Kokius kino filmus mėgstame žiūrėti?

Artur TRUŠ, jūrinio verslo atstovas

Man patinka fantastiniai, futuristiniai ir veiksmo, galbūt dar šiek tiek trilerio ir dramos žanro filmai. 

Mes labai mėgstame eiti į kino teatrą, jame su vaikais žiūrime vaikiškus filmus. Du iš trijų jau paaugliukai, su jais renkamės jau šiek tiek rimtesnius filmus.

Tradicija žiūrėti filmus vos ne kas savaitgalį namie atsirado nuo kovido laikų. Turime ir „Netflix“, nuomojamės filmus ir iš „Telia“, žiūrime anonsus, ar nesudomins koks nors filmas. 

Naudojamės nuomojama videoteka ir senus filmus peržiūrime, tarp jų yra labai gerų. Dažnai žiūrime visa šeima, žinoma, be mažojo, kuriam bus treji metukai. Jis jau kartais žiūri animacinius filmus.

Mačiau kelis lietuviškus filmus. Daug serialų rodo LNK televizija. Kartais tiesiog įtraukdavo žiūrėti: įdomūs aktoriai, parodomas mūsų mentalitetas. 

Iš tokių garsesnių filmų žiūrėjau „Redirected“, lietuvių ir britų kūrybos juodąją veiksmo komediją. Filme pasakojama apie lėktuvą, kuris skrido iš Jungtinės Karalystės į Malaiziją ir atsirado Lietuvoje. 

Tai smagus filmas, kuris patinka ir užsieniečiams. Man atrodo, kad mūsų kinematografija juda į priekį, ir tikiu, kad netrukus bus sukurta gerų filmų, turėsime ką parodyti pasauliui.

Filmas, kuris man patinka pastaruoju dešimtmečiu, yra „Interstellar“ („Tarp žvaigždžių“). Tai gilus filmas, jame yra ir dramos, ir futuristikos, ir istorijos elementų. Aš mielai jį žiūriu dar ir dar kartą.

Sigita SIDABRIENĖ, Žaliakalnio seniūnaitė

Mėgstu dramą, psichologinius filmus. Einu ir į kino teatrus, ir namuose pažiūriu. 

Kino teatre buvau prieš savaitę. Labai mėgstu eiti į „Arlekiną“. 

Man patinka žiūrėti salėje, atsipalaidavus, nesiblaškant, visą dėmesį skirti filmui, nėra reklamų. 

Toks senovinis malonumas. Namie žiūriu mėgstamus filmus per „YouTube“.

Man patinka ir lietuviški filmai: ir aktoriai, pavyzdžiui, Giedrius Savickas, ir humoras. Patinka lietuvių vaidyba, dedu jiems pliusą.

Geras filmas - „Partenopė“. Labai gražūs aktoriai, labai gražios spalvos. Patiko filmas „Gera mergaitė“.

Donatas ŽELVYS, aktorius

Man patinka šiek tiek fantastiniai filmai. Dažniausiai arba einu į kino salę, arba žiūriu namie su drauge. Televizoriaus neturiu, filmus paprastai atsisiunčiu.

Lietuviams sunku lygiuotis su pasaulio filmų kūrėjais, nes pas mus visai kitoks finansavimas.

Lietuvos kine jau po truputį išsiskiria gana jauni režisieriai - ir Laurynas Bareiša, ir Marija Kavtaradzė, ir Andrius Blaževičius, ir Karolis Kaupinis, ir Saulė Bliuvaitė. Man jie patinka. Lietuviški filmai „ima“ subtiliais dalykais, mane tai veikia.

Veiksmo filmui reikia labai didelio biudžeto, istoriniam - milžiniško: kuriami namai, nuomojamos brangios lokacijos ir t. t. 

Lietuviai neturėdami finansavimo sukasi kaip gali: jeigu kuria istorinį filmą apie pokarį, gali filmuoti skersgatvyje, kur yra išlikusių to laikotarpio pastatų, o jeigu reikėtų parodyti viduramžius, mums būtų labai sudėtinga. 

Negali turėti bendro kadro, nes jis būtų labai brangus: reikėtų iš esmės padaryti visą peizažą. Bet lietuvių operatoriai labai gudrūs, talentingi. Jie sugeba sukurti labai įdomių vaizdų ir nedidelio biudžeto filme.

Komercinis lietuvių kinas - greitas produktas, jis nereikalauja didelių lėšų. Statomi tokie filmai, kurie greičiausiai atsiperka. 

Yra ir Kultūros ministerijos finansuojami firmai, jie neturi didelio biudžeto ir jie negali būti parduodami kaip komerciniai.

Lietuvos rinka nėra didelė. Visi šie jauni režisieriai pirma filmus rodo užsienio festivaliuose ir tik paskui Lietuvoje. 

Manau, jeigu atsirastų didesnis nei milijono eurų vieno ar dviejų filmų finansavimas, būtų sukurtas geresnis produktas, daugiau žmonių liktų sužavėti lietuvišku kinu.

Pasirodo, koks nors geras filmas, aš jį išgiriu, o praeina kažkiek laiko, vėl pažiūriu ir man jis nebepatinka, bet aš jau visiems būnu pasakęs, kad tai mano mėgstamiausias filmas. 

Dabar laikausi tokios pozicijos - stengiuosi nerekomenduoti nei knygų, nei filmų. Kiekvienam linkėčiau žiūrint filmą patirti asmeninių išgyvenimų.

Laurencija BUDRYTĖ-AUSIEJIENĖ, gidė, turistinių maršrutų kūrėja, Klaipėdos valstybinės kolegijos Verslo administravimo katedros lektorė

Paskutinį kartą kino teatre buvau pernai lapkritį, per kino festivalį „Scanorama“. Namuose kartais žiūriu su šeimos nariais, kartais viena. 

Filmus renkuosi iš „Epikos“ arba atsisuku kažkurį iš rodytų. Mano manymu, yra daug pakankamai gerų filmų.

Į mėgstamų filmų žanrų sąrašą šalia istorinių, biografinių ir dokumentinių įtraukčiau dar ir detektyvus. Labiausiai turbūt įsimena žiūrėti serialai, nes jie būna ilgi.

Žiūriu ir lietuviškus filmus. Paskutinis mano matytas filmas kino teatre - Lino Mikutos „Gabrielius iš neprarastojo rojaus“, apskritai paskutinis matytas lietuvių filmas - nebloga juodoji komedija „Šeima“, režisierius - Ramūnas Cicėnas.

Man labiausiai įstrigę filmai: „Jausmų galia“, „Meilės laukimas“,„Gyvenimas yra gražus“, „Karaliaus kalba“.

Labiausiai įtraukę serialai: „Sopranai“, „Svetimšalė“, „Breaking bad“, „Carnivale“.

Adas SENDRAUSKAS, fotomenininkas, UAB Palangos fotocentro direktorius

Kino filmų visiškai nežiūriu. Priežastis labai paprasta - tam neturiu laiko. 

Jau ketveri metai, kai aš pensijoje. Išėjau iš visuomenės, iš politikos, menų, kultūros. 

Gyvenu kaime, auginu arklius, ožkas, avis. Turiu milžinišką ūkį, daug gyvulių, tai visiškai kitoks pasaulis. Dabar mes kertame mišką. Padariau medkirčiams kavos.

Jaunystėje studijavau kino režisūrą, tuometiniame Leningrado kultūros institute. 

Buvau puikiai susipažinęs su kino istorija, Lietuvos kinu. Tarybiniais laikais kino teatruose žiūrėdavome tik tai, ką mums rodydavo. 

Interneto juk nebuvo.

Labiausiai mane sužavėjęs filmas yra „Skrydis virš gegutės lizdo“.

Donatas BIELKAUSKAS, Priekulės meno ir kultūros centro Projektų skyriaus vadovas

Dažniausiai filmus žiūriu pasikliaudamas draugų rekomendacijomis. Man patinka keisti eksperimentiniai, fantastiniai, istoriniai filmai. 

Sužinojęs apie naują filmą pamąstau, ar verta jį žiūrėti kino teatre, ar užtenka namų sąlygų. 

Dažniausiai žiūriu namuose visiškai siaurame šeimos rate, be draugų, be didesnio žmonių sambūrio, kad galėčiau susikaupti ir įsigilinti į turinį. 

Paskutinį kartą kino salėje buvau praeitą savaitę. Kino teatras mano gyvenime - nesvetimas reiškinys.

Man patinka lietuviški, šiaurietiškos stilistikos filmai. Lietuviškus lėtesnio veiksmo, keistesnio siužetinio vingio filmus priskirčiau prie šiaurietiškos stilistikos. 

Vieni lėčiausių man yra Šarūno Barto filmai. Aš esu absoliutus jo kūrybos gerbėjas. Lėtas kinas man priimtinas. Lietuvišką kiną vertinu palankiai. Komercinio lietuviško filmo nesu matęs.

Geriausia, kai rekomendacijos pažiūrėti filmą ateina iš draugų, kurie turi panašių interesų, rato. Rekomenduoti ką nors pažiūrėti žmogui, nežinant jo interesų lauko, sudėtinga.