno svoris ar net kūno masės indeksas.

Tyrimai rodo, kad būtent pilvo srityje susikaupusių riebalų kiekis yra glaudžiau susijęs su padidėjusiu trigliceridų kiekiu, mažesniu „gerojo“ DTL cholesterolio kiekiu, padidėjusiu kraujospūdžiu ir aterosklerozės išsivystymu nei bendra kūno masė.

Taigi žmogus gali neturėti akivaizdžių nutukimo požymių, tačiau jo rizika susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis gali būti padidėjusi.

Todėl gydytojai vis dažniau rekomenduoja stebėti ne tik svorį, bet ir liemens apimtį.

Kodėl riebalai kaupiasi būtent pilvo srityje?

Kai kurių žmonių riebalai daugiausia kaupiasi ant klubų ir sėdmenų, o kitų – aplink pilvą. Tai nėra atsitiktinis procesas.

Riebalų pasiskirstymą organizme lemia sudėtinga hormonų, genetikos, amžiaus ir gyvenimo būdo sąveika.

Vienas svarbiausių veiksnių yra kortizolis, dar vadinamas streso hormonu.

Trumpuoju laikotarpiu jis padeda organizmui prisitaikyti prie stresinių situacijų. Tačiau ilgą laiką išliekantis padidėjęs kortizolio kiekis veikia kitaip – stiprina apetitą, didina norą vartoti saldžius ir kaloringus produktus bei skatina riebalų kaupimąsi būtent pilvo srityje.

Lėtinis stresas – ne tik psichologinė problema. Jis taip pat gali būti vienas biologinių mechanizmų, skatinančių visceralinių riebalų kaupimąsi.

Riebalų pasiskirstymui didelę įtaką turi ir lytiniai hormonai.

Vaisingo amžiaus moterims estrogenai skatina riebalų kaupimąsi daugiausia po oda – klubų ir sėdmenų srityje. Menopauzės metu estrogenų kiekis sumažėja, todėl riebalų pasiskirstymas palaipsniui keičiasi – vis daugiau jų kaupiasi pilvo srityje.

Tai viena iš priežasčių, kodėl daugeliui moterų po menopauzės padidėja centrinio nutukimo ir kardiometabolinių ligų rizika.

Testosterono kiekio svyravimai taip pat turi įtakos kūno sudėčiai ir riebalų pasiskirstymui tiek moterims, tiek vyrams.

Svarbų vaidmenį atlieka ir insulinas. Po valgio šis hormonas padeda gliukozei patekti į ląsteles ir aprūpina organizmą energija.

Tačiau jeigu insulino kiekis ilgą laiką išlieka padidėjęs, organizmas vis labiau pereina nuo energijos naudojimo prie jos kaupimo.

Skatinamas riebalų susidarymas, o kartu slopinamas jau sukauptų riebalų naudojimas. Visceralinis riebalinis audinys į šį signalą reaguoja ypač stipriai, todėl hiperinsulinemija tampa vienu pagrindinių mechanizmų, skatinančių centrinio nutukimo vystymąsi ir palaikančių užburtą nutukimo bei atsparumo insulinui ratą.

Kaip gali padėti mityba, fizinis aktyvumas ir miegas?

Nors visceraliniai riebalai yra metaboliškai aktyvūs ir gali stipriai paveikti sveikatą, jie taip pat priskiriami prie tų riebalinio audinio rūšių, kurios geriausiai reaguoja į gydymą ir gyvenimo būdo pokyčius.

Reguliarus fizinis aktyvumas gerina organizmo jautrumą insulinui ir padeda sumažinti būtent pilvo ertmėje susikaupusius riebalus – neretai net tada, kai kūno svoris reikšmingai nepasikeičia.

Ypač palankiai vertinamos jėgos treniruotės, aerobinis ir intervalinis fizinis aktyvumas. Tačiau svarbiausia ne konkreti treniruočių rūšis, o jų reguliarumas.

Net ir vidutinio intensyvumo fizinis aktyvumas, tapęs kasdieniu įpročiu, ilgainiui pastebimai pagerina medžiagų apykaitą.

Didelis itin perdirbtų produktų, saldintų gėrimų, rafinuotų angliavandenių ir pridėtinio cukraus kiekis mityboje skatina visceralinių riebalų kaupimąsi ir stiprina uždegiminius procesus.

Tuo tarpu mityba, kurioje gausu daržovių, ankštinių augalų, viso grūdo produktų, kokybiškų baltymų ir skaidulų, padeda pagerinti medžiagų apykaitą ir sumažinti visceralinių riebalų kiekį.

Svarbūs ir bendri mitybos įpročiai. Reguliarus valgymas, pakankamas skaidulų kiekis ir mažesnis itin perdirbtų produktų vartojimas padeda palaikyti stabilesnį gliukozės kiekį kraujyje ir sumažina būtinybę kasai išskirti per daug insulino.

Ne mažiau svarbus yra pakankamas miegas ir streso mažinimas.

Lėtinis miego trūkumas ir ilgalaikis stresas sutrikdo apetitą reguliuojančių hormonų veiklą, skatina atsparumą insulinui ir visceralinių riebalų kaupimąsi pilvo srityje.

Žmonės miegą dažnai suvokia tik kaip poilsį, tačiau iš tikrųjų jis yra vienas svarbiausių medžiagų apykaitos reguliatorių.

Tuo metu keičiasi hormonų veikla: silpnėja sotumo jausmas, stiprėja alkis ir noras valgyti saldžius ar riebius produktus. Todėl po bemiegės nakties dažnai suvalgome daugiau, net patys to nesuvokdami.

Net kelios naktys, kai miegama nepakankamai, gali sumažinti organizmo jautrumą insulinui.

Tyrimai rodo, kad žmonėms, kurie ilgą laiką miega mažiau nei šešias valandas per parą, dažniau būna padidėjęs visceralinių riebalų kiekis, o kardiometabolinė rizika jiems yra didesnė.

Svarbi ne tik miego trukmė, bet ir jo kokybė – dažni prabudimai naktį ar nereguliarus miego režimas taip pat gali paveikti medžiagų apykaitą.

Savo ruožtu nutukimu sergantiems pacientams vis svarbesnė tampa šiuolaikinė medikamentinė terapija. Ji skirta ne estetiniams tikslams, o lėtinės ligos gydymui. Tokia terapija gali padėti sumažinti visceralinių riebalų kiekį, pagerinti medžiagų apykaitą ir sumažinti 2 tipo cukrinio diabeto bei širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

Nutukimas – daugiafaktorinė liga

Šiuolaikinė medicina palaipsniui keičia požiūrį į nutukimą.

Jeigu anksčiau pagrindinis klausimas buvo: „Kiek žmogus sveria?“, šiandien vis dažniau klausiama: „Kokia jo metabolinė sveikata?“

Dviejų žmonių, kurių kūno svoris vienodas, uždegimo lygis, jautrumas insulinui ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika gali būti visiškai skirtingi.

Todėl vis daugiau dėmesio skiriama ne tik kilogramams, bet ir riebalų pasiskirstymui organizme, ypač visceraliniams riebalams.

Nutukimas nėra charakterio silpnumo ar tinginystės pasekmė. Tai lėtinė daugiafaktorinė liga, kurios vystymuisi įtakos turi genai, hormonai, nervų sistema, aplinka ir gyvenimo būdas.

Tai nereiškia, kad žmogus nieko negali pakeisti. Priešingai – kuo geriau suprantame biologinius mechanizmus, tuo kryptingiau galime jiems daryti įtaką.

Žinoma, pagerinti metabolinę sveikatą ne visada paprasta. Jei savarankiškai nepavyksta pakeisti įpročių ar pasiekti norimo rezultato, verta kreiptis pagalbos į specialistą. Šiandien yra veiksmingų, mokslu pagrįstų sprendimų, leidžiančių individualiai parinkti gydymą ir prevencijos priemones.

Doktorantūros disertacijos rezultatai rodo, kad medžiagų apykaita yra daug individualesnė, nei manyta iki šiol. Šis supratimas atveria galimybes personalizuotai medicinai – požiūriui, kai profilaktika ir gydymas pritaikomi prie individualių kiekvieno žmogaus medžiagų apykaitos ypatybių, o ne grindžiami vien kūno svoriu ir standartinėmis rekomendacijomis.