Knygose „įkalintas“ raides paleido į laisvę

„Mokytoja turi ir pasekėjų – nusižiūrėję piešti raides panoro ir Vydmantų gimnazijos pradinukai, tad visa biblioteka pilna ištrūkusių raidžių“, – linksmai pasakojo Vydmantų filialo bibliotekininkė Milda Rogačiovienė, padėjusi parengti grafikos darbų ekspoziciją.

Idėja nupiešti raides, kiekvienai jų pritaikant tam tikrą grafinį turinį, J. Paulauskienei kilo namuose tvarkant knygas. „Buvau pasilypėjusi, ir netyčia ant žemės nukrito knyga. Pagalvojau, kad nukentėjo knyga, žodžiai, betrūktų dar, kad ir raidės išbyrėtų. O jos gi – kaip kalėjime, tad kodėl nepaleidus raidžių į laisvę“, – darbų autorė tvirtino, kad ji nesilaikė abėcėlės tvarkos, tačiau pirmoji nupiešta raidė vis dėlto buvo A. Ji, beje, yra nupiešta du kartus.

Kuo turėjo atgimti kiekviena raidė, lėmė ir jos struktūra, ir panašumas į kokį nors augalą ar daiktą. Tarkim Y virto medžiu, C – citrina, B – seniu besmegeniu. „Piešdama apie nieką negalvojau – ar bus kam nors įdomu, ar bus tie darbai eksponuojami, – prisipažino pedagogė, dalį savo laiko skirianti ir žodinei kūrybai, tačiau jos neviešinanti. – Rašau tik sau.“

„Ištrūkusioms raidėms“ nupiešti J. Paulauskienė sunaudojo gerokai per 10 gelinių juodų tušinukų. Viena kita raidė paspalvinta, tačiau tai padaryta labai subtiliai, siekiant išryškinti piešinio temą. „Manau, jeigu spalvinčiau visus darbus, spalva atitrauktų dėmesį nuo pagrindinės minties, gi juoda-balta tarsi suteikia brandumo, griežtumo, savęs sudrausminimo, o ir kiekvienas brūkšnelis, taškelis ar linija kažką reiškia“, – piešinių autorė sakė, kad prie jų sėdo iškart po Kalėdų, ir paroda gimė per kelis mėnesius.

Tai – ne pirmoji J. Paulauskienės piešinių paroda: prieš kurį laiką Vydmantų bibliotekoje buvo eksponuojama ir jos spalvotais pieštukais sukurtos mandalos, kurios, autorės dukters rūpesčiu, buvo išleistos ir atskirais atvirukais.

Tačiau mandalos šiuo metu atidėtos į šalį – J. Paulauskienė sakė pamėgusi grafiką, abstrakcijas, kurias padeda atskleisti visame pasaulyje populiarus piešimo metodas zentangle, lietuviškai tai būtų dzenraizgymas, kuris yra vienas meditatyvaus piešimo būdų.

„Išbandžiau kažkada ir guašą, akvarelę, bet šias technikas nurungė gelinis tušinukas arba paprastas pieštukas, kurio iš rankų aš nepaleidau nuo 5-erių. Vis dėlto pieštukas yra vienas geriausių žmonijos išradimų“, – J. Palauskienė pasidalino prisiminimu, kad vėliau, jau mokydamasi mokykloje Vilkaviškyje, ji turėjo labai gerą piešimo mokytoją Vytautą Morkūną, kuris skatino savo mokinę piešti, eiti kūrybos keliu.

Tačiau šis kelias liko tik pomėgiu. Baigusi VIII kl., J. Paulauskienė labai norėjo tęsti mokslus tuometiniame Stepo Žuko dailės technikume Kaune, tačiau mama griežtai dukters neišleido – prapuls vaikas. „Žinoma, kad pykau ant mamos, bet paklusau. Kadangi mama sunkiai sirgo, supratau, kad ir į Dailės akademiją man kelias bus per ilgas, o ir konkursai būdavo 20–30 į vieną vietą.

Galvoju – neįstosiu, kur dėsiuos, nusikels mokslas, o gyventi reikėjo“, – motyvą, kodėl pasirinko pedagogiką, lietuvių kalbos ir literatūros studijas, atskleidė J. Paulauskienė, iš pradžių dirbusi Tauragės rajone, vėliau atvykusi į Vydmantus – čia ji mokytoja dirbo 20 metų, visas pedagoginio darbo stažas – 37-eri metai.

„Esu 100 proc. zanavykė, bet štai Vydmantuose gyvenu jau per 30 metų. Žemaitiškai viską suprantu, tačiau „rokoutis“ neišmokau, – pajuokavo mokytoja ir prisipažino, kad kokių nors kūrybinių planų ji nepuoselėja, jai tiesiog nuolat norisi ką nors veikti: piešti, rašyti. – Aš nesuprantu klausimų, ką reikia veikti. Esu tarsi „užsukta“ veiklai ir galvoju: kol ranka rašo, galva veikia, būtina ką nors daryti.“

O Vydmantų filialo bibliotekininkė M. Rogačiovienė patikino, kad J. Paulauskienės „Ištrūkusios raidės“ savo kelionę tęs į Vydmantų gimnaziją, po to – į kitus viešosios bibliotekos filialus. „Idėja įdomi ir neįprasta“, – kodėl J. Paulauskienės grafika sulaukė dėmesio, įvardino bibliotekininkė.