Kodėl SSRS namus dengė plytelėmis: atsakymas nustebins daugelį

Tačiau už pramoninio modernizmo estetikos slypėjo griežtas pragmatizmas. Iš tiesų toks inžinierių sprendimas buvo genialus kompromisas tarp kraštutinio taupymo, saugumo ir ilgaamžiškumo.

Keturios problemos, kurias sprendė plytelės

Masinis būsto deficitas privertė sovietų vadovybę pereiti prie konvejerinės gamybos. Namus gamyklose „štampavo“ tiesiai iš paruoštų gelžbetonio plokščių. Tačiau pats betonas turi rimtą trūkumą – didelį porėtumą. Smulki plytelė arba stiklo smalta tapo gelbėjimo ratu stambiaplokščiams pastatams, sprendžiančiu iškart kelias konstrukcines užduotis:

Hidroizoliacija ir apsauga nuo pelėsio: plytelių sluoksnis kūrė sandarų barjerą. Jis neleido atmosferos drėgmei ir purvui skverbtis į sienų vidų, saugodamas betoną nuo irimo, o gyventojus – nuo drėgmės.

Klimato kontrolė: karštomis vasaros dienomis blizgi mozaika veikė kaip veidrodinis skydas – ji atspindėjo saulės spindulius, gelbėdama butus nuo orkaitės efekto.

Savaiminio išsivalymo efektas: tokie fasadai nebluko saulėje ir nereikalavo kosmetinio remonto – įprastos liūtys lengvai nuplaudavo nuo blizgaus paviršiaus visas miesto dulkes.

Defektų maskavimas: smulki marga 2x2 cm dydžio elementų tekstūra puikiai paslėpdavo gelžbetonio plokščių nelygumus, nuskėlimus ir gamyklinius defektus.

Itališkas pėdsakas ir saugumo veiksnys

Tradicinis tinkavimas ar fasadų dažymas reikalavo daug laiko, žmogiškųjų išteklių ir nuolatinio atnaujinimo. O mozaiką ant plokščių uždėdavo tiesiog gamyklų cechuose – greitai ir konvejeriniu būdu. Tai leido maksimaliai sumažinti statybos savikainą.

Įdomu tai, kad pačią smulkaus formato technologiją, kaip spėja tyrinėtojai, sovietų inžinieriai perėmė iš Italijos mozaikos įmonės „Bisazza“. Ir čia pagrindinį vaidmenį suvaidino saugumo veiksnys.

Kodėl nenaudojo stambaus formato plytelių?

Sunkių keraminių plokščių naudojimas kėlė mirtiną pavojų praeiviams. Jei stambus gabalas būtų atšokęs nuo betono ir nukritęs iš 9 aukšto, tai būtų sukėlę tragediją. Tuo tarpu mažučiai elementai, net jei ir nukrisdavo nuo sienos dėl laiko ar šalčio poveikio, dėl savo nykstamai mažo svorio negalėjo padaryti rimtos žalos kieme esantiems žmonėms.

Galutinai 1970-ųjų metų technologinis pasirinkimas pasirodė esąs toks gyvybingas, kad be pakitimų išgyveno iki pat sovietinės sistemos žlugimo, visam laikui užfiksuodamas visos epochos architektūrinį įvaizdį.