Aleksandra Tiškevičiūtė – vienuolė uršulietė iš Kretingos

Grafaitė Aleksandra Marija Sofija Marcelina Tiškevičiūtė Kretingos dvaro Žiemos sode. Nežinomas fotografas. Apie 1908 m. Kretingos muziejus

Būsimoji vienuolė gimė 1893 m. liepos 15 d. grafų Aleksandro ir Marijos Puslovskytės Tiškevičių šeimoje, motinai priklausančiame Rusijos imperijos Lenkijos Karalystės Suvalkų gubernijos Išlaužo dvare, buvusiame tarp Prienų ir Kauno.

Tai buvo ketvirtasis grafų vaikas ir antroji dukra, kuri tėvo, motinos ir senelės iš tėvo pusės garbei buvusi pakrikštyta Aleksandra Marija Sofija, o taip pat krikšto metu gavo ir ketvirtąjį – Marcelinos vardą.

Aleksandros tėvai po santuokos nuo 1887 m. gyveno Lentvario dvare, o vasaras mėgo leisti Nemuno kairiajame krante stovėjusiame Išlaužo dvare, kurį grafienė Marija Tiškevičienė buvo gavusi kraičiui.

Tačiau netrukus po mergaitės gimimo šeima persikėlė į kitą Lietuvos kraštą – į Kretingos dvarą, kuris Aleksandrui Tiškevičiui atiteko paveldėtojams galutinai pasidalinus mirusio tėvo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) nekilnojamąjį turtą.

Vyresniesiems broliams Stanislovui ir Juozapui išvykus mokytis į Liepojos ir Mintaujos gimnazijas, Aleksandra su seserimis – dvejais metais vyresne Marija ir vieneriais jaunesne Elena augo namie, prižiūrimos guvernančių.

Sesutei Marijai 1896 m. kovo 14 d. netikėtai nuo ūmaus smegenų uždegimo mirus, ji liko vyriausia mergaite šeimoje.

Mokslo žinių pagrindus mergaitė įgijo namuose, kur ją su jaunesnėmis seserimis Elena, Ona, Izabele, Imakulata ir broliais Kazimieru bei Jurgiu mokė samdomos mokytojos.

Nuo vaikystės formuojantis Aleksandros asmenybei ir pažiūroms didelės įtakos turėjo religingumu ir dievobaimingumu pasižymėjusios motina Marija ir senelė Sofija Tiškevičienė, taip pat teologija besidominti ir asketišką gyvenimą gyvenusi teta, tėvo sesuo, filantropė Marija Tiškevičiūtė (1871–1943), išugdžiusios mergaitei tvirtą tikėjimą, pamaldumą, meilę artimajam.

Kretingos grafų Tiškevičių šeima. Viduryje stovi šeimos galva Aleksandras Tiškevičius (1864–1945), kairėje – žmona Marija Puslovskytė-Tiškevičienė (1866–1939), dešinėje – vyriausias sūnus Stanislovas (1888–1965), priešais jį, jaunesnis sūnus Kazimieras (1896–1941). Priešais juos iš kairės į dešinę sėdi dukros Aleksandra (1893–1983), Ona (1897–?), uošvis Stanislovas Puslovskis (1820–?), duktė Izabelė (1900–?), ant kilimo – sūnus Jurgis (1899–1939). Fot. Paulina Mongirdaitė. Palanga, apie 1905 m. Kretingos muziejus

Tarp Austrijos-Vengrijos ir Rusijos imperijų lenkakalbių aristokračių XIX a. antroje pusėje labai išplito filantropijos idėjos ir labdaringa veikla.

Pasišventusios tarnauti visuomenei ir savo gyvenimą skirti nesavanaudiškai veiklai, dalis merginų rinkosi karitatyvinę veiklą vykdžiusias vienuolijas, jas remdamos materialiai arba tapdamos jų narėmis. Iš labdaringų vienuolijų tuo metu populiarėjo dar XVI a.

Romoje įsteigtas Šv. Uršulės ordinas (OSU), kurio narės užsiėmė misijomis, rūpinosi mergaičių švietimu ir auklėjimu, ligonių ir vargšų globa, vaikų mokyklų ir prieglaudų steigimu ir išlaikymu.

Lenkakalbiuose kraštuose šis ordinas tapo populiarus po 1807 metų, kai jo įkūrėja italų pasaulietė pranciškonė Angelė Meriči buvo paskelbta šventąja. 1900 m. ordinas buvo pertvarkytas į kongregaciją, kuri pavadinta Šv. Uršulės ordino Romos sąjunga.

Savo gyvenimą labdaringai veiklai nutarė pašvęsti ir Kretingoje užaugusi grafaitė Aleksandra Tiškevičiūtė, pasirinkusi tarnystę Šv. Uršulės ordine. Jausdama pašaukimą vienuolės gyvenimui, ji paliko Kretingą ir išvyko į Austrijos-Vengrijos imperiją, kur įstojo į dabartinės Vakarų Ukrainos teritorijoje veikusį Kolomyjos seserų uršuliečių moterų licėjų.

Baigusi mokslus, 1914 m. birželio mėnesį išlaikė brandos egzaminus, o prasidėjus Pirmojo pasaulinio karo įvykiams, grįžo į Rusijos imperiją. 1915 m. įstojo į Petrapilyje (Sankt Peterburge) veikusią seserų uršuliečių bendruomenę ir buvo paskirta šios bendruomenės kuruojamo katalikiško vaikų darželio prie A. Jasčembskos gimnazijos lenkų skyriaus vadove.

Po kiek laiko, 1916 m., ji persikėlė į Helsingforsą (Helsinkį), kur mokytojavo lenkiškoje Rusijos imperijos karo laivyno jūreivių vaikų mokykloje.

Sankt Peterburgo uršuliečių bendruomenę 1910 m. buvo įsteigusi kita lenkų aristokratė, iš Austrijos kilusi Julija Marija Leduchovska (1865–1939), pasivadinusi vienuolės Uršulės vardu.

Būdama Rusijos valstybės priešės Austrijos-Vengrijos imperijos pilietė, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, ji 1914 m. buvo priversta palikti Petrogradu (liet. Petrapiliu) pervadintą miestą ir persikėlė į Stokholmą (Švedija), o iš jo – į Daniją, kur rūpinosi katalikų mergaičių mokyklų ir prieglaudų steigimu ir veikla.

Uršulietė sesuo Antanina – grafaitė Aleksandra Tiškevičiūtė prie Seradzo vienuolyno. Nežinomas fotografas. XX a. 7 deš. Šlt: https://sieradz-praga.pl

Paskui bendruomenės įkūrėją ir dvasinę vadovę sekė ir kitos seserys uršulietės. Tarp jų buvo ir Aleksandra Tiškevičiūtė, kuri iš Helsingforso išvyko į Švediją ir 1918 m. sausio 10 d. Djursholme prie Stokholmo oficialiai įstojo į uršuliečių seserų kongregacijos noviciatą (naujokyną), pasirinkdama vienuolės sesers Antaninos vardą.

Tapusi uršuliečių naujoke, ji ėmėsi lankyti amatininkų, darančių įvairius dirbinius iš medienos, kursus, po kurių persikėlė į Daniją, kur Alborge vedė dailidžių kursus lenkų emigrantų ir karo pabėgėlių vaikų našlaičių prieglaudos berniukams.

Pabaigusi noviciatą, 1920 m. balandžio 6 d. davė vienuolės uršulietės įžadus.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Aleksandra Tiškevičiūtė, arba sesuo Antanina, su Uršule Leduchovska ir kitomis uršulietėmis atvyko į nepriklausomybę atgavusią Lenkijos Respubliką.

Čia jos 1920 m. įkūrė savarankišką Mirštančio Jėzaus Širdies seserų uršuliečių kongregaciją (USJK), kurios vadove išsirinko seserį Uršulę Leduchovską. Šventasis Sostas oficialiai naująją uršuliečių kongregaciją patvirtino tik po dešimtmečio.

Siekiant jas atskirti nuo kitų uršuliečių, pagal pilką abito spalvą vienuolės buvo pradėtos vadinti pilkosiomis uršulietėmis. XX a. 3–4 dešimtmetyje jos savo vienuolynus įsteigė Varšuvoje, Lodzėje, Poznanėje, Seradze, kitose Lenkijos vietovėse, tarp jų – ir okupuotoje Vilnijoje: Juodšiliuose ir Vilniuje.

Besirūpindamos Romoje studijuojančiu neturtingu lenkų jaunimu ir siekdamos globoti į Vatikaną atvykstančius lenkų maldininkus, 1928 m. Romoje jos atidarė savo skyrių.

Vėliau šis skyrius virto pagrindiniais šios uršuliečių atšakos namais, kuriuose savo gyvenimo kelią užbaigė ir vienuolijos steigėja Uršulė Leduchovska, už savo veiklą sulaukusi ne tik didžiulės pagarbos ir pripažinimo, bet ir 2003 m. paskelbta šventąja.

Įsteigusios savo vienuolynus, pilkosios uršulietės organizavo ir globojo vaikų darželius, globos namus, pradines, vidurines ir internatines mokyklas, moksleivių bendrabučius, amatų ir namų šeimininkių kursus mergaitėms, vaikų ir jaunimo būrelius, skaityklas ir savišvietos židinius.

Valdinėse mokyklose jos vykdė katechizaciją, rūpinosi būsimųjų katechetų ir mokytojų parengimu.

Sesuo Antanina – Aleksandra Tiškevičiūtė buvo viena ištikimų Uršulės Leduchovskos bendražygių ir uolių pasekėjų. 1920 m. spalio mėnesį ji išvyko į Romą, kurioje rengė kandidates į Šv. Petro Klavero seserų misionierių religinę broliją.

Grįžusi į Lenkiją, 1921–1922 m. dirbo Poznanės krašto Pnievų mokykloje, Gozdzikovo ir Otorovo vaikų namuose.

Kretingos grafienės Marijos Puslovskytės-Tiškevičienės Išlaužo dvaro rūmai. Nežinomas fotografas. XX a. 3 deš. Šlt: https://islauzoparapija.lt/istorija/

1922 m. liepos pradžioje kongregacijos vadovė sesuo Uršulė Leduchovska išsiuntė seserį Antaniną į Liublino vaivadiją vadovauti besikuriančiam Seradzo vienuolynui. Uršulietės perėmė karo metais apgriautą buvusio domininkonų vienuolyno pastatą, kuriam atstatyti grafaitei Tiškevičiūtei ir jos bendramintėms teko rinkti lėšas lankant apylinkių dvarininkus ir kitus parapijiečius.

Vienoje atstatomo vienuolyno pirmojo aukšto salių jos įsirengė audimo ir siuvimo dirbtuves, kurių gaminiai netrukus tapo svariu pajamų šaltiniu.

1923 m. buvo baigtas pagrindinio vienuolyno korpuso remontas, teritorija aptverta mūrine tvora, o vienuolynas ir bažnyčia elektrifikuoti.

Tuo pat metu vienuolės ėmėsi globoti vietos vaikų lopšelį ir darželį bei mokyklas.

Organizavusi Seradzo uršuliečių vienuolyno veiklą, sesuo Antanina 1924 m. buvo išsiųsta į Vilniaus kraštą, į Juodšiliuose besikuriančią vienuoliją.

Čia jos vadovaujamos pilkosios uršulietės perėmė vaikų prieglaudą ir ėmėsi aktyviai plėtoti savo veiklą.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Juodšilių uršuliečių vienuolynui priklausė jau nemažas ūkis, našlaičių ir neturtingų vaikų globos ir auklėjimo namai, ūkininkavimo mokykla, ambulatorija, pieninė, kepykla su parduotuve, vienuolių kapinės.

Be to, uršulietės darbavosi ir bendrojo lavinimo mokykloje, o 1936 m. inicijavo Juodšilių bažnyčios statybą, kuri dėl karo nebuvo užbaigta.

Rekonstruotų Išlaužo dvaro rūmų vietoje 1929–1931 m. iškilusi Švč. M. Marijos Krikščionių pagalbos bažnyčia. Šlt: Wikimedia Commons. Fot. Vilensija, 2011 m.

1927 m. iš Juodšilių sesuo Antanina buvo perkelta į jai neblogai pažįstamą Vilnių, su kuriuo ją siejo senelės Sofijos Tiškevičienės rūmuose Trakų gatvėje praleistų vaikystės ir paauglystės dienų prisiminimai. Jai buvo patikėta vadovauti steigiamam Vilniaus uršuliečių vienuolynui, kurio vienuolės Skapo gatvėje įrengė ir išlaikė merginų bendrabutį.

Tapusi vienuole, Aleksandra nepamiršo tėvų, giminių ir artimųjų, lankė juos Kretingoje, taip pat dėdžių Felikso, Vladislovo ir Juozapo Tiškevičių dvaruose Palangoje, Lentvaryje ir Užutrakyje.

Ji turėjo įtakos pusseserės, Palangos grafaitės Sofijos Marijos Tiškevičiūtės (1896–1970) pasirinkimui, kuri Pnievuose taip pat 1921 m. įstojo į Mirštančio Jėzaus Širdies seserų uršuliečių vienuolyną.

Kol Antanina vadovavo Juodšilių ir Vilniaus vienuolynams, kitapus demarkacinės linijos buvusioje Lietuvoje vykdant žemės reformą merginos motina Marija Tiškevičienė buvo priversta atsisakyti iš tėvo Stanislovo Puslovskio paveldėtų prie Nemuno stovėjusių Išlaužo ir Eleonoravo dvarų su Panemunės pilimi, perleisdama juos valstybei, o sau pasilikdama tik Žemaitijoje buvusius kelis nedidelius dvarus.

Išlaužo dvaro rūmus 1925 m. valstybė perdavė naujai įsikūrusiai Išlaužo katalikų parapijai, kurios tikintieji 1929–1931 m. pastatą rekonstravo, pristatė bokštą ir pagal inžinieriaus Vsevolodo Kopylovo projektą įrengė jame bažnyčią.

Seserų uršuliečių pastangomis XX a. 3-iame dešimtmetyje atstatytas Seradzo šv. Stanislovo bažnyčios ir Mirštančio Jėzaus Širdies seserų kongregacijos vienuolyno pastatų ansamblis. 

Mirštančio Jėzaus Širdies seserų uršuliečių kongregacijos logotipas. Interaktyvus šaltinis

O Vilniaus vienuoliją ant kojų pastačiusią vadovę seserį Antaniną kongregacijos vadovybė 1931 m. paskyrė prieš kelerius metus jos įkurto Seradzo vienuolyno viršininke.

Šiam vienuolynui ji vadovavo ilgiausiai – net keturiolika metų.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1939 m. rugsėjo mėnesį vienuolyno patalpose viršininkė įrengė lauko ligoninę į hitlerinės Vokietijos nelaisvę patekusiems lenkams karo belaisviams, rūpinosi karo belaisvių stovykloje įkalintais kariais, stovykloje ir karo ligoninėje mirusių belaisvių laidojimu, rėmė prieš nacių okupaciją pogrindyje kovojusius patriotus.

Už tai 1948 m. Lenkijos Respublikos egzilinės vyriausybės Londone nutarimu buvo apdovanota Lenkijos kariuomenės medaliu, o 1976 m. – Armijos Krajovos Kryžiaus atminimo ženklu.

Palikusi Seradzą, 1946–1947 m. sesuo Antanina vadovavo Pietų Lenkijoje esančiam Kelcų, o 1947–1956 m. – Lipnicos Murovanos vienuolynams.

Atsisakiusi administracinio darbo, 1956 m. sugrįžo į Seradzo vienuolyną, iš kurio 1958 m. buvo perkelta į Lipnicą.

Paskutinį sykį į Seradzą sugrįžo 1964 m. ir šiame vienuolyne praleido likusį savo gyvenimą, nenuilstamai dalyvaudama visuomeniniame gyvenime, mokydama užsienio kalbų ir dalindamasi savo gyvenimiška patirtimi.

Mirė 1983 m. balandžio 23 d., palaidota buvo Seradzo parapijos kapinėse, vienuolių uršuliečių kapavietėje.

Likimas taip lėmė, kad vietą, kurioje gimė grafaitė Aleksandra Marija Sofija Marcelina Tiškevičiūtė – vienuolė uršulietė sesuo Antanina, šiandien žymi Išlaužo Švč. Mergelės Marijos Krikščionių pagalbos bažnyčia.

Grafaitės įkurtų Juodšilių ir Vilniaus uršuliečių vienuolynų sovietmečiu nebeliko. Juodšiliuose gyvenusias vienuoles ir jų darbus šiandien primena nebeveikiančios seserų uršuliečių kapinės ir šios kongregacijos įkūrėjos garbei pavadinta Šv. Uršulės Leduchovskos gimnazija.