Koks klaipėdiečių požiūris į naminius gyvūnus?

Arūnas GRUŠAS, Lietuvos jūrų muziejaus Jūrų žinduolių ir paukščių skyriaus vedėjas

Man gyvūnų sočiai ir muziejuje, bet norėčiau laikyti ir namuose. Deja, nelaikau, nes gyvenu vienas. Kiekvienas gyvūnas reikalauja priežiūros, didelio dėmesio ir laukia tavęs. Kad ir būdavo namuose motušė, mano šuniokas vis tiek laukdavo manęs.

Jeigu tu nuolatos būni darbe, o gyvūnas uždarytas kambaryje, jam liūdna. Turime muziejuje ruoniuką iš jūros. 

Jis nuolatos nori dėmesio, domisi žmonėmis, kurie jį maitina, linkęs bendrauti. Nesiūlyčiau gyvenančiam vienam dirbančiam žmogui laikyti namuose gyvūną.

Anksčiau laikiau daug gyvūnų. Vaikystėje turėjau visą zoologijos sodą - ir žvirblių, ir zylių, ir kt., net driežų ir gyvačių. Jų nereikia bijoti, skvarbiusia - neliesti ir neerzinti. Visi aplinkiniai žmonės žinojo, kas renka visas klipatėles.

Jeigu dabar nuspręsčiau laikyti gyvūną, imčiau šunį. Mano laiptinėje ne vienas kaimynas turi šunį, o vienas - net vilkinį. 

Mes tuos šunis pažįstame, jie - mus. Praeiname, pasilabiname, paglostome tą gyvūnėlį ir puikiausiai sutariame. Jeigu šuo mato, kad žmogus nėra agresyvus jam, jis irgi būna draugiškas, kad ir didelis. Aš laikiau juodą škotų seterį. Tas mano šunėkas linksmindavo kaimynus, buvo labai draugiškas.

Osvaldas KUDZEVIČIUS, jachtos „Lietuva“ kapitonas

Turiu šuniuką, bet jis labiau žmonos augintinis, ji su juo daugiau užsiima, bet ir man jis labai mielas. Vaikystėje turėjau žuvyčių, paskui mama buvo nusipirkusi šunį.

Neįsivaizduoju, kokį dar gyvūną norėčiau laikyti. Šuo visada tavęs laukia, pasitinka namuose, suteikia džiaugsmo. Kai liūdna, jis prieis prie tavęs, jaučia, kai tau linksma.

Kaimynai vedžiodami šunis kieme susitinka, pabendrauja. Turėdamas šunį dažniau išeini į laiptinę, dažniau sutinki kaimynus. Tave gyvūnas priverčia judėti.

Man šuo - idealus gyvūnas namuose. Mes sakome, kad jis - šeimos narys. Vaikai išvažiavo: sūnus už Atlanto, dukra - į Vilnių, ir viskas, likome dviese, o šuo praskaidrina gyvenimą, niūrius žiemos vakarus.

Mes su juo ir keliaujame. Pernai vykome į Suomiją. Į vieną pusę plaukiant laivu kilo konfliktas su kapitono padėjėju - esą negalima vežtis šunų. O mes buvome nupirkę savo kalytei ir bilietą, teko ją mašinoje laikyti tas porą valandų, kol plaukėme. O vykstant atgal jau leido ją turėti su savimi.

Dalia KUŽMARSKYTĖ, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotoja

Visą gyvenimą turiu šuniuką: vienas miršta, pasiimu iš prieglaudos arba kur nors suradus kitą. 

Žinoma, jį reikia vesti į lauką, bet, žinokite, džiaugsmo jis suteikia milijonus kartų daugiau nei rūpesčių. Tokių emocijų, meilės ir švelnumo dažnu atveju negausi iš žmonių.

Visą laiką buvau su šunimis. Esu šunininkė. Mano tėtis sakė: būsi šunų karalienė, neturėsi nė vyro, nieko, tik kokius penkiolika šunų. Taip neatsitiko, bet po vieną visą laiką auginu. 

Savęs neįsivaizduoju laikančios kokią nors žiurkę ar smauglį. Nežinau, kodėl žmonės juos laiko - jų gi nepaglostysi, jie naktį po antklode nepalįs, neprisiglaus.

Laikyti didelius šunis niekada nešovė į galvą. Mažiukas nedaro problemų. Mano kalytė - princesė. Auginau du sūnus, tai dabar ji kaip mano dukrytė. Pabūti namie ji yra pripratusi. 

Jeigu kauktų, turbūt skųstųsi kaimynai. Bet man grįžtant ir dar kieme būnant jau tokias „gvaltas“ šaukia, net neįėjusi į laiptinę jau girdžiu, kaip visas namas skamba.

Asta KLIMIENĖ, Klaipėdos universiteto Botanikos sodo koordinatorė

Dvylika metų turėjau šunį. Jo labai norėjo vaikai. Mano vaikystėje buvo ir šunų, ir katinų, ir triušių. 

Dabar, jeigu turėčiau sąlygas, gal laikyčiau šunį. Jau bus kokie šešeri metai, kai turiu putpelių. Žiemą laikau šiltnamyje, narvelyje, išleidžiu palakstyti. Man jos patinka: ir naudos duoda - kiaušinukų, ir gražu, jos tokios mielos.

Mano manymu, žmonės gyvūnus pirmiausia laiko dėl mados, o antra - ieško nusiraminimo. Jiems reikia turėti kažką, kas padėtų atsipalaiduoti. 

Gyvūnas - tarsi moralinis palaikymas. O trečia priežastis, kaip ir mano - dėl kokios nors naudos ir dėl malonumo.

Vienareikšmiškai manau, kad žmonės su gyvūnais perlenkia lazdą. Kartais jau neatskirsi, ar čia žmogaus gyvūnas, ar vaikas. Gyvūnas tarsi praranda savo prasmę.

Gintautas KUTKA, Lietuvos laivų savininkų asociacijos vykdomasis direktorius

Mano namuose gyvūno nėra. Turiu ir taip daug visokių įsipareigojimų: reikia skirti dėmesio 95 metų mamai, žemės sklype pjauti žolę ir t. t. Be to, išvažiuodamas į keliones turėtum sukti galvą, kur tą gyvūną palikti.

Ir vaikystėje nieko neturėjau. Net jeigu turėčiau visas sąlygas, nenorėčiau laikyti gyvūno. 

Man visą laiką buvo įdomiau žmonės nei gyvūnai. Kartais jauna pora neturi vaikų, bet laiko šunį arba katiną. Auginti vaiką yra didžiulis darbas, o iš gyvūno sulauki meilės neįdėdamas tiek daug triūso.

Matant žmogų, vedžiojantį šunį, man atrodo, kad jis eina ne ten, kur nori, o paskui šuns uodegą. 

Vienintelis geras dalykas, kad šunį turi išvesti nežiūrint oro. Sveikatos atžvilgiu tai gal ir gerai.

Jeigu šuo išauklėtas, dėl jo kaimynystės nematau jokių problemų. Būna, mėnuliui patekėjus jis loja per naktį, tai varo iš proto aplinkinius. Šeimininkas apie tai nesusimąsto arba neturi galimybių tai pakeisti, ir kenčia visi.

Kartais mes pradedame gyvūną mylėti labiau nei žmogų. Nesu prieš tai, žmonės gali visaip išreikšti savo meilę, esu tolerantiškas tokiems dalykams. Kad ir kaip būtų, gyvūnai skatina tam tikrą gėrį - mylėti savo artimą.

Benediktas PETRAUSKAS, Klaipėdos universiteto infrastruktūros ir plėtros prorektorius

Kai matau žmogų, vedžiojantį gyvūną, į jį žiūriu pagarbiai. Daug kur gyvūnai naudojami terapijai. Pas mus mokslininkai apie tai kalba, aš kaupiu tą informaciją, manau, panaudosiu.

Pats gyvūno nelaikau, bet labai daug mano artimų žmonių turi ir aš su visais tais gyvūnais labai draugiškai sugyvenu. 

Atsakant į klausimą, ar žmogus gali laikyti gyvūną, ar ne - aš tikrai galėčiau. Vaikystėje turėjome ir katinų, ir šuniukų, veršiukų, karvytę.

Turėti gyvūną - didelė atsakomybė, juo reikia rūpintis. Mūsų šeimoje visi dirbame, tai jis gali likti be priežiūros. Tai būtų nepatogu gyvūnui, jis stresuotų ir jaustųsi nekaip. O jeigu reikia išvykti ar į komandiruotes, ar į keliones, vėl būtina juo pasirūpinti.

Norėčiau gyvūnui skirti maksimalų laiką, tada ir jam, ir man būtų gerai. Kiekvienas žmogus turėtų pagalvoti, ar tai suteiks džiaugsmo tik gyvūno laikytojui, ar ir pačiam gyvūnui. 

Negalima jo įsigyti šiaip sau, kad tik turėtum, kad pasidėtum pliusiuką.

Man patiktų šuo. Norėčiau turėti truputį didesnį, ne tą mažiuką kišeninį. Manau, kad su didesniu yra ilgesnis pokalbis ir geresnis supratimas, tvirtesnis abipusis ryšys galėtų būti. 

Aš norėčiau turėti normalų šunį. Man patinka vokiečių aviganiai, jie protingi.