„Kiekvienas nukritimas - žingsnis į sėkmę“

Rugsėjo 23 dieną 46-ąjį gimtadienį atšventęs Ramūnas savo gyvenime matė visko: metų metus juodai plušėjo sporto salėje, skynė pergales Europos ir pasaulio sunkiosios atletikos čempionatuose, maudėsi ir šlovės spinduliuose, išgyveno ir skyrybas su žmona, patyrė ir verslo žlugimų bei nuopuolių, tačiau niekada neprarado geros nuotaikos ir pozityvumo.

„Kiekvienas nukritimas yra žingsnis į sėkmę. Aš visada buvau optimistas ir į viską žvelgiu su šypsena. Mano pozicija tokia: kad ir kas nutiktų, mes patys visada turime save motyvuoti judėti į priekį. Žinoma, būna visko, kai atrodo, kad nieko nebenori, bet tuomet aš tiesiog mėgstu išsimiegoti, pailsėti, atsijungti nuo visko parą ar dvi maksimum, ir sudėliojęs planą vėl judu pirmyn“, - savo pozityvumo receptą atskleidė R. Vyšniauskas.

Ramūnai, papasakok, kaip pastaruoju metu klostosi tavo gyvenimas? Kokios pagrindinės veiklos?

Esu visa galva pasinėręs į verslus. Jie įvairiausi: nuo statybų, nekilnojamojo turto iki kompiuterių. Aš niekada neužsiimu tik viena veikla, pas mane jų - daugybė. Iš patirties žinau, kad kiaušinių viename krepšyje geriau nelaikyti, o geriau visur juos išmėtyti. Po sporto mano gyvenimo prioritetai: verslas, vaikai, filmavimaisi laidose, serialuose, filmuose, įvairiuose projektuose.

Man patinka filmuotis, man tai daugiau hobis. Neseniai gavau pasiūlymą filmuotis kino filme Kazachstane. Jie man siūlo vieną iš pagrindinių vaidmenų. Jei man tiks filmavimo laikai, tada sutiksiu, kadangi labai daug laiko atima verslo reikalai.

Jei turėčiau daugiau laiko, aš nuolat filmuočiausi, bet dabar prioritetas - verslas ir vaikai.

Kiek žinau, pastaruoju metu daugiau laiko praleidi ne Klaipėdoje, o Vilniuje. Viename interviu sakei, kad į Klaipėdą grįžti tik prie namo nusipjauti žolę ir pabūti su vaikais.

Na, taip, nuolat tenka migruoti tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Autostradoje esu dažnas svečias. Kalbant atvirai, jei ne vaikai, tai į Klaipėdą grįžčiau kur kas rečiau. Paskutiniais metais į Klaipėdą grįždavau tik savaitgaliais, tikiuosi, kad greitai čia praleisiu daugiau laiko. Pastaruoju metu nusimato labai rimtų verslo reikalų pajūryje, tad teks panašiai tiek pat laiko būti ir Vilniuje, ir Klaipėdoje.

Skyrybos yra nemalonus dalykas, bet džiaugiuosi, kad vaikai nuo to nenukentėjo: su jais praleidžiame labai daug laiko.

Vilniuje esi atidaręs vieną iš didžiausių Europoje kompiuterinių žaidimų vietų - „GG areną“. Papasakok, kaip Tavo gyvenime atsirado kompiuterių verslas?

Taip jau gyvenime yra: vienus verslus darai su meile, kitus - dėl pinigų. Turėjau ir kompiuterinių serverių verslą, ir kavines „Vyšnia“, tačiau tai man nebuvo prie širdies.

Mes su partneriu iš Meksikos planavome atidaryti sušių restoranus, tačiau taip jau susiklostė, kad pradėjome investuoti į kibernetinį verslą ir esportą.

Vieną dieną pas mane namuose lankėsi mano vaikai - sūnus Ąžuolas ir dukra Ramunė. Ateinu į vaikų kambarį ir matau juos telefonu žiūrinčius „Youtube“ kanalą. Vaikai susidomėję žiūri ir juokiasi... Galvoju, kas čia dabar taip juos sudomino. Žiūriu: kažkoks „bachuriukas“ sėdi, žaidžia kompiuteriu su ausinėmis ir šneka kažkokius „vėjus“. O vaikams taip įdomu, nesuprantu, kas vyksta...

Pradėjau gilintis... Žinai, mes visai kita karta... Žiūriu, tas „bachuriukas“ turi 218 milijonų sekėjų „Youtube“ kanale.

Pradėjau skaityti, domėtis esportu, pasirodo, kad jau ir olimpiadoje planuojama esporto parodomoji programa.

Neslėpsiu, anksčiau mąsčiau, kad tai visiška nesąmonė... Tie kompiuterinių žaidimų žaidėjai man anksčiau atrodė kažkokie spuoguoti, nušašę kosmonautai. Pakelis traškučių, ausinės ir sau spaudo mygtukus be tikslo. Bet, kai pradėjau domėtis, supratau, kad aš klydau.

Profesionalūs esporto žaidėjai ir sportuoti turi, ir reguliuotis mitybą, ir reguliuoti poilsio režimą. Juk ten svarbūs ir nerviniai impulsai, reakcija. Kaip sporte yra tam tikras amžiaus pikas, kai yra sprogstama jėga, greitis, taip ir gero kompiuterinio žaidėjo yra tam tikras amžius. Labiau pasigilinęs supratau, kad čia rimtas dalykas.

Kai pamačiau, kad priziniai fondai - po 20-40 milijonų, dar labiau užsikabinau.

Žadame plėstis: norime kompiuterines arenas atidaryti daugelyje Lietuvos miestų. Lietuvoje yra planuojamos 25 arenos, tarp jų - ir Klaipėdoje. Pavyzdžiui, vien Vilniuje reikalingos mažiausiai penkios kompiuterinių žaidimų arenos.

Įkūriau ir Lietuvos kompiuterinių žaidimų federaciją. Esu jos prezidentas. Taigi, planuojama daug veiklos.

Ne tik iš tavo pasakojimų, bet ir matydamas, kiek per mūsų pokalbį sulaukei verslo reikalų skambučių, suprantu, kad esi labai užimtas žmogus. O ar lieka laiko laisvalaikiui, širdies reikalams? O galbūt Vyšniuko širdį jau yra užkariavusi kokia dama?

Jei atvirai, tam laiko tiek, kiek norėtųsi - nėra. Juk žinai, moterims reikia daug dėmesio ir laiko. Gal ir norėtųsi, kad kažkas užkariautų širdį, bet yra, kaip yra.

Aš jau susitaikęs su ta mintimi, kad esu vienas. Man gerai: vaikai, verslai, veiklos netrūksta, tad ir liūdėti nėra kada.

O kodėl šalia manęs nėra vienos moters? Galbūt dėl to, kad kam aš patinku, tas man nepatinka, ir atvirkščiai. O būti dabar su bet kuo ir bet kur - kam man reikia?

Kalbant apie laisvalaikį, anksčiau daug skaitydavau knygų, o dabar yra visokios video-, audiopaskaitos. Pavyzdžiui, važiuoju iš Vilniaus į Klaipėdą ir įsijungiu paskaitas. Yra įdomios ir naudingos medžiagos tikrai pakankamai.

Viskas priklauso nuo tavo vidaus, ką pasiimsi ir kiek išmoksi. Ar tu skaitysi Paskalio mintis, ar žiūrėsi muilo operą, tu ir iš ten, ir iš ten gali kažką pasiimti, viskas priklauso tik nuo tavo mąstymo.

Mėgstu skaityti eilėraščius, o tuos, kurie patinka, labai greitai išmokstu mintinai. Man patinka Šekspyras, Radauskas, Širvys. Mėgstu cituoti jų eiles.

Man svarbiausia - vaikai. Ąžuolui - 11 metų, Ramunei - 8 metai.

Džiaugiuosi, kad su vaikų mama yra geri santykiai. Žinote, kad skyrybos yra nemalonus dalykas, bet džiaugiuosi, kad vaikai nuo to nenukentėjo: su jais praleidžiame labai daug laiko.

Pavyzdžiui, Ąžuolas pas mane Vilniuje praleido beveik visą vasarą. Jam labai patinka žaisti arenoje.

Mes einame ir į muziejus, važiuojame ir į Trakus ar Kernavę, stengiuosi vaikus nuolat kažkuom užimti. Ąžuolas - istorikas, viską žino apie Napoleoną, Hitlerį, Staliną, įsimena ir visas datas.

O sūnus kilnoti štangų ir tapti profesionaliu sportininku nenori?

Ne, jis linkęs ne į sportą, bet nueina dėl savęs, dėl sveikatos pas senelį pakilnoti štangas.

Dukra Ramunė lanko tenisą, jai patinka sportas. Ji labiau į mane, toks charakteris - „uhh“! Turi visada laimėti.

Prieš kelias dienas važiavome su kartingais prie Vasaros estrados, tai aš ją lenkiu, o ji žiūri ir pyksta, kaip tu čia mane gali lenkti...

Ji tikrai linkusi į sportą. Bet, žinai, ką vaikai pasirinks, tas bus gerai. Aš neverčiu nei to, nei ano. Bus sportininkai - gerai, bus menininkai - irgi gerai. Svarbu, kad darytų tai, kas patinka, „kaifuotų“ nuo gyvenimo. Svarbu, kad būtų geri žmonės.

Kokią vietą dabar paties gyvenime užima sportas? Ar sportuoji bent savo malonumui?

Tradicijas tęsiu. Tačiau praėjusią vasarą sportavau mažiau. Vis sakydavau: čia darbai, čia tas ar anas. Ir pats save pagavau, kad įsimetė tinginiukas... Įjungiau valią ir dabar vėl nuolat sportuoju: darau tempimo pratimus, minu dviratį, einu į baseiną, o su štangomis rovimų ir stūmimų nebedarau.

Nebūna, kad naktimis dar sapnuojasi štangos, varžybos?

Aš išvis labai retai sapnuoju. Buvo toks - profesionalaus sportininko - gyvenimo etapas, aš to nesureikšminu, žvelgiu į priekį - baigėsi vienas etapas, atėjo kitas.

Kaip kiekviena karta turi savo herojus, taip ir gyvenimas nuolat keičiasi... Visur savas žavesys, tik tai reikia pamatyti.

Kai aš profesionaliai sportavau, mąsčiau, kad aš sporte nieko nepasiekiau. Bet kai dabar atsuku laiką atgal, tai suprantu, kad padariau labai daug: tapau ir Europos čempionu, ir pasaulio vicečempionu, dalyvavau ketveriose olimpinėse žaidynėse. 2004 metais Atėnų olimpinėse žaidynėse likau penktas. Jei būtų sėkmingas paskutinis bandymas, galėjau būti ir olimpiniu prizininku.

Bet aš mąstau, kad gyvenime yra sudėliota taip, kaip turi būti: vienur nepasisekė, kitur - pasiseks. Aš visada tik su pozityvumu žiūriu į priekį.

Vitos JUREVIČIENĖS fotoportretai