„Kiaušinių dažyti nemoku. Tai - žmonos darbas“

Eugenijus GENTVILAS, Seimo narys

Švęsiu elementariai. Žmona nudažys kiaušinių. Ne, pats jų niekada nedažau. Mano reikalas - miškai, mediena, o kiaušiniai - žmonos darbas. Labai mėgstu gaminti valgyti, bet kiaušinių dažyti nemoku. Jeigu reikia, parvežu iš miško juodalksnio žievės, bet dažo be manęs.

Šiemet pas mus Klaipėdoje susirinks visi vaikai ir visi anūkai. Atvažiuos ir dukra iš Švedijos, ir kita dukra, ir sūnus. Bus didelis šurmulys.

Esame priėmę Klaipėdoje kieme esančiame svečių namelyje pagyventi ukrainietę su dukrele. Žmona jau surado, kur jas apgyvendinti Palangoje tą savaitę, kai pas mus svečiuosis vaikai. Buvome jai iš karto pasakę, kad velykinę savaitę reikės kitur pagyventi. Dar ir senamiestyje bute turiu keturis ukrainiečius: dvi moteris su vaikais. Bet jų nereikės iškrapštyti.

Mūsų per Velykas bus 13 žmonių. Valgyti reikės gaminti daug, bet aš padarysiu. Tiesa, du dar tik mamos pienu maitinami, o kiti jau ridens kiaušinius.

Linkiu, kad pas visus ateitų Velykų bobutė. Buvo toks atvejis. Mano žentas - švedas. Per vienas Velykas pas mus įgriuvo tokia močiutė, pradėjo dainuoti, eiles deklamuoti. Tas žiūri akis išpūtęs, klausia, kas čia tokia. Sakome, pas mus yra toks paprotys - ateina Velykų bobutė. Jis prisipažino skaitęs, kad taip būdavo ir Švedijoje XIX amžiuje.

Būkite dosnūs Velykų bobutei, tada ji atsilygins. Ir kad būtų daugiau taikos ir ramybės. Daugiau mums nieko ir nereikia.

Violeta RIAUBIŠKYTĖ, dainininkė

Anksčiau viską planuodavome iš anksto, netgi prieš mėnesį, o šiemet kažkodėl ne. Dabar tas planavimas nuėjo į antrą planą. Tik susizgribom, kad savaitgalį Velykos. Įdomiai mes šiais metais, gal tie įvykiai veikia.

Ir šiemet susizgribsime ir dažysime kiaušinius. Esu atradusi tokią techniką, ją naudoju jau kelinti metai. Man patinka, tikriausiai ir šiemet tą patį darysime. Dažau kiaušinius raudoname kopūste. Tai natūralūs dažai, gali valgyti drąsiai. Ir labai gražiai nusidažo: jeigu kiaušinis rudas, jis būna tamsiai violetinis, o jei baltas - žydras. Labai gražios spalvos. Paskui jau dedi ornamentus. Kažkaip labai pamėgau šitą dažymo būdą.

Vyro Viliaus mama labai skaniai gamina. Mes dalijamės virtuvės rūpesčius. Ji dažniausiai kepa zuikį, o aš tai, kas šauna į galvą. Kažkokį vieną karštą patiekalą noriu padaryti. Stengiuosi susigalvoti kokį nors įdomesnį, kurio kiekvieną dieną nepavalgysi.

Visiems linkiu ramybės, taikos, meilės. Labai pasigendu šiais laikais vienas kito supratimo. Pas mus labai paplitęs žodis „tolerancija“, bet žmonėse aš jos nerandu. Jeigu žmogus turi kitokią nuomonę, kitaip vaikus augina, jis smerkiamas. Nesakau, kad reikia pateisinti kokius nors blogus dalykus, tai tikrai netoleruotina.

Eurelijus ŽUKAUSKAS, krepšinio čempionas, dukart olimpinis prizininkas

Per Velykas greičiausiai važiuosime į Šauklių kaimą prie Mosėdžio pas uošvę, yra viena likusi. Beveik visada ten važiuojame. Kiaušinius dažo žmona, uošvė, vaikai, aš padedu valgyti, labai mėgstu susidaužti. Dažniausiai, žinoma, renkant geriausią kiaušinį laimi vaikai. Tenka šiek tiek pasiduoti.

Pats maistą gaminu tik tada, jeigu yra reikalas. Buvau pas sūnų Amerikoje du mėnesius. Jis ten baigia vidurinę mokyklą, yra 12-oje klasėje. Jau dveji metai jis ten žaidžia krepšinį. Ir šiemet labai gerai sekėsi. Mokykla išėjo į tris finalus, bet pagrindinį finalą „prakišo“. Labai smagu, kad sūnus eina mano pėdomis, džiaugiuosi. Kai filmuoju, kaip jis žaidžia, tiek įsijaučiu, kad net kamera išlekia iš rankų.

Ten turėjau darbelio, teko jam tuos du mėnesius gaminti maistą - makaronus, šnicelius, kotletukus. Sunku nebuvo, nes jis labai mėgsta makaronus, gali valgyti ir pusryčiams, ir pietums, ir vakarienei.

Jolanta PUODĖNAITĖ, Klaipėdos dramos teatro aktorė

Man Velykos yra pati geriausia metų šventė, tikrai ne Kalėdos, ne Naujieji metai. Jos man yra viskas. Nors esu vasarinukė, bet labai mėgstu pavasarį.

Mūsų Velykos dažniausiai būna vienodos. Turime tradiciją švęsti namuose, šeimoje. Mama šalia gyvena. Mėgstame dažyti kiaušinius. Šiaip tai aš juos dažau ir esu tas organizatorius. Dukra pavaikšto aplinkui, pažiūri, priverčiu prisidėti vyrą su mama.

Naudoju močiutės receptą. Man labai patinka dažyti su svogūnų lukštais. Dar parsinešame visokių žolelių, gėlyčių, jeigu būna, įvyniojame jas į kojines kartu su kiaušiniais, išverdame juos lukštuose ir tik paskui dedame į skirtingas keturias spalvas. Būna margi ir spalvos matosi.

Esu konservatyvaus charakterio žmogus. Mėgstu daryti tai, ką gerai žinau, o naujovės manęs nevilioja. Jeigu kas nors šeimoje sakytų, kad nori kitaip daryti, duočiau visus įrankius ir sakyčiau - pirmyn. Pas mus visi gali daryti kaip kas nori, tik kad nėra tų norinčiųjų.

Pati nevalgau nei mėsos, nei žuvies, pasidarau lengvų salotų. Bet vegetarė šeimoje tik aš, kitiems gaminu mėsą išsirietusi. Mama ateina, savo patiekalą pasidaro iš mėsos ar žuvies.

Džiaugiuosi, kad dabar mano šeimoje yra harmonija, supratimas ir girdėjimas vienas kito. To mes visi ir siekiame savo gyvenimuose. Svarbiausias dalykas, matyt, šiais laikais yra sveikata. O ji priklauso nuo dėmesio, kurį mes duodame vienas kitam: nuo šilumos, nuo apkabinimų, nuo išklausymo. Kadangi tai turiu savo šeimoje, norėčiau palinkėti, kad ir kitiems taip būtų. Gal tada sumažėtų karų, kažkokių kovų, nebūtų ir krizių, ir bado. Manau, daug kas būtų kitaip, jeigu būtų elementariausia pagarba sau, šeimos nariui ir dar plačiau.

Artūras RAZBADAUSKAS, Klaipėdos universiteto rektorius

Pačios Velykos išskirtinės nebus ir šiemet. Pastaraisiais metais skiriasi pati situacija, ji daug įtemptesnė. Dėl kovidinės pandemijos šiuo metu jau jaučiamės kiek laisviau.

Paprastai Velykas švenčiu su šeima: mano abu tėvai gyvi, su jais, su vaikais. Ateina ir dukra, ir žentas. Visaip būna: tai mes važiuojame pas tėvus, tai jie pas mus. Šiemet dar nežinau, kaip bus. Esu oro uoste, grįžtu iš komandiruotės, tai dar neapsitarėme. Greičiausiai pas mus, kad mes kviesime.

Mes esame tradicinių pažiūrų šeima, laikomės krikščioniškų, katalikiškų tradicijų. Kiekvieną Velykų rytą tradiciškai einame į bažnyčią. Kažkokių ypatingų patiekalų negaminame. Per gavėnią būna šiek tiek lengvesnis maistas, ypač penktadieniais, o per Velykas, žinoma, būna jo daugiau, gausesnis stalas.

Kiaušinius dažo mano žmona. Naudoja įvairią techniką, dažo ir vašku, ir dažais. Ką šiemet sugalvos, nežinau. Manęs nelabai nori įsileisti į virtuvę, ir pats nenoriu trukdyti. Žinoma, padedu, kai reikia, bet paprastai žmona yra pagrindinė, ji turi dalininko gyslelę, o aš - ne. Tai mano silpnoji vieta.

Būtinai daužiamės kiaušiniais, žiūrime, kieno stipriausias. Be to, tai jau tikrai neapsieiname. Man dažnai nepavyksta laimėti. Jau neatsimenu, kada tai buvo. Dažniausiai laimi mano tėtis, kažkodėl jam labiausiai sekasi.

Ką dabar gali geriau palinkėti nei taikos. Visiems ištvermės ir optimizmo. Viskas gyvenime baigiasi. Visuomet būna ir sunkūs laikai, ir lengvesni. Linkiu susitaikymo šeimose, nusiraminimo. Krizės labai išvargina žmones. Būdamas gydytoju matau, kiek iškyla psichologinių problemų. Dėl blogos psichinės sveikatos atsiranda ligos. Negalima sėdėti prie interneto, prie televizoriaus neatsitraukiant. Ateina tikrasis pavasaris, reikia pabūti daugiau gamtoje, sveikai gyventi, ir viskas bus gerai.

Alina VELYKIENĖ, miesto Tarybos narė

Šeimoje stengiamės puoselėti senoviškas tradicijas, einame į bažnyčią, į mišias. Jas reikia perduoti vaikams. Margučius visada marginame su vašku. Toks gamtos kūrinys kaip kiaušinis turi būti apipavidalinamas gamtos produktu, t. y. vašku.

Man gyvenant Klaipėdoje visas šeimos ratas renkasi mūsų namuose. Deja, pas mus neateina Velykų bobutė. Mano tėvelis vaikystėje sakydavo: „Kam mums tos dovanos, geriau tu, kiški, atvažiuok.“ Reikia suprasti, kad šiais laikais nebėra svarbiausia materialinės vertybės, svarbiausias dalykas - artimųjų kontaktas.

Mes daug žaidžiame su margučiais. Labai džiaugiuosi, kad turiu mokytojos Lijanos Kulvietytės jau anapilin iškeliavusio tėvelio lovelį margučiams ridenti, labai gražų, papuoštą kiškučiais. Kiaušinius dažo visa šeima, bet visam paradui vadovauja mano vyras. Mes jį vadiname jaunuoju Velykiu.

Mano mergautinė pavardė buvo Vrubliauskaitė. Svarsčiau, kaip čia man reikės priprasti prie tokios literatūriškos pavardės, kai būsiu Velykienė. Beje, Panevėžio rajone yra Velykių kaimas. Tai yra iš vietovardžio kilusi pavardė. Žinokite, Lietuvoje yra labai daug Velykių, bet Klaipėdoje jų tik keli.

Dabar mes bandome ieškoti savo šaknų. Visko gali būti, kad nepriklausomoje Lietuvoje Velykis yra buvęs kažkoks įtakingas žmogus. Kol kas to dar neatkapstėme.