Kretingos provizorius Vladas Grudzinskas

Keturiolikmetis Vladas Grudzinskas, išlaikęs vaistininko mokinio egzaminus Liepojoje 1882 m. Jono Grudzinsko archyvo nuotr.
Provizorius ir vaistinės savininkas Vladas Grudzinskas (1868–1936) – viena iškiliausių tarpukario Kretingos asmenybių, jos politinis ir visuomeninis veikėjas.

Gimęs po 1863 m. Lietuvos-Lenkijos sukilimo prieš carinę priespaudą numalšinimo ir lietuviškos spaudos, mokyklų uždraudimo Gintališkės kaime, netoli Platelių, bajorų kilmės dvaro ūkvedžio Kajetono Grudzinsko šeimoje, kurioje augo 6 vaikai, mokslo turėjo siekti svetur.

Vienas lengvesnių kelių išsilavinimui įgyti tuo metu buvo vaistinės mokinio praktika.

Norint juo tapti pakakdavo baigti 4-ias gimnazijos klases. Mokiniai už savo darbą vaistinėse gaudavo išlaikymą, butą ir dar šiek tiek algos.

Atlikę trejų metų praktiką vaistinėje, prie universiteto baigę kelių mėnesių kursus ir išlaikę egzaminus, gaudavo vaistininko padėjėjo pažymėjimą ir tapdavo farmacininkais.

O po trejų metų darbo didesnėje vaistinėje, prižiūrint provizoriui, jau buvo galima stoti į universitetą ir ten dvejus metus studijuoti farmaciją. Išlaikius baigiamuosius egzaminus ir baigus universitetą buvo išduodamas provizoriaus diplomas.

Tokiu būdu farmacija Lietuvos gyventojams padėjo siekti geresnio išsilavinimo ir taip gausinti šviesuomenės gretas, nors dirbti dažniausiai tekdavo Rusijoje, nes gauti darbą Lietuvoje buvo nelengva.

Ona Ūsaitė – Peterburgo konservatorijos studentė. Apie 1900 m. J. Grudzinsko archyvo nuotr.

V. Grudzinskas, sulaukęs 6 metų, mokslo pradėjo siekti padedamas Vilniaus krašte gyvenusio jo motinos Idalijos brolio – Vladą mokė senas Vilniuje tarnavęs guverneris.

Nuo 1877 m. mokslus tęsė Rucavos Latvijoje pedagogo ir literato Kristapo Šenbergo (1831–1901) mokykloje, kur buvo mokomasi vokiečių kalba. Toliau mokslus tęsęs Liepojos gimnazijoje, čia jis 1882 m. išlaikė vaistinės mokinio egzaminus ir turėdamas tik 14 metų, pradėjo dirbti Miulerio vaistinėje Rygoje. 1885 m. Dorpate (Tartu) išlaikė vaistininko padėjėjo egzaminus ir, persikėlęs į Petrapilį (Peterburgą), čia dirbo vaistininko padėjėju.

Po 1888–1890 m. studijų Dorpato universitete įgijęs provizoriaus diplomą, V. Grudzinskas 1891–1893 m. atliko karinę prievolę – tarnavo Kauno karo ligoninėje felčeriu, po to vėl grįžo į Petrapilį, kur toliau dirbo provizoriumi.

Čia gyvendamas jis susipažino ir 1908 m. vedė žinomo Petrapilyje lietuvio gydytojo dukterį Oną Ūsaitę (1881–1962), kuri Peterburgo konservatorijoje buvo baigusi fortepijono studijas ir įgijusi aukštąjį muzikinį išsilavinimą.

Tais pačiais metais V. Grudzinskas gavo privilegiją ir centrinėje Petrapilio dalyje įsteigė savo vaistinę, kurią sėkmingai valdė.

1910 m. šeimoje gimė duktė Jadvyga (1910–1994), vėliau – sūnus Jonas (1912–1992) ir jau grįžus į Kretingą – duktė Magdalena (1914–1963). Nors gyvenimas ir profesinė veikla Petrapilyje sekėsi gerai, V. Grudzinskas norėjo, kad jo šeima ir vaikai gyventų Lietuvoje ir čia būtų auklėjami lietuviška dvasia.

Nusprendęs grįžti į gimtąją Žemaitiją, jis 1913 m. pardavė savo vaistinę Petrapilyje ir, atvykęs į Kretingą, čia miesto centro šiaurinėje dalyje nusipirko raudonų plytų mūro dviaukštį pastatą su šiame name veikusia provizoriaus Augusto Splito vaistine.

1914 m. gegužę jis čia persikėlė gyventi su šeima: žmona, jos motina ir dviem vaikais.

Į Kretingą kartu su šeimos užgyventu turtu buvo atgabentas ir O. Grudzinskienės koncertinis fortepijonas, kurį iš Petrapilio teko gabenti laivu per Liepojos uostą. XX a. pradžioje, įrengiant vaistinę, reikėjo laikytis griežtų carinės Rusijos medicinos statuto reikalavimų.

Vaistinę mieste galėjo steigti ne jaunesnis nei 25-erių metų aukštąjį farmacininko išsilavinimą turintis asmuo.

Vladas Grudzinskas savo namų kieme su vaikais, grįžusiais iš Rusijos: (iš kairės) Jadvyga, Magdalena ir Jonas. 1921 m. liepos mėn. J. Grudzinsko archyvo nuotr.

Vaistinėje privalėjo būti prekybos patalpa, materialinis kambarys vaistų ir kitų medžiagų atsargoms laikyti, virtuvėlė (koktorija), laboratorija, sausas rūsys, ledainė, džiovykla vaistažolėms ir tinkama patalpa joms laikyti.

Vaistinėje turėjo būti pakankamas kiekis kokybiškų vaistų ir jiems gaminti skirtų medžiagų, indai, kurių reikėjo vaistams gaminti, laikyti ir parduoti, svarstyklės ir įrankiai, vaistinės statutas, vaistų kainynas, gydytojų, turinčių teisę toje vietovėje užsiimti praktika, sąrašas, receptų ir nuodų registracijos knygos ir kt. Nuodingos medžiagos turėjo būti laikomos atskirai nuo kitų vaistų, užrakintose, vaistinės vedėjo antspaudu užantspauduotose spintose.

Vaistinės savininkas toje pačioje vietovėje galėjo turėti tik vieną vaistinę. Vaistinėse buvo parduodami ir vaistai gyvuliams, pagaminti pagal veterinarijos gydytojų išrašytus receptus.

Tuo metu ir vėliau, tarpukariu, į gana puošniai įrengtą vaistinę įžengę vyrai iš pagarbos jai ir čia dirbusiems žmonėms nusiimdavo kepurę.

Vaistinėje tvyrantis vaistažolių kvapas, čia vyraujanti švara ir tvarka, paslaptinga aplinka, išsilavinęs, kelias užsienio kalbas mokantis, į daugelį gyvenimo klausimų galintis atsakyti provizorius jos lankytojams keldavo pagarbą, tad čia žmonės elgėsi pagarbiai, laikėsi tylos ir susikaupimo.

Deja, į Kretingą persikėlusi V. Grudzinsko šeima čia ilgai neužsibuvo. 1914 m. liepos mėn. prasidėjus I pasauliniam karui ir, prie Lietuvos artėjant frontui, O. Grudzinskienė su vaikais ir savo motina 1914 m. rudenį grįžo į Petrapilį pas gimines, kur gyventi buvo saugiau, kai V. Grudzinskas pasiliko Kretingoje.

V. Grudzinskas (antras iš kairės) Kretingoje laukia Gedimino ordino įteikimo. 1928 m. J. Grudzinsko archyvo nuotr.

1915 m. kovo mėnesį kaizerinės Vokietijos kariuomenei įžengus į Kretingą, V. Grudzinskas, kaip išsilavinęs ir gerai mokantis vokiečių kalbą, buvo paskirtas miesto seniūnu.

Šios pareigos buvo nelengvos, nes reikėjo vykdyti daugybę okupacinės valdžios potvarkių, apribojant žmonių judėjimo laisvę, mokant įvairiausius mokesčius ir rinkliavas, išdavinėjant įvairius leidimus, be to, okupacinė kariuomenė plėšė gyventojus, atimdavo jų turtą, naminius gyvulius, maisto produktus, Kretingoje sukėlė gaisrą...

V. Grudzinskas gynė gyventojų reikalus nuo okupantų savivalės ir tuo užsitarnavo visų pagarbą.

Besitęsianti okupacija pažadino savo valstybės atkūrimo viltį, kas buvo numatyta 1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis įvykusioje Vilniaus konferencijoje, atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje, tam tikslui įsteigiant Lietuvos tarybą.

Šioje konferencijoje dalyvavo ir Kretingos valsčiaus atstovu išrinktas V. Grudzinskas.

Svarbus dalykas buvo tai, kad tarybos nariai ir konferencijos dalyviai po jos galėjo šaukti susirinkimus ir paaiškinti žmonėms apie tarybą, ką jie, tarp jų – ir V. Grudzinskas, ir darė. Tarp plėšimų ir karo neteisybių pagaliau atsirado įstaiga, į kurią žmonės galėjo kreiptis.

Akvelinos ir Stepo Pliuškių vestuvės. Pirmoje eilėje (iš kairės): Vladas Grudzinskas, Akvelina Šišniauskaitė, Stepas Pliuškys, Ona Grudzinskienė. Antroje eilėje iš kairės: Magdalena Grudzinskaitė, Jadvyga Grudzinskaitė, Jurgis Grudzinskas, Sofija Šišniauskaitė ir Jonas Grudzinskas. 1930 m. kovo mėn. J. Grudzinsko archyvo nuotr.

V. Grudzinskas aktyviai dalyvavo ir po nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. kuriant Lietuvos kariuomenę Kretingoje, ją aprūpinant ginklais ir amunicija, juos už savo pinigus supirkdamas iš besitraukiančių vokiečių, o kuriantis Šaulių sąjungai Kretingoje tapo jos pirmuoju nariu.

Aktyvi visuomeninė-patriotinė veikla dėl tėvynės gerovės jam nors trumpam padėjo užmiršti sunkų išsiskyrimą su šeima, kuriai gyventi toli nuo Lietuvos taip pat buvo nelengva.

O. Grudzinskienė su savo motina ir trimis vaikais iki 1916 m. vasaros gyveno Petrapilyje, vėliau, blogėjant gyvenimo sąlygoms, persikėlė į Rusijos gilumoje, prie Uralo kalnų, esantį Jekaterinburgo miestą, kuriame buvo įsikūrusi nemaža karo pabėgėlių iš Lietuvos bendruomenė.

Čia vyriausioji duktė Jadvyga pradėjo mokytis lenkų pradinėje mokykloje ir baigė 4-ias klases.

Tik 1921 m. gegužės mėn. po varginančios mėnesį trukusios kelionės traukiniu, jo šeimai pavyko pasiekti Kretingą, kurioje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo prasidėję savo valstybės kūrimo darbai.

Šiek tiek pailsėjusi O. Grudzinskienė taip pat įsitraukė į Kretingos visuomeninį gyvenimą, o 1922 m. pagimdė jauniausią sūnų Jurgį, kai vyresnieji vaikai pradėjo lankyti Kretingos progimnaziją.

Šią ką tik 1920 m. įsteigtą mokyklą rėmė miesto verslininkai, tarp jų – ir V. Grudzinskas, sunegalavusius mokinius nemokamai aprūpindavęs vaistais.

V. Grudzinskas Kretingoje prisidėjo ir prie vietos pramonės vystymo, buvo kelių bendrovių steigėjas, o 1921 m. įsteigė žemės ūkio smulkaus kredito banką ir jam iki 1923 m. vadovavo.

Lietuvos, Latvijos ir Estijos vaistininkų atstovų konferencijos dalyviai Kaune 1936 m. spalio 16–18 d. V. Grudzinskas stalo dešinėje – priešpaskutinis. M. Smečechausko nuotr., J. Grudzinsko archyvas

V. Grudzinskas buvo aktyvus valstiečių liaudininkų partijos narys, įvairių spaudos leidinių bendradarbis, aktyviai dalyvavo šalpos organizacijų veikloje, materialiai rėmė senelių prieglaudą.

Už savo veiklą atkuriant Lietuvos nepriklausomybę ir aktyvią visuomeninę veiklą, 1928 m., minint valstybės atkūrimo 10-metį, apdovanotas Gedimino ordinu. Jo žmona Ona taip pat stengėsi neatsilikti nuo vyro.

Puikiai grojusi fortepijonu buvo įvairių visuomeninių organizacijų ir labdaros renginių siela, nes jų metu abejingų jos grojamai muzikai nelikdavo, kas paskatindavo ir aukojančiųjų dosnumą.

V. Grudzinskas aktyviai reiškėsi ir 1922 m. įkurtoje Lietuvos vaistininkų draugijos veikloje, nuolat dalyvaudavo šios draugijos suvažiavimuose, buvo renkamas į jos valdymo organus, taip pat Baltijos valstybių vaistininkų atstovų konferencijose.

Aktyvi visuomeninė veikla, išsilavinimas ir žinomumas nė kiek nepakenkė V. Grudzinsko ir jo žmonos paprastumui bei kuklumui. Jis gerbė savo vaistinės darbuotojus, dalyvaudavo jų asmeninėse šventėse, o ištikus nelaimei padėdavo ir finansiškai.

1936 m. gruodžio 13 d. jam netikėtai mirus nuo širdies priepuolio, laidotuvėse dalyvavo ne tik iš kitur atvykę garbūs svečiai, vietos valdžios atstovai, bet ir daugybė vietinių įvairių tautybių ir luomo žmonių, taip pat atvykusių iš kitų miestų ir miestelių. V. Grudzinskas, pats būdamas demokratiškų pažiūrų, buvo tolerantiškas žmonėms, nepriklausomai nuo jų tikėjimo, tautybės ir turtinės padėties ir tuo nusipelnė jų pagarbos.

Ši Kretingai daug nusipelniusi asmenybė galėtų būti pagerbta, suteikiant jo vardą vienai naujųjų Kretingos miesto gatvių, ką dar 1992 m. siūlė kretingiškis istorikas Julius Kanarskas.

Nors nuo to praėjo jau 30 metų, vis dar norisi tikėti, kad tai anksčiau ar vėliau įvyks.