Anatolijus Klemencovas: „Menas - ne saldainis, svarbiausias jo tikslas - kelti klausimus“

Žymaus klaipėdiečio retrospektyvinė paroda rengiama jo asmeninio jubiliejaus proga. Rugsėjo 2 dieną A. Klemencovas švęs 70-ąjį gimtadienį.

Paskutinį kartą prieš dešimt metų paroda pamaloninęs meno gerbėjus, šis kūrėjas vėl pasirengęs atverti savo kūrybos gelmes.

Retrospektyva kaip terminas formuoja pasakojimą apie autoriaus kūrybą nuo ankstesnių periodų iki šių dienų. Tačiau šioje parodoje A. Klemencovo kūriniai nėra dėliojami chronologine tvarka.

Žiūrovui paliekama pačiam susidėlioti menininko kūrybos versiją, sekant jo minčių ir intencijų vingiais praeities ir dabarties perspektyvoje, stebėti pokyčius jo kūryboje bėgant metams, keičiantis kontekstams ir pačiam menininkui.

Akcentuodamas nuolat išgyvenamą kūrybos pradžią, A. Klemencovas parodoje pristato reikšmingus ankstyviausius kūrinius (nuo 1984 m.) iki dabartinių, pačių naujausių, siejamų su nuolatiniu savęs ir pasaulio patyrimu: skausmingu, paradoksaliu, ironišku, tragišku ir visada maksimaliai vizualiu.

Su parodos autoriumi susitikome prieš atidarymą, vienoje iš salių jis derino veidų, kaukių ekspoziciją.

Kaukės - seniausia teatro meno raiškos priemonė. Kaukės, veido motyvas jūsų kūryboje labai ryškus. Kuo ji jus traukia?

Veidas - mūsų dvasios veidrodis. Pagal veidą, jo reakciją į tam tikrus reiškinius, kalbas galima labai daug spręsti. Ir mano paties veidas, ypač kai filosofuoju, atrodo keistokas.

Apskritai ši paroda turi truputį demoniškumo, dvasios išskleidimo, kančių, ironijos ir saviironijos. Kalbu apie savo galvą, arba ego, kuris išpūstas iki fantastinio dydžio. Ironijos, teatrinių triukų mano kūryboje labai daug.

Apskritai ši paroda turi truputį demoniškumo, dvasios išskleidimo, kančių, ironijos ir saviironijos.

Gal tai yra teatro įtaka mano kūrybai.

Šioje ekspozicijoje - žinomų klaipėdiečių veidai. Tarp jų yra ir Alekso Mažono teatro aktoriai, ir KKKC kolektyvas. Jie bando savęs ieškoti, bet nelabai atpažįsta.

Taip, aš flirtuoju su publika. Man patinka stebėti žmonių reakcijas į įvairius reiškinius. Šįkart - į veidų pakeitimą.

Taip, aš flirtuoju su publika. Man patinka stebėti žmonių reakcijas į įvairius reiškinius. Šįkart - į veidų pakeitimą.

Šie personažai ne tik keičiasi, bet ir bando kalbėti, kažką pasakyti. Tik jie nebus suprasti, nes taip jau yra mūsų pasaulyje. Mes galime tikėti, kad kažkas mus supranta, tačiau tai nėra tiesa.

Kita instaliacija - tai veidų iš folijos užuolaida. Parodos metu ji truputį judės nuo vėjelio.

Toks magiškas įspūdis, tarsi paskutinės uždangos, kuri nusileidžia, kai išėjimas jau netoli.

Jūsų kūryboje mažai spalvų. Kodėl?

Sąmoningai pasirinkau tokią išraišką. Yra toks posakis iš Evangelijos: „Perteklius gimdo nuobodulį, nusivylimą.“

Savęs sutramdymas, askezė suteikia daugiau prasmės. Žaidimai su spalva - visiems patinka labiau, net jeigu tai ir abstraktus menas. Man tai atrodo pigus žiūrovo papirkimas.

Fachverkinėje salėje pristatote grafikos darbus iš senesnio savo kūrybos etapo. Kaip pats į juos žiūrite dabar?

Yra darbų, kurie buvo ištraukti iš praeito tūkstantmečio, bet ir dabar man jie atrodo aktualūs, turtingi ir tais laikais, kai juos kūriau, ir dabar.

Pavyzdžiui, šis kūrinys, kuriame pavaizduotos dvi konfliktuojančios pusės. Ir viena, ir kita figūra - su dalgiais vietoje vėliavų. Jos abi nori iškelti save ant pjedestalo. Gal tai Ukraina ir Rusija?

Man labai patinka kūrinys, pavadintas „Fortūna“. Jame pavaizduota moteris - prostitutė, sėdinti ant kiaušinio. Ji labai graži ir turi kaukę. Ji gali suvilioti ir nelabąjį, ir angelą.

Kaip gimsta tokie siužetai? Pirma ateina idėja ar vaizdinys?

Kurdamas esu savotiškoje transo būsenoje. Tai nėra apsvaigimas nuo kokių medžiagų, bet būsena, jausmas, kad galiu dabar kurti. Net jeigu tai būtų vidurnaktis.

Iš tiesų aš gana skeptiškai žiūriu į tai, kad menininkai kuria naktį, neva tik tada ateina įkvėpimas.

Tačiau, mano nuostabai, įkvėpimas iš tiesų egzistuoja ir jis panašus į beprotybę.

Argi ne beprotybė surengti parodą, gavus jai leidimą likus vos keturiems mėnesiams iki atidarymo ir žinant, kokie sunkumai laukia?

Argi nėra absurdas papuošti savo mylimą miestą skulptūromis ir instaliacijomis vos trims dienoms?

Argi ne beprotybė tikėti, kad menas yra panacėja nuo gyvenimo tikrovės

Netikite, kad menas gali nešti gėrio idėją?

Aš tikiu, kad menas gali nešti gėrio idėją, tačiau menas - ne saldainis, svarbiausias jo tikslas - kelti klausimus.

Visi mes turime savo tiesą ir dažnai galvojame, kad tik mūsų tiesa yra teisinga.

Šią mintį išreiškia instaliacija „Amžinos tiesos“. Joje kiekvienas gali turėti ir skelbti savo tiesą per garsiakalbį arba užrašyti ją ant lapelio į įkišti į vielinę tvorą - į klaipėdietišką Raudų sieną.

Pirmajame ekspozicijos aukšte - fotografijos iš Jūros šventės, kai jūs buvote jos dailininkas. Žmonės su nostalgija iki šiol prisimena įtraukiančius jūsų kūrinius. Kodėl to neliko?

Dabar yra etapas, kai manęs nekviečia. Dabartiniai Jūros šventės organizatoriai kuria savo šventės įvaizdį.

Man dėl to apmaudu. Jūros šventė man buvo kaip fundamentas, atramos taškas, ant kurio aš augau kaip menininkas. Ji man suteikė tą dirvą.

Aš Jūros šventę mačiau kaip kreivų veidrodžių karalystę, atspindinčią mus su ironija.

Aš Jūros šventę mačiau kaip kreivų veidrodžių karalystę, atspindinčią mus su ironija.

Toje karalystėje save pavaizdavau laikantį už uodegos zebrą. Jūrininkai supyko, kad juos su zebru sugretinau, bet vizualiai tas dryžuotas įvaizdis man tiko.

Jūrininkams buvo skirta auksinių palmių instaliacija ant Biržos tilto. Juk jie pirmieji pamatė tikras palmes Afrikoje ir visur kur, o sugrįžę į namus Klaipėdoje atrado auksines palmes.

Dar buvo mano instaliacija kajutkompanijos stalas su personomis. Buvo ir sielų gaudytojai, kuriuos užkėlėme ant senamiesčio namų frontonų.

Buvo gėdos stulpas ir įdomus „Baden Badeno“ fontanas, kurio vanduo buvo gydantis šventės dalyvius nuo visokių ydų: paleistuvystės, antsvorio ir pan.

Kurdamas dekoracijas Jūros šventei mačiau florencišką Klaipėdą su daug teatrinės bufonados.

Bendravimas su režisieriaus Alvydo Vizgirdos teatru man, kaip menininkui, suteikė šį įkvėpimą.

Režisierius Alvydas Vizgirda ir mokytojas Algis Kliševičius tikriausiai paliko ryškiausią pėdsaką jūsų kūryboje?

Taip. A. Kliševičius ir jo kūryba suformavo mano estetikos suvokimą. Dabar aš bandau iš to išsilaisvinti. Forma, medžiagos keičiasi, tačiau ritmo, linijos, kompozicijos pajautimas iki pat šiol išliko suformuotas A. Kliševičiaus. Tai mano svarbiausias pedagogas, labai jį mylėjau.

O prasidėjo viskas taip. Vieną kartą pamatė jis mane su dideliu etiudų sąsiuviniu ir sako: „Anatolijau, baik tu čia su savo tapyba. Argi tai yra menas?“ Mane tai pribloškė. „Kaip tai tapyba nėra menas?! Ką jūs sakote?“ O jis man atsakė, kad kaligrafija yra menas.

Aš tada įžūlus buvau. Atšoviau, kad kaligrafija gal ir yra menas, bet jo išmoksiu per pusmetį, ir pradėjau mokytis. Ir iš tiesų po pusmečio, kai mano kolegos pamatydavo mano ir A. Kliševičiaus parašytus skelbimus, neatskirdavo, kuris kurio.

Kur dabar yra visi jūsų kurti kūriniai, instaliacijos Jūros šventėms?

Jie pradingo. Man liko tik fotografijos. Jų buvo labai daug, apie 40 skulptūrinių elementų, ir jie dideli. Juos reikėjo kažkur laikyti.

Buvo laikas, kai jūsų menas buvo gatvėje, dabar - muziejuje. Ar tai brandos požymis, įvertinimas? Kaip jaučiatės dėl to? Turiu galvoje ekspozicijas Klaipėdos pilies muziejuje, kurių koncepciją jūs kartu su sūnumis kūrėte ir fragmentą galima pamatyti jūsų parodoje.

Pats faktas, kad aš patekau į muziejų, mane labai džiugina ir įkvepia. Aš net sapnuoju, kad dar didesnio ploto muziejų įrenginėju kartu su sūnumis Ilja ir Romanu.

O kada prasideda branda, kas ten žino? Kur yra pradžia, kur pabaiga? Mūsų gyvenimas - toks greitas. Tik dabar aš tai pajutau, kad laiko žmogui duota tiek nedaug, ir tiek daug jo iššvaisčiau net tam, kam galėjau pašvęsti save. Ką darysi...

O kada prasideda branda, kas ten žino? Kur yra pradžia, kur pabaiga? Mūsų gyvenimas - toks greitas.

Kuo dabar gyvenate?

Dabar žvelgiu į šios dienos aktualijas, bet per savo prisiminimų, vidinių skausmų prizmę.

Naujausių kūrinių ciklas, eksponuojamas antrame aukšte, sukurtas per pastaruosius trejus metus ir pavadintas „Atminties adymas“.

Atsimenu, kai, mažas būdamas, atbėgdavau pas senelius, tikėdamasis, kad močiutė duos man ką tik iškeptą bandelę, ir mačiau, kaip senelis ado kojines. Užmaudavo kojinę ant elektros lemputės ir adydavo.

Aš tada galvojau, kas čia per aktas? Pasirodo, tai buvo gana svarbus užsiėmimas. Todėl mano darbuose yra adymo dygsniai.

Dar vienas reikšmingas elementas, kurį naudojau kurdamas šį ciklą, buvo aptaisai. Mes žinome, kad auksiniai, sidabriniai aptaisai naudojami ikonoms. Man atrodo, kad jie tarsi paslepia ikonos esmę.

Savo kūryboje naudojau aptaisus iš deginto plastiko. Jie esmės neuždengia ir neblokuoja. Dar daugiau - aptaisai yra skylėti, tarsi išsprogdinti.

Plastikas dega labai greitai, jį užgesindavote, kad išeitų tokios efektingos skylės tarsi krateriai?

Su burna. Čia labai daug mano DNR liko, nes tiesiogine žodžio prasme spjaudavau ant degančio plastiko ir taip suformavau tas skyles. Aišku, po to skaudėjo plaučius, nes prisikvėpavau visokių negerumų.

Kodėl jūsų darbų nėra Venecijos meno bienalėje? Jie ten labai tiktų.

Nežinau. Dabar po šios parodos aš noriu ir galėčiau joje sudalyvauti.

INFORMACIJA

Biografija Anatolijus Klemencovas gimė 1954 m. Klaipėdoje.  1974-1978 m. studijavo dabartiniame Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete.  Nuo 1979 m. dalyvauja parodose.

Darbai pristatyti renginiuose Anglijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Suomijoje, Izraelyje, Vokietijoje, Čekijoje ir t. t.  2002 m. Šiaurės ir Baltijos šalių chorų šventės vyriausiasis dailininkas.  2003 m. Pasaulio lietuvių dainų šventės pagrindinio koncerto „MES“ dailininkas. 

1997-2008 m., 2010-2013 m. Klaipėdos Jūros šventės dailininkas.  2009 m. pelnė Klaipėdos kultūros magistro vardą.  Už 2012-aisiais minėto Klaipėdos 760 metų jubiliejaus vizualinį stilių „Klemencov Group“ pelnė „A'Design Silver Award“ (Milanas/Komas, Italija). 

A. Klemencovo darbus matė ir yra įsigiję Anglijos, Rusijos, Latvijos, Suomijos, Izraelio, Vokietijos, Čekijos meno gerbėjai. Menininkas yra dalyvavęs daugybėje parodų bei projektų, apdovanotas prestižinėmis premijomis.

Kūrybos sritis - grafika, kaligrafija, plakatas, tapyba, instaliacija, scenografijos spektakliams, profesionaliems masiniams renginiams, muziejams. Lietuvos grafinio dizaino asociacijos, Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) ir LDS Klaipėdos skyriaus narys.