Agota Zdanavičiūtė ir Kristijonas Lučinskas kviečia pasinerti į „Ūką“

Albumo dramaturgija atsiskleidžia per nuosekliai dėliojamą emocinę trajektoriją - nuo pirmųjų žingsnių „Ežeran“, per nakties ir versmės motyvus, laukinę energiją ir akmens tvirtumą iki „Ryto mirgėjimo“ šviesos ir užbaigiančio „Išėjimo“, kuris nuskamba tarsi tylus atsisveikinimas ar sugrįžimas.

Vidinė kryptis ir kūrybinės ištakos

Apie albumo „Ūkas“ atsiradimo procesą pasakojantys Kristijonas Lučinskas ir Agota Zdanavičiūtė pabrėžia, kad nuo pat pradžių juos lydėjo aiški vidinė kryptis. Buvo siekiama sukurti neperkrautą, skaidrų ir santūrų garsinį pasaulį, kuriame liktų daug erdvės, oro ir tylos. 

Pats pavadinimas „Ūkas“ iš anksto nubrėžė nuotaiką ir garso pobūdį - kažką lengvai tvyrančio, švelniai gaubiančio, iki galo neapibrėžto. Kūrėjams buvo svarbu, kad tai būtų albumas, prie kurio klausytojas norėtų sugrįžti ne kartą.

Nors kūrybinio proceso metu netrūko improvizacijos, eksperimentų ir netikėtų posūkių, pirminis sumanymas išliko nuoseklus: „Ūkas“ tarsi formavosi per jautrumą garsinei medžiagai, leidžiant jai natūraliai skleistis ir diktuoti savo eigą.

Agota Zdanavičiūtė pasakoja, jog ši kūrybinė partnerystė prasidėjo Klaipėdoje, kai Kristijonas įrašinėjo jos solinį albumą „Gyva čia“. Bendradarbiavimas pamažu peraugo į bendrus koncertus, o vėliau - ir į idėją kurti instrumentinę muziką. Abu menininkai jautė poreikį atsitraukti nuo žodžio ir susitelkti vien į garsą. 

Kristijono mintis buvo sukurti lengvą, šviesų, nenutrūkstamai tekantį albumą - tokį, kuris galėtų skambėti be perstojo.

© Asmeninio albumo nuotr.

Kūryba vyko organiškai: kiekvienas atsinešė savus muzikinius eskizus, kurie vėliau buvo jungiami į bendrą audinį. Jų muzikoje natūraliai atsirado lengvo ūko, miglos, subtilaus tamsumo pojūtis - taip gimė šviesos ir šešėlio dermė, tapusi esmine albumo „Ūkas“ nuotaika. 

Pats kūrybinis procesas buvo gyvas ir autentiškas - muzika tekėjo iš kūrėjų tokia, kokia ji juose jau buvo, be primesto iš šalies dirbtinio konstravimo.

Pusiausvyra

Elektronika albume „Ūkas“ nėra iškelta į pirmą planą - ji veikia tarsi subtilus sluoksnis, apgaubiantis ir pratęsiantis akustinį skambesį. K. Lučinskas pasakoja, jog elektronika čia neatskirta nuo gyvo garso pasaulio - ji iš jo natūraliai išauga, tampa jo tąsa. Buvo svarbu, kad technologija nedominuotų, o tik švelniai papildytų bendrą garsyną, todėl, anot K. Lučinsko, ieškota „lengvumo, trapumo, apvalumo ir organiškumo, leidžiančio išlaikyti šiltą ir gyvą skambesį“.

Šį jautrų balansą papildo ir A. Zdanavičiūtės sumanymas. Jos balsas albume pasirodo tik vienoje kompozicijoje - „Laukinis“, kur jis veikia labiau kaip melizmatinis, tekstūrinis elementas nei tradicinė vokalinė linija. Čia ji groja skudučiu ir įterpia paūkčiojimus į muzikinius tarpus, praplėsdama garsinę paletę. 

Pats pavadinimas „Ūkas“ iš anksto nubrėžė nuotaiką ir garso pobūdį - kažką lengvai tvyrančio, švelniai gaubiančio, iki galo neapibrėžto. 

Įkvėpimo ji sėmėsi iš plačiai pasaulyje paplitusios skudučiavimo tradicijos, o kūrinyje galima išgirsti ir afrikietiško skudučiavimo bei ritminių paūkčiojimų įtaką. Tokiu būdu elektronika, balsas ir akustiniai instrumentai susilieja į vientisą, kvėpuojantį audinį, kuriame nelieka griežtų ribų tarp natūralumo ir technologijos.

Kristijonas Lučinskas sako, kad kuriant muziką visada išlieka rizika peržengti ribą, kai skambesys tampa pernelyg nugludintas ir dekoratyvus. Ši riba tarp atmosferos ir tuštumos atsiskleidžia labai subtiliai - ji juntama tada, kai muzikoje dar išlieka „drumzlės“, nesuspėjamumas, tam tikra trintis, leidžianti klausytojui už kažko užsikabinti. 

Priešingu atveju kūrinys ima skambėti tarsi pats save „suvalgantis“ - estetiškai patrauklus, bet emociškai tuščias. Būtent ši įtampa tarp grožio ir netobulumo, tarp skaidrumo ir šiurkštumo ir palaiko muzikos gyvybingumą.

Gamtos pojūtis - kaip garsinė būsena

Gamtos motyvas albume „Ūkas“ - natūraliai yra vienas svarbiausių. Kaip pasakoja K. Lučinskas, čia gamta ne atkuriama pažodžiui, bet artėjama prie jos patyrimo - prie lėtumo, cikliškumo ir vos juntamos kaitos. Tam pasitarnauja švelniai besikeičiančios garsinės tekstūros, pasikartojantys motyvai ir vietomis sąmoningai palikta monotoniška tėkmė, įgaunanti beveik ritualinį pobūdį. 

Tokiu būdu muzika gamtą ne iliustruoja, o leidžia ją nujausti - kaip būseną, kuri pamažu apima ir įtraukia. Pats „Ūkas“ čia tampa ne tik vaizdiniu, bet ir garsine idėja: švelnia, nekontūruota, nuolat kintančia skambesio migla. Rūkas, anot kūrėjo, nėra konkretus objektas - jis keičia santykį su erdve, atstumu ir orientacija, todėl albume svarbiausia ne aiški forma, o besiskleidžianti būsena.

A. Zdanavičiūtė šią atmosferą papildo subtiliai grodama kanklėmis. Ji ieškojo įvairių bendrų skambesio galimybių - grojo prigesintomis stygomis, naudojo stryką, lengvai daužė per stygas, taip atrasdama netikėtus, naujus garsinius niuansus. 

Keliose kompozicijose kanklėmis groja ir Kristijonas, o Agota prie jo melodijų prisijungia tarsi natūraliai įsiliedama į bendrą audinį. Tad šis instrumentas albume skamba itin subtiliai, tampa natūralia garsinės aplinkos dalimi.

Tėkmė be pradžios ir pabaigos

Klausantis „Ūko“ išties susidaro įspūdis, kad albumas neturi aiškių ribų - jis tarsi teka be pradžios ir pabaigos, pamažu įtraukdamas į savo būseną. K. Lučinskas akcentuoja, kad nuo pat pradžių „Ūkas“ buvo sumanytas kaip vientisa patirtis, o ne atskirų kūrinių seka. 

Jam svarbūs ne tik patys kūriniai, bet ir jų tarpusavio ryšiai, perėjimai bei bendras kvėpavimas. Siekta, kad albumas skleistųsi kaip nuosekli tėkmė, kur vienas skambesys natūraliai pereina į kitą, be staigių lūžių ar aiškių ribų. Ši idėja artima pačiai „Ūko“ metaforai - rūkas neatsiranda staiga, jis pamažu užpildo erdvę, sušvelnina jos kontūrus, paverčia perspektyvą pablyškusia, balzgana. 

Todėl albume itin svarbi ne atskira forma, o bendra tėkmė ir būsenos vientisumas.

A. Zdanavičiūtė priduria, kad „Ūko“ kūrimo procesas vyko gyvai improvizuojant, kartu remiantis jau kiekvieno atsineštomis kompozicijomis. Tai tapo savotišku vidinių pasaulių atspindėjimu garsais. Jos pačios melodijos gimė vasarojant Dainavos girioje, šalia Skroblaus upės - gamtos ramybėje, kur lietus tapo natūralia kūrybos aplinka, leidusia lėtai skleistis kanklių garsams.

Nors kūrybinio proceso metu netrūko improvizacijos, eksperimentų ir netikėtų posūkių, pirminis sumanymas išliko nuoseklus: „Ūkas“ tarsi formavosi per jautrumą garsinei medžiagai, leidžiant jai natūraliai skleistis ir diktuoti savo eigą.

Vėliau, studijoje grojant kartu su Kristijonu, abu kūrėjai išskambino tiek savo šviesą, tiek tamsą, tarsi piešdami skirtingus garsinius vaizdinius. Įdomu tai, kad, net ir suteikiant kūriniams pavadinimus, paaiškėjo, jog jų vidiniai vaizdiniai dažnai sutapdavo. 

Taip „Ūkas“ galutinai susiformavo kaip bendra, vientisa garsinė kelionė, kurioje atskiros dalys natūraliai ištirpsta bendrame, kvėpuojančiame skambesyje.

Pasivaikščioti muzikos takais

Paklausus, ko tikimasi iš klausytojo, K. Lučinskas pabrėžia, kad čia svarbiausias - klausantysis. „Ūkas“ nėra albumas, siekiantis primesti vieną aiškią žinutę ar vienintelį teisingą perskaitymą. Priešingai - jame sąmoningai palikta erdvės, kad kiekvienas galėtų išgirsti savo būsenas, prisiminimus, tylą ar net sielos bruzdesius. 

Geriausia, kas gali nutikti, jei ši muzika tampa savotiška erdve sustoti, susitelkti ir trumpam pabūti su savimi. Tokiu atveju albumas pradeda gyventi ne tik kaip kūrinys, bet ir kaip kiekvienam skirtinga, bet sava patirtis.

A. Zdanavičiūtė priduria, kad Kristijono idėja buvo sukurti neįpareigojančią muziką, ir, jos nuomone, tai pavyko. Klausytojas čia nėra verčiamas kažko „teisingai“ klausytis - muzika tiesiog skamba ir kuria savo paslaptį. Jai pačiai „Ūkas“ suteikia malonią, ramią nuotaiką ir sukuria paslaptingą atmosferą, kurioje natūraliai sulėtėja laikas. 

Ji linki klausytojui paprasčiausiai pasivaikščioti šiais garsiniais takais - galbūt net paslaptingais jonvabalių šviesos vedamais keliais.