Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (687)

Jas jau kiek pravėrėme su beveik 25 metus jo palėpėje gyvenančia biologe - gamtos dukterimi Jūrate Zarankaite. Ji yra domėjusis ir šio namo istorija. Pagal jos surinktus duomenis, tarybmečiu namas buvo subudavotas ant Arturo Altenbergo (George Eugen Arthur Altenberg, 1862-1926) vilos Smiltynėje pamatų (liudininkas - išlikęs raudonų patvarių plytų rūsys).

Kaip jau žinome, Smiltynėje statydintis vilas turėjo teisę tik Mėmeliui - Klaipėdai kuo nors nusipelnę žmonės. Nepaisant tautybės, religinių konfesijų ir pan.

Jau Klaipėdos lietuvmečiu tuomet bevardei dabartinei Vilties gatvei buvo suteiktas Altenbergstrasse vardas. Ir iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos gatvė „dėvėjo“ tą vardą.  

Istorija - painus dalykas. Klaipėdos istorija - ypač. Dabar jau ir nebeatkapstysi, kas buvo iniciatoriai Klaipėdos gatvę pavadinti Altenbergo vardu. Tikriausiai žmonės, vertinę jo atliktus organizacinius, gal ir labai konkrečius darbus Mėmelio - Klaipėdos plėtrai.

Skirtingai nuo kaimyno medienos pirklio Vilhelmo Ankerio (Wilhelm Ancker), pasistatydinusio vilą dar 1905 m., Altenbergas buvo šeimos žmogus. Vila buvo pavadinta jo žmonos Annos vardu. 1938 m. telefonų knygoje dar užtinkami jos telefonų numeriai: Altenberg, Anna, Stoties g. 10, tel. 3618, Altenberg A., Smiltynė, vila „Anna“, tel. 2847.

Žodžiu, Smiltynė prieškariu buvo telefonizuota. Skirtingai nuo pokario laikų, kai vienintelis laidinis telefonas buvo tik Miškų ūkio kontoroje. Juo naudotis dieną naktį verždavosi Smiltynės pokariniai gyventojai. Priežasčių, kaip sakoma, prūdais: gamtos stichijos (užšalusios marios - darbovietei žemyne reikia pranešti, rūkai, ūkai, uraganai - irgi.)

O dar ekstremalios gyvenimiškos reikmės - mirtys, gimdymai. Nesistebėjau, kai ilgametė Miškų ūkio buhalterė Aldona Donelienė prisipažino 10 metų kračiusis laidinio telefono namuose, kai Smiltynė buvo telefonizuojama...

Taigi, Anna Altenberg gerokai pragyveno savo vyrą. Tačiau nėra aišku, ar ji vilą spėjo parduoti iki Antrojo pasaulinio karo. Ir kokia jos gyvenimo pabaiga - irgi neaišku. Faktas tas, kad Smiltynėje buvo jos vardu vadinta vila. O ant jos pamatų pokariu Miškų ūkis surentė jau visai kitokio stiliaus statinį.

Be jokių išraitymų, drožinių ir vilos „Anna“ stogų „bangų“. Kai J. Zarankaitės surinktus duomenis prašiau patvirtinti ar paneigti Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikų, tvirtai atsakyti į iškilusius klausimus jie negalėjo. Bet ne šimtu procentų: prie tarpukario vilos „Anna“ - Arturas Altenbergas su dukterimis ir sūnumi.

Tuo įsitikinusi ir J. Zarankaitė. MLIM istorikė Zita Genienė mano, kad 1915 m. prie namo darytoje nuotraukoje vis dėlto ne A. Altenbergas. Nors ūsų puošmenos jam buvo būdingos.

Kol kas prieškarinė Smiltynė su išlikusiais pastatais ar ant jų pamatų užstatytais tebesaugo paslaptis.
Bet Vokietijos memelenderių ar jų palikuonių dovanojami įvairioms instancijoms - bibliotekoms, muziejams ne tik Klaipėdoje, bet ir krašte - rašytiniai ir nuotraukų archyvai kada nors užpildys spragas. Žinoma, jei tais archyvais bus domimasi iš esmės, o ne dėl trumpalaikių ir tokių netvarių „projektų“...

Smiltynės kunigaikštis

Apie Miškų ūkio vadovą kietą žemaitį Vaclovą Lukošių pabirų pasakojimų daug prisiklausiau iš senųjų pokarinių Smiltynės gyventojų. Daugiausiai - teigiamų. Bet kai pradėjau ieškoti oficialesnių šaltinių apie jį patį ir jo nuveiktus darbus - veltui.

Tarsi tokio žmogaus Smiltynėje ir negyventa, ir nedirbta. Iš smiltyniškių pasakojimų man didžiausią įspūdį padarė jo rūpesčiu suręsta pirtis. Pirmiausia - Miškų ūkyje dirbusiems.

Šiems pirtyje apsišvarinus, buvo leidžiama pertis ir kitiems Smiltynėje gyvenusiems, su Miškų ūkiu nieko bendra neturėjusiems. Higienos požiūriu tai buvo labai svarbu, nes jūroje, mariose ar šaltu vandeniu, kurio irgi ne visi netgi iš šulinių teturėjo, „nenusipilinguosi“.

Miškų ūkio vadovas buvęs ir labai geras ūkininkas, Smiltynės gyventojams privežęs obelų, vyšnių, trešnių sodinukų.

Šie, kadaise aplink išlikusias vilas, o ir aplink naujuosius pokarinius statinius pasodinti Smiltynės smėlynuose, iki šiol nokina vaisius ir uogas. Į Smiltynę užvežti nendrių marių krantams sustiprinti irgi, atrodo, buvo jo sumanymas.

Gal ir kokios literatūros apie Pamario gyventojų namų nendrinius stogus buvo skaitęs, o gal tik girdėjęs. Jo laikais ir kopos buvo pradėtos tvirtinti, ypač globojant gubojas.

Visai tikėtina, kad jo parėdymu ant Arturo Altenbergo vilos pamatų buvo „užtupdytas“ naujas statinys. Gerai tai ar blogai, - ką gali žinoti, kiek toji vila buvo „nudrožta“ iki tol čia gyvenusiųjų „komunalščikų“. Antra vertus - kiek buvo pasidarbavę uraganai, drėgmė. Restauratoriai Klaipėdoje radosi kur kas vėliau - Alfonso Žalio laikais.

Bet ir tuomet svarbiausia buvo restauruoti ar rekonstruoti žemyninės Klaipėdos, o ne Smiltynės pastatus. Į juos gręžiotis pradėta tik jau Jūrų muziejaus statybų metu. Pimiausia griebtasi atgaivinti kurhauzą, turint vilčių atkurti prieškarinę trauką iš žemyno.  

O grįžtant prie Smiltynės g. 21-ojo namo, kai jis buvo neva rekonstruojamas, reikia turėti omenyje, - netgi jei būtų nuspręsta jį restauruoti, iš kur paimsi raudonų geros kokybės čerpių stogui lopyti? Kai tuometinė rinka šiferiu mojavo. Iš kur kitos medžiagos vilai restauruoti? Tai ir pasirinktas kelias - griauti.

Kokia mediena Smiltynės g. 21-ajam namui naudota, niekam nerūpėjo. Kad čia įsikūrusiems žmonėms būtų patogiau gyventi. Bet šio namo palėpėje įsikūrusi J. Zarankaitė iki šiol šilto vandens neturi. Jo neturėtų ir kaimyniniai namai.

Įvairiais būdais, įvairiose erdvėse „įkurdina“ įvairių firmų gamintus vandens šildymo katilus. Ir iš Klaipėdos prekybos centrų gabenasi granulių maišus. Vėlgi - civilizacija sunkesniu variantu...