Šiemet baigęs Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją, Kipras užveria vieną svarbų gyvenimo etapą ir kelia sparnus į sostinę - Vilniaus universitete studijuos teisę. Vis dėlto, šokiai išlieka neatsiejama jo gyvenimo dalimi, kuriai jis atidavė visą savo vaikystę ir paauglystę.
Kipro šokio kelias prasidėjo dar vaikystėje jo tėvų įkurtoje šokių studijoje „Žingsnis“, kur ne tik pats užaugo kaip šokėjas, bet ir pastaraisiais metais ėmėsi mokytojo vaidmens. Įspūdinga tai, kad būdamas vos 18-os metų, Kipras vedė zumbos ir pramoginių šokių užsiėmimus vaikams, jaunimui ir vyresnio amžiaus damoms, sėkmingai perteikdamas ne tik techniką, bet ir įkvepiančią meilę šokiui ir jaunatvišką energiją.
Kaip sportinių šokių atstovas, Kipras gali pasigirti išskirtiniais pasiekimais: jis nuolat dalyvavo WDSF jaunimo grupės tarptautinėse varžybose ir kasmetiniuose Lietuvos čempionatuose. Tarp ryškiausių jo rezultatų - nuolatinės pirmosios vietos jaunimo ST (standartinių) ir LA (Lotynų Amerikos) kategorijose, taip pat sėkmingi pasirodymai Lietuvos 10-ies šokių čempionatuose bei tarptautiniuose turnyruose, tokiuose kaip „Sun City Cup“ ir „Baltic Open Championship“.
Šokiai - Kurų šeimos pašaukimas ir gyvenimas: jo tėvai, Ramunė ir Martynas, - žinomi šokių profesionalai ir teisėjai, vertinantys pasirodymus ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Talentu trykšta ir Kipro sesuo Lukrecija, taip pat sėkmingai skinanti pergales šokių aikštelėse.
Ar įmanoma nešokti, kai šokiai lydi nuo pat vaikystės?
Neįmanoma. Mes su sese augome tokioje aplinkoje, kurioje šokiai buvo neatsiejama kasdienybės dalis - tiesiog neturėjome galimybės jų išvengti (juokiasi). Nuo mažens, net ir aktyviai nešokdami, vis tiek laiką leisdavome šokių salėje, tarp šokančių žmonių. Man net sunku pasakyti, kada iš tiesų pradėjau šokti - atrodo, kad tai buvo visada.
Gaila, kad lietuviai praranda pomėgį šokti namuose ar svečiuose. Aš užaugau tokioje aplinkoje, kur šokis yra natūralus gyvenimo būdas, todėl man liūdna dėl tų, kurie šio malonumo dar neatrado.
Ryškiausiai atsimenu savo pirmąsias varžybas. Man buvo penkeri. Jos vyko Klaipėdos sporto rūmuose, ir man viskas sekėsi puikiai - kaip dažniausiai ir būna tokiame amžiuje. Tos varžybos buvo simbolinės: jos paliko gilų įspūdį visam gyvenimui. Būtent tada pirmą kartą pajutau konkurencijos jaudulį - azartą, kuris mane uždegė. Suvokiau, kad noriu būti geresnis, kad turiu potencialo ir negaliu jo ignoruoti.
Šokau dvylika metų. Per tą laiką teko dirbti su šešiomis partnerėmis. Trys jų - vaikystėje, dar trys - paauglystėje. Turėjau partnerę iš Baltarusijos, su kuria šokome pusantrų metų, taip pat iš Rumunijos, o paskutinė - Elzė Gintvilė Valiūnaitė iš Vilniaus. Su Elze šokome net penkerius metus. Šokius baigėme prieš metus, kai prasidėjo dvylikta klasė - tuomet abu nusprendėme susitelkti į paskutinius mokslo metus ir egzaminus.
Ne tik šokate, bet ir mokote kitus - kaip manote, kas sunkiau: pačiam šokti ar mokyti tai daryti? Ar nejaučiate barjero, jei jūsų mokiniai gerokai vyresni?
Mokyti šokti pradėjau prieš kelerius metus, o rimčiau ir intensyviau - nuo 2024 m. rugsėjo, kai pramoginių šokių mokykloje „Žingsnis“ pradėjau vesti zumbos užsiėmimus moterims.
Anksčiau tekdavo pravesti individualias šokio pamokas, ypač tada, kai reikėdavo pavaduoti tėvus - šokio profesionalus Martyną ir Ramunę Kurus. Tai būdavo epizodiški pavieniai kartai, dažniausiai jiems išvykus.
Taip pat esu vedęs šokio pamokas įvairiuose festivaliuose - pavyzdžiui, Plungėje šokti mokėme teatro profesionalus.
Mes su sese augome tokioje aplinkoje, kurioje šokiai buvo neatsiejama kasdienybės dalis - tiesiog neturėjome galimybės jų išvengti.
Mokyti kitus, be abejo, yra sudėtingiau nei pačiam mokytis. Tačiau yra ir panašumų. Kai pats mokausi, turiu atsirinkti informaciją - ne viskas man tinka, ne viską galima pritaikyti. Lygiai taip pat ir su mokiniais: kiekvienam reikia rasti savitą būdą, kaip perteikti tą pačią medžiagą. Supratau, kad man patinka abu procesai - tiek mokytis, tiek mokyti. Ir vienas, ir kitas reikalauja pastangų (juokiasi).
Bendravimas su žmonėmis man labai artimas, todėl jausmas, kad galiu jiems padėti, teikia didelį džiaugsmą. Manau, kad šnekumas - tai bruožas, kurį paveldėjau iš tėčio. Dėl to šioje veikloje jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Ir tai - išties labai praverčia.
Kaip jūs atradote zumbą ir kam jos prireikė šokio profesionalui?
Maždaug trejus metus lankiau zumbos treniruotes. Iš pradžių tikrai nebuvau labai sužavėtas - tiesiog norėjosi išbandyti kažką naujo. Tačiau laikui bėgant vis labiau įsitraukiau ir supratau, kad tai labai smagus, energingas užsiėmimas. Tada ir nusprendžiau žengti žingsnį toliau - įgyti kvalifikacinį pažymėjimą, kad galėčiau mokyti kitus.
Keista, kad šokant zumbą pavargstate net jūs?
Tikrai taip! Zumba - labai energingi šokiai, reikalaujantys nemažai fizinės ištvermės ir pastangų, bet tuo pačiu - labai linksmi ir įkvepiantys. Kviečiu visus, kurie dar nebandė, ateiti ir įsitikinti patiems. Prakaitas per treniruotę bėga net man (juokiasi).
Tiek pramoginiai šokiai, tiek zumba man savaip ypatingi. Klasikiniai ir sportiniai šokiai - techniškai sudėtingesni, preciziškesni, o zumba žavi savo laisvumu, emocijomis, nuotaika. Ir, žinoma, muzika - ji čia labai spalvinga ir užvedanti.
Be to, zumbos treniruotėse jaučiamas kitoks, labai gyvas ryšys su žmonėmis, kurie šoka kartu. Tiesiog negalėčiau gyventi be šių dviejų sporto rūšių - šokis man kelia euforiją.
Ilgos valandos repeticijose, praleisti gimtadieniai, šventės, aukojamas laisvalaikis - tik per tai galima pasiekti rezultatą, kurį kai kas vadina talentu ar gabumais. Deja, taip yra.
Visos varžybos palieka įspūdį ir sukelia atsakomybės jausmą. Visada jautiesi atsakingas - tiek prieš save, tiek prieš šalį, kuri tave siunčia į varžybas. Žinoma, atsakomybės lygis skiriasi priklausomai nuo situacijos, bet ji visuomet yra.
Man įsimintiniausias buvo 2021 m. WDSF pasaulio jaunių (II) 10 šokių čempionatas. Ten buvo nuostabus bendrystės jausmas: į varžybas susirinko daug pažįstamų, giminių, kurie atvyko palaikyti. Tai buvo ne tik įpareigojantis, bet ir labai džiuginantis bei jaudinantis momentas - jausmas, kuris išlieka visam gyvenimui!
Tokių emocijų nepatirsi dalyvaudamas varžybose užsienyje, o jų mano karjeroje buvo išties daug - nuo Skandinavijos ir Anglijos, iki karo - Rusijos, taip pat Kinijos bei Portugalijos. Kadangi šoku nuo mažens, teko aplankyti kone visą Europą. Visgi, varžybų užsienyje patirtis dažnai skiriasi nuo kelionių - tavo buvimas naujoje šalyje dažnai apsiriboja trajektorija oro uostas - viešbutis - varžybų salė.
Šokiai jūsų šeimoje - tarsi gyvenimo būdas. Ar lengva mokytis šokti iš tėvų? Ar kartais tampa sudėtinga atskirti, kur šeima, o kur - treneriai?
Stengiamės atskirti darbinę veiklą nuo bendravimo namuose, nors tai ne visuomet lengva. Gali ir nekalbėti apie šokius, bet grįžęs namo vis tiek matai šokio rūbus, batus, netgi girdi šokių muziką, kuri skamba fone. Šokių temos namuose išvengti sunku, bet stengiantis tai įmanoma (juokiasi).
Tačiau galima į tai žiūrėti ir kaip į privalumą - juk visada gali gauti patarimą ar pamokymą bet kuriuo paros metu.
Svarbiausia - požiūris. Kartais pats nenoriu palikti šokių salės, kol visko gerai neišmokstu. Ir ne aš vienas toks. Šokėjų būna įvairių: vieni trokšta kuo greičiau baigti treniruotę ir bėgti namo, o kitiems, kaip man, svarbiausia - rezultatas.
Ar yra žmonių, kurių, jūsų nuomone, tiesiog neįmanoma išmokyti šokti?
Netikiu įgimtais talentais ar gabumais - esu žemiškas žmogus. Manau, kad viską galima pasiekti įdėjus darbo ir pastangų. Tėvai man nuo mažens įdiegė šį supratimą... Tai galioja ir šokio aikštelėje.
Ilgos valandos repeticijose, praleisti gimtadieniai, šventės, aukojamas laisvalaikis - tik per tai galima pasiekti rezultatą, kurį kai kas vadina talentu ar gabumais. Deja, taip yra.
Kur slypi šokio malonumas? Kas jus taip motyvuoja, kad tam randama laiko ir atsisakoma daugybės gyvenimo malonumų?
Šokio malonumas slypi pačiame procese ir pasiekiamuose rezultatuose. Treniruotės būna varginančios, tačiau jos vyksta skambant nuostabiai muzikai, o tu jautiesi įkvėptas ir kupinas malonumo. Be to, tai puiki proga bendrauti su šauniais žmonėmis, kurie dalijasi tokiu pačiu pomėgiu.
Didžiausią motyvaciją suteikia pasiekimai ir varžybų rezultatai - jie veda tave pirmyn ir įžiebia azartą. Didžiausias adrenalinas apima ruošiantis pirmajam varžybų šokiui arba laukiant apdovanojimų. Sulaukęs rezultatų supranti, kur dar reikia tobulėti, ir vėl keli naujus tikslus bei sieki dar aukštesnių aukštumų.
Suskamba gera muzika. Ar jums norisi šokti? Ar vaizduotė jau piešia, kokie judesiai tiktų?
Žinoma! Tai vyksta ne tik šokių salėje, bet ir namuose, bet kur (juokiasi). Dažnai susitikus su draugais, klausantis muzikos, jaučiu, kaip mano kūnas pats pradeda judėti - tiesiog negaliu nešokti. Kartais net pasiūlau draugams pašokti, ir mane stebina, kad šiuolaikinis jaunimas vis mažiau tuo žavisi.
Vaikinai dažnai bijo šokti ir laiko tai „mergaitišku“ užsiėmimu. Keista, nes tikiu, kad šokti gali visi - tereikia drąsos ir noro. Pamirškite, ką pagalvos kiti - atsipalaiduokite, šokite ir mėgaukitės geromis emocijomis.
Gaila, kad lietuviai praranda pomėgį šokti namuose ar svečiuose. Aš užaugau tokioje aplinkoje, kur šokis yra natūralus gyvenimo būdas, todėl man liūdna dėl tų, kurie šio malonumo dar neatrado. Tikiuosi, kad mūsų karta dar sugebės atgaivinti šokio džiaugsmą ir skatins šokti visus kuo dažniau ir visur.
Visgi, jūsų studijų pasirinkimas - ne profesionalūs šokiai?
Šokis visada man bus svarbus. Noriu pažinti ir atrasti įvairialypį gyvenimą. Kad ir kiek bešokčiau, man visada atrodys, kad turiu per daug laisvo laiko. Pasirinkau studijas, kurios man įdomios...
Kokia jūsų didžiausia svajonė? Ar vis dar matote save ant parketo ateityje - kad ir kaip hobį?
Žinoma, kad šoksiu, kai tik susidėliosiu studijas. Turiu labai daug svajonių... Vienos įvardinti negalėčiau. Nesu svajotojas - noriu paprastų dalykų: kad sektųsi gyvenime, kad įgyvendinčiau visas svajones šokio srityje.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą