Skandalas Seime dėl Vilniaus jėgainės pardavimo: tarp skaidrumo pažadų ir baimės prarasti „auksinę žąsį“

Opozicijos atstovai šį sandorį vadina „valstybės turto išparceliavimu“, o valdantieji ir bendrovės vadovybė ramina, kad tai būtinas ir skaidrus žingsnis.

Sandorio esmė: kas ir už kiek parduodama?

„Ignitis grupė“ oficialiai patvirtino sutarusi dėl 49 proc. VKJ akcijų pardavimo Šveicarijos turto valdymo įmonės „Quaero Capital“ infrastruktūros fondui. 

Pranešama, kad sandorio vertė siekia apie 120 mln. eurų. Šis skaičius tapo pagrindiniu kritikos objektu, mat bendra VKJ statybų ir įrengimo kaina viršija 420 mln. eurų.

Kritikai, vadovaujami Seimo nario Artūro Skardžiaus, kelia pagrįstą klausimą: kodėl už beveik pusę moderniausios šalies jėgainės mokama tik ketvirtadalis jos savikainos? 

Opozicijos teigimu, tai primena „žąsies, dedančios auksinius kiaušinius“, pardavimą, nes VKJ yra pelningas objektas, kurio generuojamos pajamos artimiausius dešimtmečius galėtų likti Lietuvos biudžete, o ne iškeliauti į Šveicarijos fondų sąskaitas.

Opozicijos argumentai: ekonominis nuostolis ar strateginė klaida?

Seime skambantys priekaištai yra daugiasluoksniai.

 Pirmiausia akcentuojamas prarandamas pelnas. 

Skaičiuojama, kad VKJ per metus gali sugeneruoti apie 20–25 mln. eurų pelno. Parduodant 49 proc. akcijų, Lietuva kasmet gali netekti apie 12–15 mln. eurų dividendų, kurie būtų naudojami šalies infrastruktūrai ar socialinėms reikmėms.

Antrasis blokas – kainos neatitikimas. 

Nors „Ignitis“ aiškina, kad parduodama tik „nuosavo kapitalo dalis“, opozicijai tai atrodo kaip manipuliacija skaičiais. 

Keliamas klausimas, kodėl nebuvo ieškoma galimybių akcijas išlaikyti valstybės rankose, pavyzdžiui, perleidžiant jas kitai valstybinei įmonei ar pensijų fondams, kad pelnas liktų šalies viduje.

Galiausiai, abejojama pačiu įsipareigojimu. 

Vyriausybė teigia, kad dalies akcijų pardavimas buvo numatytas dar 2016 metais, siekiant gauti Europos Sąjungos paramą ir Europos investicijų banko paskolas. 

Tačiau kritikai atkerta, kad sąlygos per tą laiką pasikeitė, o jėgainės strateginė reikšmė tik išaugo, todėl aklas laikymasis senų susitarimų gali būti žalingas valstybei.

„Ignitis“ ir Finansų ministerijos gynyba: skaičių matematika

Finansų ministras Kristupas Vaitiekūnas ir „Ignitis grupės“ vadovybė laikosi griežtos pozicijos: sandoris yra ne tik skaidrus, bet ir ekonomiškai pagrįstas. Jų pagrindiniai argumentai yra šie:

Kapitalo struktūra: Pabrėžiama, kad 420 mln. eurų investicija į jėgainę susideda iš trijų dalių: ES paramos, skolinto kapitalo (paskolų) ir nuosavų lėšų. 

Parduodami 49 proc. akcijų atspindi ne bendrą objekto vertę su visomis skolomis, o būtent nuosavo kapitalo vertę. Taigi, pirkėjas moka už grynąją vertę, o ne už „sienas“, kurios pastatytos už skolintus pinigus.

Tarptautiniai įsipareigojimai: Be privataus investuotojo pritraukimo projektas apskritai nebūtų gavęs ES palaiminimo. Tai buvo viena iš sąlygų, užtikrinančių, kad jėgainė veiks pagal rinkos principus, o nebus tik valstybės dotuojamas objektas.

Rizikų pasidalijimas: Pritraukus privatų partnerį, valstybė pasidalija veiklos riziką. Be to, gauti 120 mln. eurų gali būti reinvestuojami į kitus žaliosios energetikos projektus, kurie Lietuvai šiuo metu yra kritiškai svarbūs siekiant energetinės nepriklausomybės.

Kaip vertina ekspertai?

Energetikos ekspertai pastebi, kad Vilniaus kogeneracinė jėgainė yra esminis elementas sostinės šilumos ūkyje. Ji leidžia drastiškai sumažinti gamtinių dujų vartojimą ir atpiginti šildymą vilniečiams, naudojant atliekas ir biokurą.

Analitikai pabrėžia, kad „Quaero Capital“ pasirinkimas nėra atsitiktinis – tai fondas, besispecializuojantis ilgalaikėse infrastruktūros investicijose visoje Europoje. 

Tačiau dalis ekonomistų įspėja apie „listingavimo šešėlį“. 

Po to, kai „Ignitis“ tapo akcine bendrove, jos tikslas tapo pelno maksimizavimas akcininkams, o tai ne visada sutampa su viešuoju interesu turėti pigiausią įmanomą energiją.

Daugelyje diskusijų pabrėžiama, kad procedūros turi būti patikrintos kontroliuojančių institucijų, kad nekiltų abejonių dėl galimo piktnaudžiavimo ar politinio spaudimo greičiau užbaigti sandorį.

Išvados ir ateities perspektyva

Ginčas dėl VKJ akcijų pardavimo atidengia gilesnę problemą – trūkumą aiškios strategijos, kaip valdyti valstybei priklausančius „auksinius“ energetikos projektus. 

Jei sandoris bus užbaigtas kovo 25 d. akcininkų susirinkime, kaip planuojama, Lietuva formaliai įvykdys senus įsipareigojimus Europai, tačiau politinės pasekmės gali jaustis dar ilgai.

Visuomenė pagrįstai tikisi atsakymų: ar šie 120 mln. eurų tikrai atpirks prarastus būsimus dividendus? Ir ar užsienio fondo atėjimas garantuos geresnį jėgainės valdymą, ar tiesiog taps dar vienu kanalu pelnui ištekėti iš Lietuvos?

Šaltinis: Respublika.lt / BNS / ELTA informacija