Kodėl verta sakyti komplimentus?

Viktoras DAUJOTIS, Slengių parapijos klebonas

Mano manymu, komplimentus sakyti tikrai verta, nes tokiu būdu akcentuojame pozityvius dalykus ir sukuriame nuoširdesnį, tvirtesnį ryšį su žmonėmis. Pozityvus žvilgsnis į aplinką, artimą yra stimulas patiems jaustis geriau. Pavyzdžiui, jeigu žmogus tądien yra sutrikęs, liūdnas, laiku ištartas geras žodis gali jį nudžiuginti, išsklaidyti niūrias nuotaikas.

Žinoma, komplimentas nėra tarsi prekybos agento gerai išmoktas šablonas, kurį galime pritaikyti kiekvienam. Jis turėtų būti individualus, tikras, atspindėti realią situaciją. Tai požiūris - ką aš gražaus pastebiu kito žmogaus asmenybėje, charakteryje, už ką jį gerbiu ir vertinu.

Šiandien lankydamasis senelių namuose sutikęs garbingo amžiaus senjorę pasakiau jai komplimentą ir mačiau, kaip ji iš karto nudžiugo. Savo asmenybe gražūs yra tiek vyresni, tiek ir jauni žmonės ir tai yra sveikintina. Labai svarbu tai pastebėti.

Nors labai džiaugiuosi praskaidrindamas dieną kitiems, tačiau pats, kaip ir didelė dalis lietuvių, komplimentų teisingai priimti nemoku, kuklinuosi. Visgi gerus dalykus apie save, savo atliekamą darbą išgirsti visuomet malonu. Esu įsitikinęs, kad malonus žodis turi svarią vertę tada, kai jis sklinda giliai iš širdies.

Rima PETRAUSKYTĖ-PAULAUSKIENĖ, grupės „Man-go“ atlikėja

Kadangi gimiau dar sovietmečiu, komplimentų sakymas man buvo ne įgimtas, savaime suprantamas, o įgytas dalykas. Labai stengiausi išmokti tai daryti ir atradau savo formulę, receptą.

Esu įsitikinusi, jog kiekvienoje situacijoje reikia įžvelgti kažką gražaus ir gero, nepaisant to, kad tą dieną slegia bloga nuotaika ar kažkas nepasisekė.

Pavyzdžiui, prabundi ryte ir matai, kad veidrodis nėra tavo geriausias draugas - jautiesi negraži, tačiau visada gali pasidžiaugti, kad galbūt šiandien suplanuota įdomių veiklų, už lango vilioja gražus oras, vyras išvirė kavos ir panašiai. Būtent iš tokių paprastų dalykų vėliau ir gimsta komplimentai.

Su kolegėmis, draugėmis pasikalbame, kad moterims stinga nuoširdžių komplimentų viena kitos atžvilgiu. Turime viena kitą palaikyti, pagirti, pasidžiaugti, nes tai užkrečiama.

Pati auginu tris dukras ir negailiu joms komplimentų. Vaikai yra tokie patys žmonės, tik maži.

Mergaites stengiuosi paskatinti geru žodžiu. Jeigu iš jų kažko prašau, visuomet pirmiausia jas pelnytai pagiriu, pasidžiaugiu. Tada vaiko atgalinis ryšys būna begalinis.

Pasidžiaugiu ir tada, kai jos tvarkingai susišukuoja plaukus, apsirengia, pastebi nešvarumą ant rūbelių ir jį nuplauna. Tai nėra tuščios pagyros, bet nusipelnyti žodžiai.

Stengiuosi jų nesupainioti ir netaikyti tam tikrų standartų. Girdama išvaizdą visuomet pasakau, kad man jos yra mieliausios, gražiausios, protingiausios, aš jas labai myliu. Jokiu būdu neakcentuoju, kad jos privalo patikti ir būti gražios visam likusiam pasauliui. Tai, manau, yra labai svarbu ugdant sveikas, savimi pasitikinčias, stiprias asmenybes.

Aurimas EIDUKAITIS, dailininkas

Mes, lietuviai, komplimentų dažnai nesakome, esame santūri tauta. Vertinant per šią prizmę, aš esu tikrų tikriausias lietuvis, nes nepamenu, kada paskutinį kartą kam nors sakiau komplimentą.

Esu įsitikinęs, kad tai buvo ne apie išvaizdą, paviršutiniškus dalykus, bet apie nuveiktus gražius, gerus darbus.

Suprantu, kad pagirti, pasidžiaugti kitais žmonėmis yra svarbu. Kartais apie žmogų galvojame gerai, bet tai jam pasakyti yra nedrąsu.

Turbūt priklausau kategorijai žmonių, kurie pagiria iš visos širdies, bet labai, labai retai. Būna, kad kartais žmona man priekaištauja ar užsimena, kad reiktų tai daryti dažniau.

Pastebiu, kad jaunesnė karta jau yra kitokia, jie - laisvesni, drąsesni, ir tai džiugina.

Aš pats dažniausiai sulaukiu komplimentų, kurie yra susiję su kūryba, darbu. Tai tikrai džiugina, įkvepia, leidžia suprasti, kad eini teisingu keliu. Kartais iš aplinkinių tenka išgirsti, jog esu, draugiškas, nuoširdus. Tai irgi malonu, nes esu gan savikritiškas.

Rasa BUČIENĖ, Karklės seniūnė

Komplimentus sakyti tikrai verta, tačiau matau, kad daugelyje iš mūsų glūdi nemažai vidinių suvaržymų ir baimių sulaukti neigiamos reakcijos iš aplinkos. Toks įsitikinimas trukdo dovanoti gėrį, skleisti šilumą artimiesiems, draugams, pažįstamiems.

Esant progai, visuomet stengiuosi pasakyti gerą žodį tiek moterims, tiek ir vyrams. Tačiau labai retai sakau komplimentus apie išvaizdą. Manau, kad išvaizdos ir grožio supratimas yra labai subjektyvūs dalykai.

Komentuodami ar pagirdami kito išorę, tarsi įpareigojame jį nuolat taip atrodyti, o juk dienų gyvenime pasitaiko visokių.

Dažniausiai aplinkinius pagiriu už jų nuveiktus darbus, veiklas, pasiekimus, už skleidžiamą šypseną, gerą emociją.

Aš gyvenu už miesto, dažnai einu pabėgioti, pasivaikščioti ir mėgstu pasisveikinti su sutiktais praeiviais, jeigu būna šventinė diena, palinkiu gražių švenčių.

Dažnai žmonės net krūpteli iš netikėtumo ir nuostabos, bet galiausiai abu nusišypsome ir diena praskaidrėja. Ar tai galima įvardyti komplimentu, nežinau, bet aš juos taip suprantu.

Vaidas JOČYS, Klaipėdos dramos teatro aktorius

Šiais laikais komplimentas yra tikras deficitas. Kartais, kai pasakai žmonėms gražų žodį, jie tarsi užsiblokuoja ir nežino, ar tai ironija, juokas, ar nuoširdžiai išsakyta mintis.

Taip yra todėl, kad nuolat bėgame, lekiame, artimiesiems, mylimiems žmonėms neskiriame pakankamai dėmesio ir pamirštame dažniau pasidžiaugti.

Turiu dvi šeimas - viena namuose, kita teatre. Didelę laiko dalį praleidžiu darbe ir natūraliai susiklosto taip, kad daugiau komplimentų turbūt išgirsta kolegos.

Žinoma, komplimentai neturi būti žarstomi nuolat, nes praranda savo vertę. Jeigu žmonai kasdien sakysi, kaip stipriai ją myli, ji galbūt tuo žavėsis savaitę, mėnesį ar pusmetį, bet paskui šie žodžiai praras savo svorį. Viskas turi būti sakoma laiku ir vietoje, kad pasiektų širdį ir sielą.

Nemėgstu žarstyti banalių pagyrų, jas neretai lydi šiek tiek humoro. Žaviuosi, kai žmonės patys atsirenka, kuo pasidžiaugti, į ką labiausiai kreipti dėmesį.

Prisipažinsiu, kad moterims esu sakęs: „Šiandien labai gražiai atrodote, nors veide atsirado dar viena raukšlė“ arba „Labai gražiai judate gatve“.

Esu įsitikinęs, kad svarbiausia yra parodytas dėmesys, nes tą akimirką tu pagalvoji būtent apie tą vienintelį žmogų.

FOTO AUTORIUS Redakcijos ir asmeninių archyvų nuotr.