Kiekvienas vyras elgiasi taip, kaip leidžia jo moteris

Mūsų gyvenimas – mūsų minčių ir troškimų rezultatas.

Kiekvienas vyras elgiasi taip, kaip leidžia moteris. Jei jis meluoja ir svetimauja – vadinasi, pajuto jos vidinį pasirengimą jo melui, išdavystėms ir neištikimybei. Jis įsitikinęs, kad viskas bus nuryta ir užgerta vandeniu lyg folio rūgšties tabletė.

Vyras visada atsako į mintis, kurias prisileidžia moteris: jis daro lygiai tai, apie ką ji galvoja arba ko bijo, tačiau toliau suka tą mintį lyg mėsmalės rankenėlę. Jis atlieka viską, ko ji prašo, lygiai kaip ir Visata išpildo viską iki gramo, nedarydama nuolaidos dalelytei „ne“.

Jei ji galvoja apie galimus jo pasismaginimus už šeimos ribų, jis smaginasi. Jei ji pilna besąlygiškos meilės, jis atsako meile. Jei ji pilna idėjų apie jo neištikimybę – jis svetimauja. Jei ji įsitikinusi jo profesiniu augimu – jis auga, o kai ji nepasitiki ir bijo – jis nuleidžia rankas.

Moteris formuoja vyro poelgius kaip atsakymą į kiekvieną savo šauksmą. Nesugebėjo atmesti blogio – jis viską išgirdo, suvirškino ir pasielgė, kaip jam įsakė.

Pagalvojo apie jį kaip apie stiprią sėkmingą asmenybę – ir jis atsakė Heraklio jėga ir Bilo Geitso sėkme. Tačiau jei ji įsivaizdavo, kad vyras flirtuoja su kita, vadinasi, paprašė ir netgi įsakė jam flirtuoti.

Mes paleidžiame savo norą, o jis vykdo, būdamas viename energiniame lauke su mumis.

Visata atsiliepia į prašymą ir yra sinchroniška su bet kokia būsena. Ji lyg pataria: „Norite ištikimybės – tikėkite ištikimybe. Meilės – paprasčiausiai mylėkite. Norite muzikos – dainuokite!

Tylos – kalbėkite tyliai. Norite saldaus – virkite džemus. Rudens – dažykite lapus. Dangaus – žiūrėkite į viršų. Oro – atverkite langus.

Saulės – nusiimkite akinius. Norite nuoširdumo – laikykite širdį atvirą.“ Mūsų pasaulis – mūsų galvoje.

Mūsų gyvenimas – mūsų minčių ir troškimų rezultatas. O mes, kažkodėl bijodami sniego, toliau uoliai ieškome audinės kailinių. Svajojame keliauti į mišką, tačiau laukiame jo judrioje sankryžoje.

Irztame nuo dulkių, tačiau trepsime su batais senu parketu. Bijome spūsčių kelyje, tačiau laiku neperrenkame seno šlamšto sankaupų bute. Norime išsaugoti gyvybę gėlėms ir uoliai jas nupjauname, pamiršdami, kad mūsų gyvenimas tik mūsų rankose ir tik mes esame jo scenarijaus autoriai.