Keturių vandenų krašte dėmesio šaukiasi Karaliaus Vilhelmo kanalas

Krašto istorija besidomintys rajono gyventojai replikuoja, jog keturių vandenų krašte vis dar per mažai dėmesio penktajam – Karaliaus Vilhelmo kanalui, unikaliam vandens keliui, kuris nenaudojamas, apleistas, apžėlęs. Vis dėlto šiemet daugiau pastangų skiriama jam gaivinti, pritaikyti turizmui, laivybai ir kitoms reikmėms.

Sujungė Miniją ir uostą Smeltėje

Istoriniai šaltiniai byloja, jog beveik prieš 150 metų iškastas Karaliaus Vilhelmo kanalas, sujungęs Minijos upę ir Klaipėdos uostą, anuomet buvo reikalingas, kad laivai aplenktų audringas ir seklias Kuršių marias. Per dešimtmetį iškasus ir 1873 m. rugsėjo 17 d. iškilmingai atidarius Vilhelmo kanalą, prasidėjo laivyba – visos sielių vilkstinės iš Atmatos suko į Miniją, iš jos – naujuoju kanalu į Klaipėdos priemiestį Smeltę.

Istorikų liudijimu, laivyba buvusi intensyvi: antai 1875 m. Vilhelmo kanalu praplaukė 1 024 laivai ir 4 314 sielių vilkstinių. Tuo metu plukdyti sielius buvo paprasčiausias ir pigiausias rąstų gabenimo būdas ir tam šis vandens kelias tarnavo maždaug iki 1957 m. Daugelį metų buvo plukdomos ir kitos prekės.

Kanalo krantai buvo sujungti 10 lengvų metalinių tiltų.

Priplaukus juos, tekdavo sustoti, pakelti per jų vidurį einančią suneriamąją dalį ir vėl nuleisti.

Laivai galėjo plaukti 5 km per valandą greičiu, kad sukeltos bangos neardytų kanalo krantų.

Tokia kelionė trukdavo apie 9 valandas, todėl kiti laivai plaukdavo aplink Ventės ragą. Šiuo vandens keliu jie naudojosi tik per audras.

Istorikai pastebi, jog karaliaus Vilhelmo kanalas buvo prižiūrimas pagal vokišką tvarką: krantai sutvirtinti mediniais poliais – nebuvo apžėlę meldais, nendrėmis ir medžiais.

Laivybai jis buvo naudojamas iki 1970 m.

Dabar nebeeksploatuojamas, įtrauktas į valstybės reikšmės vandens kelių sąrašą.

Sovietmečiu dalis Vilhelmo kanalo buvo užtvenkta ir paversta vandens rezervuaru – įrengta Klaipėdos III vandenvietė.

Istorinių šaltinių teigimu, nuo Minijos iki Smeltės iškasti apie 27 km ilgio, 28–30 m pločio kanalą, kurio gylis iki 1,7 m, kainavo apie 1 mln. sidabrinių talerių.

Pusę šios sumos paaukojo Rusnėje gyvenę žydai pirkliai.

Tarpukariu kanalas dažnai vadintas Viliaus perkasu norint sulietuvinti pavadinimą. Sovietmečiu ir vėl bandytas keisti kanalo pavadinimas, jis vadintas Klaipėdos kanalu.

Iš Lankupių į Klaipėdą – laivu

Gargždiškis Vaclovas Dvaržeckas, pokario vaikas, užaugo Lamsodžių kaime, Šilutės rajone.

Vos už kilometro it strėlė per laukus šovęs Vilhelmo kanalas, skyręs gimtinę nuo Lankupių kaimo, buvo ne tik jo, bet kitų bendraamžių susibūrimo, pramogų vieta.

„Vasaromis mirkome vandenyje, žvejojome, stebėjome pro šalį plaukiančius laivus.

Juokaudavome, kad esame jūreiviai. Anuomet kanalas buvo gyvas – kasdien suskaičiuodavome apie dešimtį praplaukiančių laivų. Vilkikas tempė 4–5 baržas su akmens anglimis, žvyru – plaukė Klaipėdos ar Nemuno pusėn“, – dalijosi prisiminimais V. Dvaržeckas.

Lankupiuose, kur Vilhelmo kanalas jungiasi su Minija, vandens lygiui reguliuoti pastatytas šliuzas – toks vienintelis Lietuvoje inžinerinis paminklas. Jo galuose yra dveji 11 metrų pločio vartai, o šalia šliuzo – matuoklis, žymintis vandens pokyčius. V. Dvaržeckas pasakojo, jog laivybą reguliavo meistras, kuris gyveno Lankupių šliuzo meistro sodyboje, raudonų plytų name.

Šalia stūksojo ūkinis pastatas ir tvartas.

Mažajam Vaclovui buvo įdomu stebėti, kaip meistras rankiniu būdu, su gerve traukdamas grandinę, atidarydavo ir uždarydavo šliuzo vartus.

„Kaip pro rūką atsimenu, jog šeštojo dešimtmečio viduryje šliuzą uždarė remontui – per tą laiką kanalo dugnas pasidengė dumblu.

Laivybos metu žemsiurbė nuolat valė, gilino – kanalas buvo gilus, ypač prie šliuzo“, – dėstė pašnekovas.

Jis prisiminė, kad kanalo krantai buvo sutvirtinti mediniais poliais, tvarkingi – neapžėlę kaip dabar.

„Kartą per dieną praplaukdavo keleivinis laivas „Lermontovas“ – man jis atrodė įspūdingai.

Atvykdavo ankstų rytą ir sustodavo prieplaukoje prie Lankupių šliuzo, kur jo laukdavo kaimo žmonės – tai buvo vienintelė susisiekimo priemonė su Klaipėda, nes tuomet autobusai nekursavo, – dėstė V. Dvaržeckas. – Ir aš plaukdavau su mama, kuri veždavo į turgų parduoti produktų iš savo ūkelio.

Laivas dar sustodavo Drevernoje ir Jokšuose. Kelionė trukdavo 4 valandas.“

Vilhelmo kanalas buvo ir kaimo žmonių maitintojas – pokario metais jie vertėsi sunkiai.

„Mes buvome maži žvejai – žvejojome prie Lankupių šliuzo raudes, ešerius, lydekaites, pavasarį stintas, kurios iš marių čia susirinkdavo ir nebegalėdavo išplaukti.

Pagaudavome ir ungurių – kol vyko laivyba, jų čia buvo nemažai.

Dabar viskas pasikeitę“, – atskleidė pašnekovas, kurio vaikystė ir jaunystė prabėgo šalia Vilhelmo kanalo.

Nuoroda į istoriją

„Keturių vandenų krašte pamirštas penktasis – Karaliaus Vilhelmo kanalas, – kalbėjo Ketvergiuose gyvenantis kraštotyrininkas, karo etnologas Egidijus Kazlauskis. – Šis unikalus vandens kelias apleistas, apaugęs, nyksta jo paveldo kompleksas – Jokšų tiltas, Lankupių šliuzas, meistro sodybos ūkiniai pastatai. Dalyje kanalo užtvenkta ir įrengta vandenvietė, vandeniu aprūpinanti dalį klaipėdiškių.“

Tik paminklas prancūzų karo belaisviams, dalyvavusiems šio objekto kasimo darbuose, atminti Klaipėdoje, šalia Vilhelmo kanalo, tam tikra nuoroda į jo istoriją.

Tačiau E. Kazlauskis, daug metų renkantis medžiagą apie prancūzų karo belaisvius, palaikantis ryšius su Prancūzijos istorijos tyrinėtojais, įsitikinęs, jog šiam paminklui parinkta netinkama vieta – jis beveik nepastebimas, lankytojams nepatogioje vietoje.

Ir užrašas neteisingas.

„Po Prancūzijos ir Prūsijos karo (1870–1871 m.), pralaimėjus Prancūzijai, kanalą kasti buvo atsiųsta apie 500 belaisvių. Gal 5 iš jų mirė kasdami kanalą – dėl ligų ar kitų bėdų.

Jie buvo garbingai palaidoti Klaipėdos kapinėse ir kapai išsaugoti iki 1923 m“, – atskleidė E. Kazlauskis.

Istorikų teigimu, prancūzų karo belaisviai kasė nuo Smeltės iki Stariškės kaimo apie 3 metus, o didžiumą kanalo kasė vietiniai gyventojai, gavę užmokestį.

Lankupiuose, kur Vilhelmo kanalas jungiasi su Minija, yra šliuzas, vienintelis Lietuvoje technikos paminklas.

Planai gaivinti kanalą

Kraštotyrininkas stebėjosi, kaip anuometinėmis sąlygomis reikėjo iškasti trapecijos formos, su terasomis, kanalą? „Bet kodėl jį reikėjo kasti, investuoti milžiniškus pinigus? Argi tiek daug sielių sudraskydavo juos plukdant Kuršių mariomis?“ – retoriškai klausė E. Kazlauskis.

Jis atkreipė dėmesį, jog viena kanalo dalis vingiuota, o kita – tiesi kaip styga. Kodėl? Kraštotyrininko manymu, Vilhelmo kanalo istorija dar neištirta – įdomi tema moksliniam darbui. Anot kraštotyrininko, apie Vilhelmo kanalo ir jo objektų gaivinimą seniai šnekama, bet nieko nedaroma.

Šių metų pradžioje žiniasklaidoje buvo išplatinta susisiekimo ministro Mariaus Skuodžio pozicija iškelti Klaipėdos III vandenvietę – tai pasitarnautų ne tik kanalo laivybos plėtrai. Jo manymu, Karaliaus Vilhelmo kanalą reikia sujungti su mariomis, sudarant galimybę plaukti ne tik pramoginiams, keleiviniams laivams, bet ir gabenti krovinius, atsakingai naudojant kultūros paveldo objektą pagal paskirtį. Šiuo metu Vilhelmo kanalas jungtį su Kuršių mariomis turi tik per Drevernos upę.

Per atidarytus Drevernos ir Lankupių šliuzus galima sukti ratą iš Kuršių marių per Drevernos upę, Karaliaus Vilhelmo kanalą, Minijos upę į Krokų įlanką, Uostadvarį, netgi Kniaupo įlanką ir vėl grįžti Kuršių mariomis.

Aktyviausiai kanalas naudojamas nuo Drevernos kaimo iki Lankupių šliuzo Minijos link.

Vietiniai gyventojai, turintys nedidelius laivus, užsiima vandens turizmu, plukdydami turistus po Kuršių marias, Miniją bei Vilhelmo kanalą.

Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos (LAJM) dešimt pirmo kurso studentų irkliniu laiveliu „Junga“ neseniai Karaliaus Vilhelmo kanalu plaukė į tiriamąją ekspediciją. LAJM prisidėti prie ekspedicijos pakvietė Vilhelmo kanalo draugija, kuri rūpinasi juo kaip istoriniu mūsų krašto paveldu.

Ekspedicijos dalyviai 10 kilometrų maršrutą vandens keliu Dreverna–Lankupiai įveikė per maždaug 2,5–3 valandas ir iš Lankupių grįžo atgal.

KOMENTARAS

Klaipėdos rajono savivaldybės mero pavaduotoja Audronė Balnionienė:

„Praėjusią vasarą su Kultūros ministerija bei Kultūros paveldo departamentu pradėta diskutuoti apie galimybes tvarkyti paveldosauginius objektus ne vien Savivaldybės lėšomis.

Pernai rudenį kultūros ministrui ir jo komandai parodyti tie objektai, kurių tvarkymui Savivaldybė teikia prioritetą.

Vienas iš jų – Jokšų tiltas. Mūsų pastangos vaisingos – Nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkybos darbų finansavimo 2022–2024 m. programoje Jokšų tilto statybai skirta 118 tūkst. Eur.

Šiomis lėšomis bus finansuojami paveldo tvarkymo darbai, o Savivaldybė savo lėšomis atliks tilto kapitalinį remontą, kuriam suplanuota skirti 600 tūkst. eurų.

Šiuo metu tvarkoma dokumentacija, darbus pradėti planuojama 2023 m.

Tvarkant Jokšų tiltą, nepažeidžiant konstrukcijų, bus išmontuotos tilto perdangos, restauruoti ir ištiesinti metaliniai elementai, restauruoti metaliniai turėklai, atraminiai guoliai, atramos iš plytų ir akmens mūras.

Savivaldybės biudžeto lėšomis bus vykdomi ir tilto kapitalinio remonto darbai: įrengtos naujos gelžbetoninių polių atramos viduje, gelžbetoniniai sparnai, mediniai porankiai ir vielos tinklas ant esamų turėklų, sutvarkytos tilto prieigos.

Po remonto Jokšų tiltas taps ne tik patraukliu, bet veikiančiu nekilnojamojo kultūros paveldo objektu.

Karaliaus Vilhelmo kanalas yra valstybinės reikšmės vidaus vandens kelias.

Vandenvietė – tai valstybinio lygmens strateginis klausimas tiek dėl jos iškėlimo, tiek dėl finansavimo.

Savivaldybė dėl to aktyviai diskutuoja su valstybinėmis institucijomis, nes toks sprendimas atvertų didesnes galimybes Vilhelmo kanalo, Kuršių marių pritaikymo turizmui ir kitoms reikmėms.“

Autorės nuotr.